CŽV nemėgstamas lietuvis

JAV lietuvis Andrius Eiva, gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis mokęs mūsų gynėjus partizaninio karo subtilybių

Amerikoje gyvenantis lietuvis Andrius Eiva yra patyręs JAV karinių pajėgų veteranas. Gūdžiais 1991-aisiais buvo slapta atskridęs į Vilnių, mūsų parlamento gynėjus mokė partizaninio karo paslapčių, kaip veiksmingai atremti galimas sovietinių karinių dalinių atakas. Šis JAV „žaliųjų berečių“ atstovas neseniai vėl lankėsi Vilniuje. Su juo apie partizaninio karo specifiką, geopolitines trintis ir Rusijos disidentus kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar tiesa, kad pagrindinė Amerikos slaptoji tarnyba CŽV į jus žvelgia rezervuotai, dažnusyk – kritiškai, nepalankiai? Jei taip, papasakokite, kodėl patekote į CŽV nemalonę...

Visi įsivaizduoja, kad CŽV – galingas, įtakingas, padorus instrumentas, ginantis Vakarų civilizacijos idealus. O man giliau panagrinėjus CŽV darbus tapo aišku, kad ši žvalgyba – viso labo šlubuojanti biurokratija. Ne tik daug kur neefektyviai, beprasmiškai švaistanti amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir ne taip jau retai nusižengianti laisvės ir demokratijos principams. Mums atrodo, jog CŽV saugo, gina, puoselėja laisvės, demokratijos, padorumo vertybes. Bet žvelgiant giliau, tampa akivaizdu, jog saugo ir gina – toli gražu ne visada, ne visuomet ir ne visur.

Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius savo dėmesį sukoncentravau į vieną mane labai dominančią sritį – partizaninius karus. Tarnaudamas Amerikos „žaliosiose beretėse“ turėjau puikią progą prieiti prie slaptųjų Amerikos archyvinių dokumentų, kuriuose analizuojamos įvairios partizaninės kovos taktikos, priežastys, pasekmės. Mano domėjimosi objektas – dvylika partizaninių karų, kurie pasaulyje vyko po Antrojo pasaulinio karo. Mano mintyse turimus partizaninius karus rėmė CŽV. Partizaniniai karai buvo teisingi, nes siekta išsilaisvinti iš svetimųjų okupacijų ir jungo.

Bet visi mano išnagrinėti partizaniniai karai, kuriuos slapta arba atvirai rėmė CŽV, buvo pralaimėti. Žinoti pralaimėjimo priežastis – labai svarbu. Paaiškėja, kodėl kovos prieš priespaudą tapdavo neefektyvios. Turiu pabrėžti: laisvės trokštantys žmonės – padorūs, sąžiningi. Tautos, kurios partizaninio karo priemonėmis siekdavo laisvės – garbingos, sąžiningos, drąsios. Dažnai joms tekdavo priešintis akivaizdžiai galingesniam priešui. Be to, partizanai dažnai aukodavo ne tik savo, bet ir savo giminių gyvybes. Nieko nuostabaus – nuo okupantų kentėdavo ne tik patys partizanai, bet ir jų artimieji.

Tačiau tie dvylika partizaninių karų buvo pralaimėti dėl CŽV nekompetetingumo arba išdavysčių. Ši ne per vienerius metus susiformavusi nuomonė paskatino mane domėtis CŽV veikla kur kas nuodugniau, nei rašoma oficialiose ataskaitose ir vadovėliuose. Besidomėdamas užčiuopiau pagrindines klaidas. Jų aptikimas mane iki šiol skatina kritikuoti CŽV vadovybę. Sulaukiu pačių įvairiausių priekaištų, esą elgiuosi ne taip, kaip dera tikram patriotui, esą taip elgdamasis nepadarysiu jokios karjeros.

Jums buvo bandoma primesti net KGB agento etiketę?

Taip, būta net tokių priekaištų. Teisingai pastebėjote. Kai kurie oponentai bandydavo mane tapatinti su KGB.

Bet savo kritiškos nuostatos neatsisakote iki šiol?

Savo kritiškumo neketinu atsisakyti. Ne vien dėl to, kad JAV Kongresas skiria milžiniškas lėšas neefektyvioms CŽV operacijoms remti. Naudodamasis proga turiu pasakyti, jog mano nuodugniai išanalizuoti Vakarų Ukrainos, Kurdistano, Sumatros, Angolos, Laoso atvejai. Ypač mane sukrėtė Hmong genties likimas. Apie 50 tūkst. Hmong partizanų narsiai priešinosi komunistams. CŽV į pagalbą jiems pasiuntė „žaliąsias beretes“, kurios turėjo padėti atremti komunistų atakas. Pasipriešinimas komunistų invazijai buvo efektyvus bei perspektyvus, tačiau CŽV lemiamu momentu atšaukė savo „žaliąsias beretes“ ir pasmerkė partizanus pražūčiai. Kokie tokio pasitraukimo motyvai, sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad CŽV išdavė tuos, kuriuos pažadėjo remti ir šiek tiek rėmė. Kai kurie kovotojai, protestuodami prieš keistą, nesuprantamą oficialiojo Vašingtono sprendimą, nusprendė likti drauge su Hmong genties vyrais ir kartu žūti. Kai tik sužinojau šią liūdną istoriją, nusprendžiau, jog noriu tapti „žaliąja berete“.

Tapti kariškiu, jeigu neklystu, troškote dar vaikystėje, sužinojęs, kad Lietuva – okupuota sovietų imperijos?

Kad mano senelis – generolas Kazimieras Ladyga, kad jį nužudė sovietų okupantai, kad jis kovojo prieš bolševikus už Lietuvos nepriklausomybę, sužinojau būdamas vos penkerių metukų, bet tuo metu manęs jau nebuvo Lietuvoje. Man, vaikui, su tėvais teko bėgti į Vakarus. Iš pradžių gyvenau Vokietijoje pabėgėlių stovykloje, paskui persikėlėme į JAV. Būdamas aštuonerių metų vaikas perskaičiau pirmuosius mūsų partizanų prisiminimus. Ypač įsiminė pasakojimas, kaip vyko garsusis Žuvinto–Palių mūšis. Mane ši istorija nepaprastai sujaudino.

Tai buvo puikus pavyzdys, koks efektyvus ir veiksmingas gali tapti partizaninis pasipriešinimas. Juk mūsų miško broliai, kaudamiesi Žuvinto apylinkėse, beveik nepatyrė aukų, o NKVD kariškių išguldė šimtus.

Taigi dar būdamas paauglys svajojau sugriauti Sovietų Sąjungą, mano tautai atnešusią daug kančių, žalos, netekčių. Deja, tai buvo svajonės, be to, vaikiškos. Ilgainiui man tapo aišku, jog pasipriešinti Blogio imperijai vis tiek įmanoma, jei bus priešinamasi naudojant partizaninės kovos principus. Tokie paaugliški, vaikiški svarstymai mane stumte stūmė į „žaliųjų berečių“ gretas.

Iš aplinkinių buvau girdėjęs, jog „žaliosiomis beretėmis“ tampa toli gražu ne visi norintieji. Taip pat žinojau, jog konkursas ten – itin sudėtingas. Iš 100 stojančiųjų tik trys išlaiko specialius egzaminus, todėl lavinau ne tik savo fizines, bet ir protines galias. Kad būtų lengviau pasiekti savo tikslą, pirmiausia įstojau į Karo akademiją Vest Pointe. Sėkmingai baigęs mokslus dar keletą metų tarnavau desantiniuose daliniuose. Po to jau gana lengvai patekau ir į įstaigą, kurioje buvo ruošiamos „žaliosios beretės“. Kartais žiniasklaidoje neteisingai pranešama, kad ten tarnavau iš viso aštuonerius metus. Būsiu atviras: „žaliąją beretę“ dėvėjau trumpiau – tik trejetą metų.

Gal galėtumėte mūsų skaitytojams keliais žodžiais paaiškinti, kas gi tos legendinės „žaliosios beretės“?

Tai – specialiųjų pajėgų daliniai, kurių vienas iš uždavinių – remti partizaninius judėjimus. Tarnaudamas šiose pajėgose turėjau teisę lankyti biblioteką, kurioje buvo daug slaptos informacijos apie 1956-ųjų Vengrijos sukilimą. Bibliotekoje sukauptos žinios vėliau man padėjo veikti nepriklausomai nuo CŽV. Ilgainiui JAV oficiali politika ir mano nuostatos kardinaliai išsiskyrė. Kai kurie bičiuliai ir draugai pusiau rimtai, pusiau juokais perspėdavo. Girdi, privalau liautis gilintis į šią temą, nes priešingu atveju mane nušaus arba CŽV, arba KGB, arba ir tie, ir anie.

Likimas susiklostė būtent taip, kad Jums teko domėtis ir Afganistano bei Pakistano reikalais?

Taip, bendravau net su afganų sukilėliais. Ne pačiame Afganistane, o šalia – Pakistane. Tuo metu afganų sukilėliai, kovojantys su sovietų imperija, į Pakistaną atvykdavo gydytis žaizdų. Tose komandiruotėse mane rėmė rusų disidentai, laisvės gynėjai. Jiems padėjau iš afganų sukilėlių susigrąžinti nelaisvėje atsidūrusius rusų karius. Šis mano triūsas Pakistane ne visiems patiko. Specialiosios tarnybos ne veltui suimtą išlaikė 78 paras. Jokio oficialaus kaltinimo nepateikė. Vis dėlto bendradarbiavimas su to meto SSRS disidentais, sakykim, garsiuoju Vladimiru Bukovskiu, atnešė realių rezultatų. Pavyko įtikinti afganų sukilėlių vadus nežudyti nelaisvėn patekusių rusų karių.

Beje, kai kurie rusų disidentai manimi nepasitikėjo. Viena rusė tvirtino, girdi, aš esu lietuvių nacionalistas, todėl ji man nejaučianti simpatijų. Kiti rusų disidentai atkreipė dėmesį, kad atvirai nesutariu su CŽV, ir jie, pasirinkdami mane, rizikuoja patekti į Amerikos slaptųjų tarnybų nemalonę. Tomis dienomis lemiamas tapo disidento V. Bukovskio užtarimas. Jis pareiškė lageriuose kuo puikiausiai sutaręs su lietuviais, kurie jam pasirodė esą pagarbos verti nuoširdūs draugai – neišduos, neparduos. Todėl jis rekomendavo pasirinkti būtent mane, A. Eivą.

Nenoriu girtis, bet aš buvau būten tas, kuris išgelbėjo labai daug rusų belaisvių gyvybių. Oficialiai buvau amerikietis, o afganų sukilėlių vadai turėjo užtektinai daug priežasčių nemėgti JAV. Ir vis tiek jie gerbė mano poziciją.

Kokios pagrindinės Afganistano partizaninio karo pamokos? Amerikiečiai rėmė, bet per mažai?

Oficialusis Vašingtonas rėmė afganų sukilėlius, bet nepakankamai. CŽV tiekė į Afganistaną tiek ginklų, kad jų sukilėliams neužtektų. Tuo metu vienas principingas JAV politikas piktinosi, jog oficialusis Vašingtonas afganams ginklų duoda tik tiek, kad šie galėtų kovoti, bet nepajėgtų laimėti. Tokios politikos buvo laikomasi specialiai, sąmoningai. Tai man niekad nepatiko, aš visuomet kritikavau.

Dar viena svarbi detalė. Į nelaisvę patekusius karius labiausiai saugojo tie afganai, kurie nekentė Amerikos ir Vakarų. Kai kurie mano išgelbėti rusų kariai vėliau mums labai puikiai pasitarnavo. Sakykim, po tragiškos sausio 13-osios 1991-aisiais labai aršiai kritikavo Michailą Gorbačiovą dėl pralieto kraujo Vilniuje. Jie žinojo, jog iš afganų nelaisvės yra išlaisvinti būtent lietuvio dėka.

Labai įdomu būtų sužinoti Jūsų požiūrį į Sausio 13-osios tragediją? Ar galėjome išvengti kraujo praliejimo? Ar galėjome pasipriešinti, jei sovietai būtų nusprendę atakuoti tuometinę Aukščiausiąją Tarybą? Ar tarp parlamento gynėjų būta išdavikų?

Čia labai svarbu įsisąmoninti pirmąją pagrindinę taisyklę – sovietų imperijos nevalia tapatinti su rusų tauta. Sovietų Sąjunga ir rusų tauta – ne tas pats. Rusai taip pat turi laisvės troškimą, tik jis kur kas silpnesnis nei mūsų. Todėl privalome visomis išgalėmis remti laisvę mylinčius rusus, nes mūsų nepriklausomybės likimą lems jų laikysena. Gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis Lietuvos parlamento ginti taikiais mitingais atvyko ne mažiau kaip 50–100 tūkst. lietuvių. Mūsų laisvės ginti į Maskvos gatves išėjo vos apie penki tūkstančiai rusų. Šie skaičiai – iškalbingi. Iš beveik 200 milijonų rusų vos keli tūkstančiai dėl laisvės idealų nebijojo paguldyti savo galvas. Mūsų nedidelė tauta – šimtus kartų daugiau.

Bet tai dar nereiškia, kad keli tūkstančiai rusų nesuvaidino vieno iš lemiamų vaidmenų. Toji moralinė pagalba mums buvo aukso vertės. Net ne itin gausūs rusų protestuotojų būriai privertė imperiją trauktis. Kai kas tvirtina, kad sausio 13-osios pergalė yra mūsų, lietuvių, pergalė. Aš sakau, jog savo pergalės greičiausiai nebūtume iškovoję, jei tuo metu į gatves Maskvoje nebūtų išėję keli tūkstančiai laisvę mylinčių rusų. Jei ne jie, mūsų laisvė Vilniuje greičiausiai būtų buvusi užgniaužta.

Jūs norite pabrėžti, kad jei Maskvos gatvėse nebūtų pasirodę keletas arba keliolika tūkstančių protestuojančių rusų, Kremlius būtų davęs įsakymą pulti tuometinę mūsų Aukščiausiąją Tarybą?

Nenoriu nieko menkinti. Tiesiog privalau pabrėžti, jog mūsų nepriklausomybė priklauso ne tik nuo mūsų jėgų, bet ir nuo tų trapių rusų laisvės jėgų Maskvoje. Privalome jas puoselėti, remti net šiandien, priklausydami NATO aljansui ir Europos Sąjungai. Tačiau šito darbo kaip tik dabar ir neatliekame. Tokia laikysena – pavojinga, neįžvalgi, netoliaregiška.

Sovietinės jėgos tuo metu Lietuvoje buvo labai stiprios. Pavojus – milžiniškas. Po kruvinos sausio 13-osios nakties mūsų parlamento gynėjų gretos pastebimai sumažėjo. Užtektinai daug gynėjų, tiek vadų, tiek eilinių, pasitraukė iš tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Esu užfiksavęs daug dezertyravimo atvejų. Likusiųjų buvo ne tiek daug. Be to, tomis lemiamomis dienomis parlamente būta ir grupės, kuri tik apsimetė esanti mūsų pusėje. Iš tiesų tarnavo tiems, kurie šturmavo Spaudos rūmus, Televizijos bokštą. Su ja nuolat nesutarėme, konfliktavome.

Tauta, budėjusi sausio 13-osios naktį prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, buvo išvargusi, sukrėsta. Jau ne tokia gausi, kokia buvo iš pradžių. Į klausimą, ar būtume deramai pasipriešinę gindami parlamentą, visuomet atsakau šitaip: žiūrint kurią valandą sovietai būtų šturmavę Aukščiausiąją Tarybą. Jei būtų puolę sausio 13-osios rytą – greičiausiai nebūtume pasipriešinę.

Gal galite pasakyti, kokių parlamento gynėjų veikla Jums pasirodė labiausiai įtartina?

Šiandien man keblu konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos juodi dalykai dabar neatrodo labai juodi, kaip anuomet. O baltosios anų dienų spalvos šiandien neatrodo vien baltos. Kai kurių ano meto veikėjų veikla taip ir liks dviprasmiška. Bet ar sovietinės okupacijos sąlygomis buvo įmanoma sukurti veiksmingą parlamento gynybą be infiltruotų išdavikų, apsimetėlių?

Pavyzdžiui, tomis dienomis, būdamas Lietuvos parlamente, raginau gaminti savadarbes „bombikes“ – butelius su padegamuoju skysčiu. Mano oponentai ragino šito nedaryti. Tvirtino, jog tai – pavojinga. Esą tik pakenks. Nūnai manau, jog kai kurie mano oponentai galbūt elgėsi nuoširdžiai, neturėdami blogų kėslų. Aš visuomet klausiu savęs: ar buvo įmanoma okupacijos sąlygomis sukurti efektyvesnę parlamento gynybą? Tikriausiai, ne. Smulkūs, pavieniai pasiekimai vedė į bendrąjį tikslą – pergalę. Vieni padaro vieną teisingą žingsnį, kiti – kitą, treti dar ką nors pozityviai nuveikia, ir šių pasiekimų visuma duoda puikų rezultatą – bendrąjį laimėjimą.

Kokios šiandieninės Lietuvos perspektyvos? Jums neatrodo, kad Lietuva pasukusi klystkeliais?

Lietuvoje daug netvarkos. Jos daug dar ir dėl to, kad mums kenkia kai kurios tamsiosios Rusijos jėgos. Tačiau šio teiginio nederėtų suprasti primityviai, tiesmukiškai. Rusijai beveik nereikia eikvoti jėgų, energijos ir lėšų agentų verbavimui. Lietuvoje veikia daug šios šalies įtakos agentų – per spaudą, partijas, frakcijas, verslo kompanijas. Kam Rusijai siųsti savo šnipus, jei Rusija savo tikslų gali pasiekti ir be konkrečių agentų pagalbos, vien sumaniai manipuliuodama interesais?

Norėdami apsaugoti savo nepriklausomybę draugų turėtume ieškoti ir Maskvoje, ne tik Briuselyje ar Vašingtone. Jei Amerikoje ir ES struktūrose intensyviai ieškome mūsų interesus suprantančių bičiulių, tai šią veiklą Rusijoje akivaizdžiai apleidome. Pavojingai apleidome. Tai – klaida. Mes turime nuoširdžių bičiulių ir JAV, ir Danijoje, ir Švedijoje, ir Prancūzijoje. Bet nepamirškime, jog Amerika – dvejopa. Ir Danija su Švedija – dvejopos. Ten turime ne tik draugų, bet ir oponentų. Nepalankiai susiklosčius sąlygoms Amerikos paramos be laisvę mylinčių jėgų Rusijoje gali ir neužtekti. Vaizdžiai tariant, skandinavai ir amerikiečiai nėra tobuli mūsų draugai, o prancūzai, vokiečiai ir rusai nėra tobuli mūsų priešai.

© 2012 „XXI amžius“