"XXI amžiaus" priedas apie pasaulio krikščionis, 2003 m. gegužės 2 d., Nr. 3 (12)

PRIEDAI







„Popiežiai ir karai“

Taip pavadinta šiomis dienomis Italijos knygynuose pasirodžiusi dviejų italų autorių, vieno istoriko ir kito apie Šventąjį Sostą rašančio žurnalisto, knyga, kurioje nagrinėjama popiežių ir Katalikų Bažnyčios pozicija nuo Pirmojo pasaulinio karo iki dabartinio karo Irake. Pozicijų ir pasisakymų apžvalga pradedama popiežiaus Benedikto XV vadinamąja “Taikos nota”, paskelbta vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Po to – Pijaus XII pasisakymai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir vykstant karui. Toliau – vėlesni karai: Korėjoje ir Vietname, vadinamoji Kubos krizė, Folklendo salų konfliktas, pastarojo dešimtmečio karai Balkanuose, Persų įlankos karas ir baigiama vos prieš kelias savaites skelbtais popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymais prieš naują karą Irake.
Autoriai pažymi, kad, pradedant popiežiaus Benedikto XV pasisakymu Pirmojo pasaulinio karo metais, prasidėjo tarsi naujas Bažnyčios požiūris į karą, kuris remiasi principiniu karo, kaip konfliktų sprendimo priemonės, atmetimu. Tačiau kartu pastebima, kad, kilus Pirmajam pasauliniam karui, labai drastiškai pasikeitė ir patys karai. XIX amžiaus karai, o juo labiau ankstesni, palyginti su Pirmuoju pasauliniu karu, tebuvo tik nedideli konfliktai. Su nedidelėmis išimtimis, į juos nebūdavo įtraukiami civiliai gyventojai. Aukų skaičius ir socialinės pasekmės buvo žymiai mažesnės. Šia prasme ir Pirmasis pasaulinis karas, ir ypač Antrasis, ir po jo vykę mažesni karai buvo nepasakomai žiaurūs ir juose civiliai gyventojai labiausiai nukentėjo.
Lyginant popiežių pasisakymus, žinoma, esama ir kiekybinių, ir kokybinių skirtumų. Benedikto XV ir Pijaus XII pasisakymai buvo kur kas atsargesni ir diplomatiškesni negu Jono Pauliaus II, taip pat ir pasisakymų skaičius labai skirtingas. Vis dėlto nesama principinių skirtumų. Pasisakymų turinys skiriasi, priklausomai nuo autorių ir situacijų, bet išlaikyta ta pati vieninga linija, kategoriškai pasisakanti prieš karą, bet nevirstanti tik pacifistine retorika. Knygos autoriai primena, kad kaip tik popiežius Jonas Paulius II, kuris dar prieš kelias savaites daug kartų ir labai kategoriškai karą vadino žmonijos pralaimėjimu, prieš keletą metų reikalavo vadinamosios humanitarinės intervencijos Balkanuose. Kalbant apie karus smerkiančios popiežių ir Šventojo Sosto pozicijos vientisumą, primenama, kad Benedikto XV pasisakymus prieš karą padėjo rengti monsinjoras Eugenijus Pacelis, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XII, o prie Pijaus XII kalbų ir tekstų rengimo prisidėjo monsinjoras Džovanis Batista Montinis, vėliau išrinktas popiežiumi Pauliumi VI. Tai irgi liudija apie minties ir bendros pozicijos tęstinumą.

Pagal VR

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija