Tarptautinės teisės prioritetas ir gera valia - taikos išsaugojimo pagrindas

Irako chaldėjų katalikų patriarchas Rafaelis I Bidavidas

Irano parlamento vicepirmininkas Sejadas Chatamis audiencijoje pas Šventąjį Tėvą

Popiežius Jonas Paulius II ir Ispanijos premjeras Chosė Marija Aznaras

Irako krikščionys karo nenori

Šventajam Sostui toliau atkakliai tęsiant diplomatinę taikos misiją, kurios tikslas - sustabdyti karo pavojaus eskalavimą ir pasiekti teisingą Irako krizės sprendimą, kartu reiškiamas susirūpinimas dėl konflikto įtakos tarpreliginiams krikščionių ir musulmonų santykiams pačiame Irake ir pasaulio mastu. „Irakas yra šalis su labai sena istorija, kur ekumenizmas yra kasdienė realybė ir kur krikščionys bei musulmonai iki šiol sugyveno gana darniai, - aiškino viename interviu spaudai Vatikano dikasterijos, atsakingos už tautų evangelizavimą, vadovas kardinolas Kresčencijus Sepė. - Konfliktas gali iš tikrųjų pažeisti šią pusiausvyrą“.
Tarp 24 mln. Irako gyventojų 95 proc. yra islamo išpažinėjai. Dauguma jų - apie 55 proc. yra musulmonai šiitai, tačiau šalį valdo musulmonų sunitų mažumos (40 proc.) politinė grupuotė. Irako krikščionys, sudarantys 4-5 proc. šalies gyventojų, savo istoriją sieja su V amžiaus Nestorijaus schizma. Vėliau dauguma nestoriečių prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, išlaikydami savo tradicines liturgines apeigas. Iš šiuo metu Irake esančių penkiolikos katalikų vyskupijų - vienuolika priklauso Chaldėjų Katalikų Bažnyčiai, kuriai vadovauja Babilono patriarchas Rafaelis I Bidavidas. (Taip pat yra dvi sirų katalikų, po vieną armėnų katalikų ir lotynų katalikų diecezijos.)
Kadangi Sadamo Huseino diktatūrinis režimas yra sekuliaraus pobūdžio, tai Irake iki pastarojo meto nebuvo jaučiama krikščionių religinės diskriminacijos. Tačiau dabar, režimui stengiantis pavaizduoti, kad gresianti Jungtinių Valstijų karinė intervencija yra vos ne kryžiaus žygis prieš musulmonus, prievartos aktų prieš Irako krikščionis padažnėjo. Šiaip šalies krikščionių dvasiniai vadovai vengia kištis į politinius reikalus, tačiau dėl susidariusios padėties yra padarę keletą pareiškimų, smerkiančių prevencinio karo planus. Dar praėjusio lapkričio pabaigoje patriarchas Bidavidas pasirašė kreipimąsi į viso pasaulio Bažnyčias ir tautas, kuriame, be kita ko, sakoma: „Taip pat, kaip ir popiežius Jonas Paulius II, mes meldžiamės už taiką, laimę ir laisvę. Mes esame prieš karą, kuris kelia grėsmę mūsų vaikams, jauniems žmonėms, seneliams, ligoniams. Jie jau dvylika metų (praėjusių nuo pirmojo Persų įlankos karo ir embargo Irakui įvedimo - M.B.) nežino, kas jų laukia artimiausioje ateityje“.
Šių metų pradžioje skelbtame pareiškime chaldėjų patriarchas labai griežtai pareiškė, kad galimas karas būtų „nusikaltimas Irako žmonėms“. Karo sumanytojai „turi suprasti, jog irakiečiai taip pat turi teisę į gyvenimo orumą, o Bagdado krikščionys smerkia agresyvius Vašingtono ir Londono veiksmus“. (Beje, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės taip pat kalba apie Irako žmonių teisę į laisvę ir orumą ir kad jos esą nori irakiečius išvaduoti iš Sadamo totalitarizmo, atsakingo už daugiau kaip milijono savų žmonių žūtį. - M.B.). Panašų svarbų pareiškimą dėl taikos vasario pabaigoje drauge paskelbė Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabachas, Sarajevo (Bosnija) kardinolas Vinko Puljičius ir Babilono chaldėjų patriarchas Rafaelis Bidavidas.
„Taika yra vienintelis priimtinas kelias, tai privaloma kryptis, - rašo ganytojui kraštų, kuriuose musulmonai sudaro daugumą ir kuriuose vyko, vyksta ar gali vykti „išsivaduojamieji karai“. - Mes, kurie išgyvenome ar patiriame dabar karo tragediją, norime pasakyti visam pasauliui, ypač Žemės galingiesiems: neženkite karo keliu, nes iš jo nėra išėjimo, šis kelias neturi pabaigos“. Bosnijos, Šventosios Žemės ir Irako katalikų dvasiniai vadovai taip pat primena, kad „pats karas neša mirtį ir griovimus, bet ne mažiau tragiškos bei neišvengiamos tokios karo pasekmės kaip susiskaldymas, neapykanta ir gausybė pabėgėlių“. Melsdami Dievą taikos, jie reiškia viltį, kad „taikos Evangelija apšvies mūsų širdis ir nukreips mūsų pasirinkimus, kurie taps visišku karo ir prievartos atsisakymu“.
Kokios tragiškos būna karo pasekmės, pasauliui primena praėjusio dešimtmečio įvykiai Balkanuose, kai dėl karinių veiksmų Bosnijoje ir visoje buvusioje Jugoslavijoje milijonai pabėgėlių buvo užplūdę Europos šalis. Taip pat nereikia pamiršti, kokiomis nepakeliamomis sąlygomis dėl užsitęsusio smurto ir įtampos Šventojoje Žemėje gyvena palestiniečiai ir izraeliečiai.
Jau dabar dėl karo krauju pasruvusią ir dėl embargo nuskurdusią Irako žemę yra apleidę šimtai tūkstančių žmonių. Minios pabėgėlių vėl plūstelės prasidėjus naujiems karo veiksmams. Todėl Irako, Bosnijos ir Šventosios Žemės ganytojai meldžia Dievo vilties, nes Jis visada „atidžiai klauso nuolankiųjų, silpnųjų ir bejėgių žmonių maldų“.

Bendros krikščionių ir musulmonų pastangos

Šioką tokią viltį ir optimizmą stiprina bendri Vatikano ir tarptautinių musulmonų organizacijų pareiškimai dėl taikos, kurie rodo, kad gresiančio karo Irake akivaizdoje musulmonų ir krikščionių dialogas nėra nutrūkęs. Kaip jau buvo pranešta, vasario viduryje JAV prezidentui Džordžui Bušui, Didžiosios Britanijos premjerui Toniui Bleirui ir Irako vadovui S.Huseinui drauge pasirašytus laiškus nusiuntė Saudo Arabijoje veikiančio Tarptautinio islamo dialogo forumo pirmininkas Hamidas El Rifajė ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas airis arkivyskupas Maiklas Ficdžeraldas. Šiuose laiškuose, kurių turinys šiek tiek skiriasi, pabrėžiama, jog pasaulis yra atsidūręs „ant ribos naikinančio karo, kuris, nors sutelktas viename regione, gali sukelti gaisrą globaliniu mastu“.
Dž.Bušui ir T.Bleirui skirtuose laiškuose musulmonų ir katalikų dvasiniai lyderiai pažymi, kad jie pripažįsta masinio naikinimo ginklo eliminavimo ir kovos su terorizmu svarbą, tačiau šis uždavinys yra sunkesnis, negu iš karto gali pasirodyti. „Reikia daugiau laiko tarptautiniam bendradarbiavimui, kad būtų iš pašaknų išrauta terorizmo kultūra ir įtvirtinta meilės, saugumo ir taikos kultūra visai žmonijai, įskaitant būsimąsias kartas“, - rašoma laiškuose. JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raginami „atmesti karo galimybę“, nes jis gali pradėti naują tragišką terorizmo grandinę visame pasaulyje, o islamo šalyse atsirastų daugiau tokių, kurie pateisintų terorizmą ir jį remtų.
Laiške, pasiųstame Irako vadovui, H. El Rifajė ir arkivyskupas M.Ficdžeraldas paragino jį elgtis išmintingai ir atsakingai, „visapusiškai bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis ir ginklų inspektoriais“. S.Huseinui primenama, kad tokie veiksmai „padėtų sulaikyti tarptautinę bendriją nuo karinių priemonių ir sustiprinti dialogą dėl saugumo ir taikos“. Neaišku, ar būtent dėl šio paraginimo, tačiau kovo pradžioje Irakas pagaliau sutiko sunaikinti reikalaujamas „El Samud II“ raketas ir pateikti naujus dokumentus, susijusius su cheminio ir biologinio ginklų gamyba.
Tuo tarpu Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba kovo 2 dieną paskelbė naują pareiškimą dėl Irako krizės, šį kartą drauge su Kaire (Egiptas) veikiančio pasaulinio EL Azharo islamo studijų centro Nuolatiniu komitetu dialogui su monoteistinėmis religijomis. Pareiškimas, kurį pasirašė arkivyskupas M.Ficdžeraldas ir Nuolatinio komiteto pirmininkas šeichas Fauzis Fadelis Zafzafas, buvo paskelbtas po Kaire vykusios konferencijos tema „Terorizmas ir religijų atsakomybė jam pasipriešinti“.
Bendrajame musulmonų ir katalikų dokumente pažymima, kad „abiejų religijų šventieji tekstai turi būti suprasti, remiantis teisingu jų kontekstu“. Taip pat negalima iš bendro konteksto ištraukti atskirų frazių, kuriomis būtų teisinama prievarta. Dažnai islamo ekstremistai savo teroristinius išpuolius pateisina neva Korane minimu džichadu (šventuoju karu) prieš nemusulmonus, nors iš tikrųjų visoms monoteistinėms religijoms prievarta yra svetimas dalykas. „Reikia taip pat jausti skirtumą tarp mūsų religijų šventųjų tekstų bei mokymų ir kai kurių jų išpažinėjų elgesio bei veiksmų, - sakoma bendrajame autoritetingų musulmonų ir katalikų atstovų pareiškime. - Tuo tarpu dvasiniams vadovams tenka atsakomybė autentiškai aiškinti šventuosius tekstus ir taip išsaugoti tikrąjį kiekvienos religijos įvaizdį“.
Gresiant karui Irake, Vatikano ir El Azharo institucijų vadovai iš principo smerkia karinės prievartos naudojimą sprendžiant konfliktus tarp tautų ir primena teisingą popiežiaus Jono Pauliaus II apibūdinimą, jog „karas yra žmonijos pralaimėjimo įrodymas“, tuo tarpu „taika yra neatskiriama nuo teisingumo ir reikalauja įgyvendinti visus tarptautinius įsipareigojimus“. Be kita ko, pareiškime pabrėžiama, jog „reikia vengti dvigubų standartų“, kada kartais klaidingai kai kurios Vakarų valstybės yra tapatinamos su visa krikščionybe, o islamas - su „Al Qaedos“ teroristais arba Irako režimu. Taip pat primenama, kad svarbu yra taikiai išspręsti Izraelio ir Palestinos arabų konfliktą, kurio sureguliavimas palengvintų ir kitų Artimųjų Rytų problemų sprendimą.
Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkams atkakliai rengiantis karinei intervencijai Irake, tokį musulmonų ir krikščionių dialogą būtina stiprinti, ypač tam, kad būtų išvengta kryžiaus žygio ir džichado mentaliteto. Ypatingą dėmesį būtina skirti krikščionių mažumų padėčiai islamo šalyse. Kaip rodo nesenas Afganistano pavyzdys, vykstant karo veiksmams, emocijos liejasi per kraštus, o pasekmės - nekaltų žmonių aukos. Galima prisiminti išpuolius prieš krikščionių bažnyčias Pakistane su kruvinomis besimeldžiančių žmonių skerdynėmis. Nors buvo aišku, kad Pakistano krikščionys neturėjo nieko bendra su JAV vykdomais bombardavimais kaimyniniame Afganistane, tačiau įnirtusiems ekstremistams bet koks racionalumas yra svetimas.

Popiežiaus diplomatinės taikdarystės tąsa

Tai, kad islamo pasaulis pasitiki popiežiaus Jono Pauliaus II taikdariškomis pastangomis, rodo vasario 27 dieną Vatikane įvykęs jo susitikimas su Irano konsultacinės asamblėjos (parlamento) vicepirmininku Sejedu Mohamadu Reza Chatami, kuris perdavė Šventajam Tėvui savo brolio Irano prezidento Mohamedo Chatamio laišką. Jungtinės Valstijos laiko Iraną drauge su Iraku ir Šiaurės Korėja vadinamosios blogio ašies atstove, palaikančia terorizmą šalimi ir dedančia pastangas sukurti masinio naikinimo ginklą. Kaip nurodoma po šio susitikimo Vatikane paskelbtame komunikate, Jonas Paulius II ir S.Chatamis savo pokalbyje sutelkė dėmesį į „taikos išlaikymo Artimuosiuose Rytuose problemas“ bei katalikų bendruomenių padėtį Irane. Pagal statistikos duomenis, iš 67 mln. Irano gyventojų 99 proc. yra musulmonai (daugiausia šiitai), krikščionių šalyje tėra apie 250 tūkstančių.
Irano parlamento vadovas, Vatikane susitikęs ir su valstybės sekretoriumi kardinolu Andželu Sodanu bei užsienio reikalų ministru arkivyskupu Žanu Luji Toranu, vėliau žurnalistams sakė, kad „Irano ir Vatikano pozicijos yra labai artimos“. Iranas, kuris pats beveik prieš du dešimtmečius kovojo sunkų karą su Iraku, dabar yra nusistatęs prieš JAV intervenciją, kaip ir kitos musulmonų šalys, reikšdamos būgštavimus dėl galimo nestabilumo visame regione. Tuo tarpu prevencinio karo sumanytojai mano, kad po S.Huseino režimo žlugimo ateitų greitesnės demokratinės permainos ir kaimyniniame Irane.
Vasario 27 dieną Popiežius susitiko ir su Ispanijos premjeru Chosė Marija Aznaru, kuris yra vienas tvirčiausių prezidento Dž.Bušo sąjungininkų, Jungtinėms Valstijoms rengiantis nuginkluoti Irako režimą karinės jėgos pagalba. Kaip žinoma, Ispanija kartu su JAV ir Didžiąja Britanija yra pateikusi Saugumo Tarybai svarstyti dar vieną rezoliuciją, kurios priėmimas uždegtų „žalią šviesą“ kariniams veiksmams prieš S.Huseino kariauną. Tačiau popiežius Jonas Paulius II, kurio penktoji kelionė į ispaniją suplanuota gegužės mėnesį, ragino Ch.Aznarą dėti pastangas, kad Irako krizė būtų išspręsta „teisingumą atitinkančiomis efektyviomis taikos iniciatyvomis, įkvėptomis tarptautinės teisės ir etinių principų“.
Kaip sakoma Vatikane paskelbtame komunikate, nuoširdaus pokalbio su Šventuoju Tėvu metu Ispanijos vyriausybės vadovas „paaiškino, kokių veiksmų Ispanija imasi Irako krizės akivaizdoje, ypač pabrėžiant terorizmo grėsmę ir bendrų pastangų Jungtinėse Tautose poreikį“ jam atremti. Prieš susitikimą duotame interviu Ispanijos žiniasklaidai Ch.Aznaras sakė, kad labai vertina Popiežiaus nuomonę ir jo taikos diplomatiją, todėl atidžiai išklausys Šventojo Tėvo pastabas. Bet visgi, „nepaisydamas savo asmeninių moralinių įsitikinimų“, jis privalo veikti pagal turimą vyriausybės vadovo politinę atsakomybę saugumui užtikrinti, „išklausydamas ir kitas nuomones, kurios taip pat yra svarbios ir gerbtinos, kaip ir Popiežiaus“. Premjeras pažymėjo, kad viskam reikia pastangų ir kad „taika irgi paprastai iš dangaus nenukrenta“. Atrodo, kad vizitas Vatikane nepakeitė Ch.Aznaro nuostatos dėl JAV galimų karinių veiksmų rėmimo, nors, kaip rodo sociologinės apklausos, net 74 proc. ispanų, kurių dauguma yra katalikai, nenori karo, net jeigu ir būtų priimta paskutinioji Saugumo Tarybos rezoliucija.
Tą pačią dieną Vatikane įvyko dar vienas svarbus susitikimas: Šventojo Sosto užsienio politikos koordinatorius prancūzų arkivyskupas Ž.Toranas, susikvietęs akredituotą diplomatinį korpusą, dar kartą išdėstė Vatikano nuostatą dėl taikaus Irako krizės sprendimo. Nors susitikimas buvo uždaras, tačiau Vatikano šaltinis informavo JAV katalikų žinių agentūrą CNS, kad arkivyskupas Ž.Toranas išdėstė ambasadoriams popiežiaus Jono Pauliaus II pastarojo meto pasitarimų rezultatus dėl Irako su Vokietijos užsienio reikalų ministrų Joška Fišeriu, Irako vicepremjeru Tariku Azizu, Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu, Didžiosios Britanijos premjeru Toniu Bleiru, Ispanijos premjeru Ch.Aznaru ir Irano parlamento vadovu S.Chatamiu. Jis taip pat papasakojo apie kardinolo Rožero Ečegerajaus pokalbius Bagdade su Irako prezidentu S.Huseinu.
Anot arkivyskupo, Šventojo Sosto nuomone, vis dar yra vilties (priminsime, susitikimas vyko vasario pabaigoje), kad bus taikus Irako krizės sprendimas, ypač jeigu Irakas visiškai patenkins Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl nusiginklavimo. Prieš imantis jėgos, būtina pasinaudoti visomis diplomatinėmis priemonėmis ir kiekvienu atveju tik Jungtinių Tautų Organizacija gali teisėtai nuspręsti, ar imtis karinių veiksmų. Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą negalima būtų pateisinti prevencinio karo, jeigu jis nebūtų sąlygotas aiškaus agresijos akto. Vatikano diplomatijos vadovas taip pat pabrėžė, kad Irake toliau turėtų dirbti ginklų inspektoriai ir kad, kiek įmanoma, reikia vengti karinio konflikto, kuris atneštų dideles aukas ir nestabilumą regionui. Pirmumą reikia skirti „teisės jėgai, o ne jėgos teisei“, sakė arkivyskupas Ž.Toranas, pakartodamas Vatikano nuostatą dėl tarptautinės teisės, o ne karinės galios prioriteto Irako krizei spręsti.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"