Užsienio lietuviams skaudus antrosios pilietybės klausimas

Posėdžiauja Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV Seimas

Naująja Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke išrinkta Danguolė Navickienė

Prieš dvi savaites, rugpjūčio pirmoje pusėje, Vilniuje darbą baigė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimas. Apie 180 delegatų iš trijose dešimtyse pasaulio valstybių veikiančių lietuvių bendruomenių aptarė švietimo, pilietybės, sielovados, lietuviškos žiniasklaidos klausimus, sprendė organizacinius reikalus. Jau iš anksto buvo pranešta, kad PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė nekandidatuos į šį postą kitai kadencijai. Naująja Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke išrinkta Danguolė Navickienė iš Jungtinių Valstijų (JAV). Vilniuje posėdžiavęs XIV PLB Seimas išrinko naują PLB valdybą.

PLB Seimas daugiausia dėmesio skyrė dvigubos pilietybės klausimui. Dar 2009 metų vasarą Vilniuje posėdžiavusio PLB XIII Seimo nariai priėmė rezoliuciją, kuria ketinama prašyti Lietuvos parlamento, kad Lietuvos pilietybė būtų išsaugoma ir asmenims, kurie po 1990 metų išvykę iš Lietuvos įgijo kitos valstybės pilietybę. Lietuvos parlamento prašoma išsaugoti pilietybę tiems lietuviams, kurie ją įgijo gimę, šių asmenų vaikams, anūkams ir proanūkiams. Anot rezoliucijos, prezidento Valdo Adamkaus tada sudarytos darbo grupės siūlytas Pilietybės įstatymo projektas nebuvo priimtinas, „nes daug lietuvių, kurie emigravo iš Lietuvos okupacijos laikais ir po 1990 metų kovo 11 dienos, ir dėl įvairių priežasčių priėmė kitos valstybės pilietybę, prarastų Lietuvos Respublikos pilietybę“. Tuo tarpu valdžioje esančių partijų, ypač TS-LKD, siūlymu LR Seime tuo metu buvo svarstoma naujoji Pilietybės įstatymo redakcija, kuri dvigubą pilietybę išsaugo iš Lietuvos pasitraukusiems tik iki Nepriklausomybės atkūrimo bei jų palikuonims, o po 1990-ųjų pasitraukusieji dvigubos pilietybės turėti negalės, ji galėtų būti suteikiama tik užsienyje gimusiems jų vaikams. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis numato, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Šis Konstitucijos straipsnis gali būti keičiamas tik referendumu. Po Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos pasitraukę asmenys galėtų turėti dvigubą pilietybę tik tuo metu, jei jų atvejai bus ypatingi, pavyzdžiui, susituokę su kitos valstybės piliečiu pagal tos šalies įstatymus įgyja antrą pilietybę. Tuo metu jų vaikai, gimę užsienyje, galės turėti dvigubą pilietybę, kaip įteisinta ir dabar. Naujoji redakcija numato, kad dviguba pilietybė galima visų kartų ištremto Lietuvos piliečio palikuonims.

Dar prieš PLB Seimo pradžią R. Narušienė išsakė savo įsitikinimą, kad žmonės Lietuvą palieka ne tik dėl finansinės naudos. Tad politikams derėtų ne aimanuoti dėl naujos emigrantų bangos, o pasistengti suvokti, ką su jais praranda Lietuva. R. Narušienė mano, kad didžiausia LR Seimo klaida yra ta, kad parlamentarai aklai pasikliovė prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomone keičiant Pilietybės įstatymą. Ji sakė, jog skaudu, kad šiuo įstatymu lengva ranka atsisakoma po nepriklausomybės atgavimo emigravusių piliečių – jaunų, išsilavinusių, energingų žmonių, kurių sukauptas potencialas būtų ypač naudingas Lietuvai. Tačiau valdžioje esantys politikai leidžia suprasti, kad Lietuvai jaunimas nereikalingas. Tai, kad iš Lietuvos jau išvyko apie pusė milijono lietuvių, R. Narušienės nuomone yra didžiulė politikų klaida. „Jeigu taip ir toliau elgsimės, pamažu ištirpsime ir žūsime“, – Lietuvos politikus perspėjo PLB valdybos pirmininkė. Iš posto besitraukianti bendruomenės pirmininkė pabrėžė, kad per visą jos darbą svarbiausias buvęs būtent pilietybės klausimas. PLB pirmininkė Seime kalbėjo: „Čia yra mūsų tautos tęstinumas. Tauta gali žlugti, jeigu tiek daug žmonių bus atskirta nuo tėvynės. Sakyčiau, kad priimtas pilietybės įstatymas yra vienas darbas, bet tai tik pirmas žingsnis. Reikia jį tobulinti, pataisyti, spręsti problemas, kurios netenkina dabartinių emigrantų“. Kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus irgi teigė, kad pilietybės niekas neturi teisės atimti, o šį klausimą jis vadino apgailėtinu, patekusiu į biurokratines pinkles. Jis pasisakė už tai, kad Konstitucijoje būtų padarytos pataisos. Lietuvių bendruomenės nariai teigė, kad emigrantai jaunėja, ne visiems svarbi tampa ir pilietybė. Lietuvos vyskupų delegatas užsienio lietuviams prel. Edmundas Putrimas sakė: „Yra šioks toks vertybių susimaišymas. Daugiau atkreipiame dėmesį į ekonominius standartus, kad kuo greičiau aš turėčiau mašiną, televizorių. Man ne vienas yra pasakęs, kad lietuvybė man televizoriaus nenupirks“.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad dvigubą pilietybę įvesti galima tik referendumo metu, bet su tuo nesutinka PLB. I. Degutienė sakė neprarandanti vilties, kad į gimtinę grįš dalis pastaraisiais metais emigravusių lietuvių. „Tas toks didesnis sugrįžimas, be abejo, greičiausiai gali būti tada, kai Lietuva ekonomiškai tikrai bus žymiai stipresnė negu šiandien, kada nedarbas pradės mažėti, kada pradės trūkti kvalifikuotos darbo jėgos“, – sakė ji. Tačiau ji nepasakė nieko naujo, kad emigracija, besitęsianti jau 22 metus ir ypač sustiprėjusi per paskutinius ketverius metus, kai valdžioje yra jos ir Premjero vadovaujama TS-LKD partija, kaip nors būtų stabdoma.

Tokios didžiulės emigracijos, ir dar taip ilgai besitęsiančios, Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Prieškarinės nepriklausomybės metais ji buvo išaugusi tik 1922–1923 metais, o paskiau greitai nuslūgo. Apie tokius savo politikos „rekordus“ ir „vaisius“ nekalba dabartiniai politikai.

Dar liepos viduryje Seimo pirmininkė, apsilankiusi Prienų rajone tada vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, sakė, kad lietuvių emigracijos viršūnė jau pasiekta. Labai atsargiai kalbėdama apie ekonominę situaciją, kuri „po truputį, aišku, galbūt ne tiek, kiek mes norėtume, gerėja“, I. Degutienė vylėsi, kad „praktiškai tik po metų ar dviejų“ socialinis poreikis bus patenkinamas. Taip ji faktiškai paneigė premjero A. Kubiliaus jau seniai pamirštus pažadus „pažaboti krizę“ dar 2009 metų viduryje, paskiau vis kartojamus kasmet po kelis kartus, kol pagaliau tie pažadai jau net nebuvo sakomi dėl visiško jų bergždumo. Kalbėdama apie kažkokią „kiekvienos valstybės gyvenime sinusoide einančią istoriją“, kai 1922–1923 metais buvo „didžioji emigracija“ („tada irgi valstybė tik kūrėsi, buvo patys didieji sunkumai“, „pažiūrėkite, kiek daug žmonių grįžo, kiek daug šviesulių buvo Lietuvoje, kaip Lietuva suklestėjo“), Seimo pirmininkė nutylėjo, jog dabartinė emigracija tęsiasi jau 22 metus, ir ji sustiprėjo ypač jos partijos valdymo metais, kai pagal tarsi kažkokį iš anksto suderintą projektą buvo skurdinama tauta, ypač jos vargingieji sluoksniai, o turtingieji dar labiau turtinami. Ir net pats Seimo pirmininkės raginimas čia gyvenančius lietuvius „tęsti ir puoselėti tėvų tradicijas“ – gimdyti vaikus ir gerinti demografinę situaciją, dėti visas pastangas, kad ekonomika greičiau Lietuvoje atsigautų, kad svetur darbo ieškoti vykstantys, nepritekliuje gyvenantys žmonės turėtų sąlygas likti savo šalyje, – yra labai dviprasmiškas. Juk dėl tos sunkios socialinės priežasties, kuriai sąlygas sukūrė dabartinė valdžia, ir atsisakoma gimdyti daugiau vaikų, jie paliekami be priežiūros, išvažiuojant iš savo krašto, svetur ieškant išeičių. Tad labai tenka abejoti, ar emigruojantį jaunimą pasieks Seimo vadovės pagyros jam, kad „jūs esate veržlūs, iniciatyvūs, mėgstantys rizikuoti ir galintys rizikuoti“, kad jaunimas, studijuojantis užsienio universitetuose, įgijęs patirties ir žinių, „įgyvendins realiame gyvenime grįžęs į Lietuvą“. Sveikindama PLB XIV Seimą, Seimo pirmininkė aiškino, kad „pirmoji Lietuvą užgriuvusių ekonominių sunkumų apraiška – padidėjusi emigracija“ – yra „laikinas reiškinys“, nes „dalis žmonių, kurie yra išvykę, grįš į Lietuvą“. I. Degutienė kažkodėl nutylėjo, kad daugelis emigravusiųjų padarė tai dėl vadinamųjų „antikrizinių priemonių“, įvestų 2008 metų pabaigoje, į valdžią atėjus A. Kubiliaus vyriausybei, uždariusiai ir užblokavusiai galimybes vystytis verslui, drastiškai padidinusiai bedarbių skaičių, kelis kartus padidinusiai PVM nuo 5 iki 21 proc. net būtiniausiems maisto produktams (dėl ko išaugo kainos ir paslaugų įkainiai). Antra, Seimo pirmininkė nepasakė nieko naujo apie dalies emigrantų grįžimą – taip po keleto ar keliolikos metų visada būna. Tačiau Lietuvos atveju tai nelabai tinka – jokių perspektyvų Lietuvoje užsidirbti nemato dauguma išvažiavusiųjų. Be to, kaip minėta, emigracija tęsiasi jau 22 metus, ji tik stiprėjo per paskutinius metus ir yra labai didelė, tad grįžusiųjų kiekis susijęs su kitais faktoriais, o ne su „ekonominio gyvenimo gerėjimu“. Ir veltui I. Degutienė ragino PLB Seimo atstovus nebalsuoti už Darbo partiją (DP), nes balsuojant kitaip „vėl grįšime į Rusijos glėbį“. I. Degutienė kreipiasi ne tuo adresu. Tie, kas labiausiai skatina balsuoti už DP, socdemus ar Paksą, yra kaip tik TS-LKD vadų gretose, nes savo veiksmais ir politika paskatina tautą (ir gal ne vieną dešimtį metų) balsuoti už Lietuvai gero nežadančius kairiuosius politikus.

Žymiai konkrečiau ir išsamiau emigracijos klausimus nagrinėjo tuomet dar PLB valdybos pirmininke dirbanti R. Narušienė. Ar dalis pastaraisiais metais iš Lietuvos emigravusių žmonių tikrai grįš, kaip teigia I. Degutienė, R. Narušienės nuomone, priklausys nuo pačios Lietuvos veiksmų. Ji pasakojo prieš ketverius ar penkerius metus atlikusi naujųjų emigrantų apklausą, ar jie planuoja kada nors grįžti į Tėvynę. „Atsakymas 97-98 proc. buvo – „taip“. Bet jie negalėjo atsakyti, kada. Klausiau, kas turėtų įvykti, kad jie grįžtų, tačiau jie nežinojo, ką atsakyti. Dalis sakė, kad kai surinks užtektinai lėšų, kai gaus pensiją ar kas nors kitas pasikeis, bet dauguma nežinojo“, – apie konkrečius tyrimus sakė R. Narušienė. Jos manymu, emigrantų grįžimas priklausys nuo Lietuvos valdžios politikos – „ar Lietuva iš tikrųjų nori pakviesti juos grįžti, ne vien kalbėti, o veiksmais įrodyti, kad jie laukiami“. R. Narušienė pasiūlė, kad užsienio lietuviai, balsuodami per Seimo rinkimus, turėtų atsižvelgti į politikų požiūrį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo – nepalaikyti tų, kurie pasisakė už išeiviams nepriimtiną Pilietybės įstatymo priėmimą. 2010 metais Seimo priimtą Pilietybės įstatymą, kuris būtų tenkinęs didelės užsienio lietuvių dalies interesus, prezidentė D. Grybauskaitė vetavo, o paskui parlamentui neužteko valios tą veto atmesti, todėl naujam Seimui, kaip ragino R. Narušienė, reikės tą įstatymą pataisyti. Jos nuomone, sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą, užtenka pataisyti Pilietybės įstatymą, o Konstitucijos keisti nebūtina – apie tai vis kartoja Seimo pirmininkė. R. Narušienė pateikė savo įstatymo pataisos variantą, kuris tenkintų didelę išeivijos dalį. Ji siūlo nustatyti, kad Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti kitos valstybės pilietybę turintys asmenys, kurių vienas iš prosenelių yra gimęs Lietuvos teritorijoje iki 1940 metų birželio 15 dienos. Pagal dabartinį Pilietybės įstatymą, dviguba pilietybė leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip pat tiems, kurie pilietybę įgijo automatiškai – gimdami arba per santuoką. Tačiau dvigubą pilietybę turintieji nuo gimimo, sulaukę pilnametystės, per trejus metus turi apsispręsti, kurią pilietybę pasirinkti. Dvigubos pilietybės negali turėti tie Lietuvos piliečiai, kurie savo noru išvyko iš Lietuvos po jos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną ir savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę. Seimas buvo priėmęs naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, kuris leido dvigubą pilietybę išlaikyti emigrantams, tapusiems Europos Sąjungos (ES) ir NATO šalių piliečiais, tačiau prezidentė D.Grybauskaitė jį vetavo, argumentuodama prieštaravimu Konstitucijai. Pasak R. Narušienės, dabartinį Pilietybės įstatymą, galiojantį nuo 2011-ųjų balandžio 1 dienos, naujasis LR Seimas turės taisyti, nes šis teisės aktas pažeidžia lietuvių prigimtinę teisę į pilietybę, – įstatymas nenumato galimybės turėti dvigubą pilietybę asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų kovo 11-osios.

Jau po PLB Seimo naujoji PLB valdybos pirmininkė D. Navickienė teigė, kad išeiviai jaučia Lietuvos valdžios dėmesio trūkumą. Jos nuomone, išeiviai nori, kad ir Lietuva šiek tiek rūpintųsi jais ir pripažintų juos tikrais lietuviais. Jos nuomone, Lietuvoje reikia įsteigti atskirą instituciją, kuri kuruotų tik išeivių klausimus. Tai rugpjūčio pirmoje pusėje Vilniuje posėdžiavęs Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas irgi yra nurodęs. Tai turėtų būti ne prie kokios nors ministerijos „prisiglaudusi“ institucija, kuriai išeivijai svarbūs klausimai būtų antraeilis dalykas, o institucija, kurios vienintelis darbas būtų rūpinimasis užsienio lietuviais. Naujoji PLB vadovė mano, kad išvykusiųjų ryšiai su Lietuva stiprėtų išsprendus dvigubos pilietybės klausimą. Kaip ir ankstesnė PLB pirmininkė R. Narušienė, D. Navickienė laikosi nuomonės, kad šios problemos negalima spręsti referendumu keičiant Konstituciją. Toks klausimo sprendimas būtų tik apgaudinėjimas, nes neatsiras tiek balsuotojų, kiek reikia referendumui, o iš tų, kurie balsuos, kaip galima nujausti, bus labai sunku „surinkti teigiamą balsą“.

Tad dvigubos pilietybės klausimas, labai skaudus emigrantams, lieka ir toliau stumdomas „biurokratinėse pinklėse“. Bet ar tai puošia mus, kaip valstybę? Ar tai padeda stiprėti tautai, patiriančiai naujus iššūkius globaliame pasaulyje?

© 2012 „XXI amžius“