Liturgijos reformos - savu tempu

Kardinolas Janis Pujatsas

Dalis kardinolo Janio Pujatso vaikystės prabėgo, kuomet Latvija kentė sovietų imperijos priespaudą. J.Pujatsas gimė 1930-aisiais, o į kunigus įšventintas 1951-aisiais. 1970-aisiais jis nuveikė milžinišką darbą: nors komunistinė vyriausybė kaip tik galėdama varžė Katalikų Bažnyčią, bet J.Pujatsui pavyko įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo liturgines reformas Latvijoje. 1991-aisiais, Latvijai vaduojantis iš okupacijos pančių, šio straipsnio herojus buvo paskirtas didžiausios Latvijos arkivyskupijos Rygos arkivyskupu. 2001-aisiais arkiv. J.Pujatsas, popiežiaus Jono Pauliaus II skyrimu, pakeltas į kardinolus. Kardinolas J.Pujatsas davė interviu pasaulio katalikų žurnalui „The Catholic Worl Report“. Kardinolą kalbino Viljamas J. Tighe, Pensilvanijos Mulenbergo koledžo istorijos profesorius, ilgametis Touchstone’o ir „New Oxford Review“ bendradarbis.

Prašyčiau papasakoti apie save.
Esu valstietis, valstiečio sūnus. Mano išsilavinimas - sovietmečio išsimokslinimas. Tuo metu nebuvo galima vykti mokytis į užsienį, o 1950-aisiais seminarijos buvo formaliai uždarytos, todėl mokytis teko kaip „laisvam klausytojui“. Esu labai užsispyręs, o tai ypač pasireiškia moksliniuose dalykuose, taigi savarankiškai mokiausi penkių kalbų ir šiandien galiu kalbėtis jomis, išskyrus anglų.
Pabaigęs mokslus dirbau daugelyje parapijų, klebonavau, taip pat teko būti dekanu, atsakingu už kitų kunigų darbą, ir tik po to 30 metų buvau Rygos arkivyskupijos tarnas. Kunigų seminarijoje mokiau liturgikos ir tuo pat metu buvau atsakingas už II Vatikano Susirinkimo liturgijos reformų įgyvendinimą. Leidome naujus katalikų liturgijos tekstus latvių kalba. Penkerius metus, iki tampant vyskupu, buvau generaliniu vikaru prie kardinolo Julijaus Vaivodso. Tuo metu mūsų seminarija buvo vienintelė visoje Sovietų Sąjungoje (neskaitant Lietuvos - red.).
Kadangi jums yra tekę dalyvauti liturgijos reformų taikymo procese, norėčiau jums užduoti labai specifišką klausimą. Pernai Amerikos katalikų laikraštyje man teko skaityti, kad Rytų Europos katalikai buvo itin atsilikę nuo Romos Bažnyčios. Straipsnio autorius priekaištavo, kad Rytų Europoje į teologijos studijas neįtraukiami, jo nuomone, patys pažangiausi teologai - Hansas Kiungas ir Eduardas Šilbekas. Maža to, jis skundėsi, kad, kuomet 1993-iaisiais jam teko viešėti Latvijoje, visose bažnyčiose, kurių pamaldose jis dalyvavo, kunigas atsuko nugarą tikintiesiems.
Per pastaruosius penkiolika metų kardinolas J.Ratcingeris ne kartą pastebėjo, jog, keičiant liturgiją, padaryta klaidų - pavyzdžiui, atgręžiant altorių į žmones. „To nereikalavo Antrasis Vatikano Susirinkimas“,- sakė vyskupas J.Ratcingeris, pabrėždamas, jog šalys, kuriose liturgijos reforma dar neįgavusi didelio pagreičio, turėtų neskubėti „stačia galva pasinerti į naujoves“.
Po šitokios įžangos norėčiau jūsų paklausti apie liturgijos reformos eigą Latvijoje. Kokia yra dabartinė situacija?
Leiskite man apie tai papasakoti. Jau 1972-aisiais Latvijoje turėjome naująjį katalikišką Mišiolą, tačiau jis nebuvo išverstas į mūsų gimtąją kalbą. Kol tas nebuvo padaryta, šv. Mišios buvo aukojamos lotyniškai, tačiau dabar Eucharistiją perduodame savo žmonėms latviškai.
Taip, paskleidę Dievo žodį, mes trumpam turime nusisukti nuo jų. Pats Popiežius tam tikroje apeigų dalyje nusisuka nuo tikinčiųjų, be to, Antroji Vatikano Taryba pabrėžtinai nereikalavo per visas šv.Mišias būti atsigręžus į žmones. Šios Tarybos narių nuomonė buvo tokia: jei geriau būti nuolat atsisukus į žmones, kunigas taip ir privalo daryti, o jei ne - šv. Mišios turi būti aukojamos sena tvarka.
Manau, kad jūsų minėta Amerikos autorių kritika nėra pateisinama. Šie žmonės mato tik neatgręžtą altorių ir užsimerkia prieš visą liturgijos reformos pažangą, susikoncentruodami tik į išorinius dalykus. Liturginė reforma pakoregavo visą Mišių šventimą. Yra itin didelis skirtumas tarp Tridento Mišiolo ir dabartinio. Nemanau, jog tai yra įžeidimas, jei, švęsdamas Mišias, kunigas nusigręžia į altorių. Popiežius žino, jog mes neskubame keisti šv.Mišių aukojimo tvarkos. Kada daromi tokie dideli pakeitimai, rizikuojama sukelti kontroversiją: vieniems žmonėms naujovės priimtinos, o kitiems - ne.
Mūsų liturgijos reformos vyksta jau dvidešimt metų, ir žmonės nejaučia jokio neigiamo poveikio, nes prie naujosios liturgijos jie pratinami po žingsnelį.
Pasaulyje plačiai paplitusi nuomonė, kad Antrasis Vatikano Susirinkimas buvusi tarytum „naujoviškos Sekminės“, per kurias atsisakyta visų senienų ir pereita prie gausybės naujovių. Panašu, kad Latvijoje taip neatsitiko.
Tai, kas vyko už Latvijos ribų, įvyko per greitai. Ir tai ne Susirinkimo, o liturgijos vertėjų kaltė. Susirinkimo veikloje nebuvo radikalių pokyčių tendencijos - visus pakeitimus ir kraštutinumus ėmė kurti patys liturgininkai. Jie sumaišė žmonių mintis visu tuo, ką darė.
Mes netgi galime pasigirti, kad lėta liturgijos reforma padėjo išsaugoti senas tradicijas, kurios daugelyje katalikiškų kraštų jau užmirštos. Tabernakulį aš suvokiu kaip altoriaus centrą, Eucharistiją - kaip bažnyčios centrą, o ne antraeilybę.
Pats savo akimis regėjau (nesakysiu, kokioje šalyje) tabernakulį ant grindų, arba tiksliau, - kampe ant grindų. Tai jokiu būdu ne Kristaus ir Palaimintojo sakramento garbinimas. Kad jūs žinotumėte, kokių išdarkytų altorių man yra tekę matyti! Ne karinės misijos teritorijoje įrengtų altorėlių, o katalikiškų šalių bažnyčiose! Eucharistija yra centrinis katalikiškos bažnyčios objektas, ir šią tradiciją mes saugome.
Kitas svarbus dalykas yra klausyklos, kurių mes nesirengiame išgabenti iš bažnyčių. Klausyklos veikia tarytum vaizdinė reklama: laukiantieji atlikti išpažintį iš dviejų klausyklos pusių sudaro ilgas eiles, taigi žmonės, kurie nesiryžta išpažinti nuodėmių, gali drąsiau įsiterpti į eilę. Mano nuomone, tas, kuro tikėjimas balansuoja ties abejingumo riba, geriau išvis neis išpažinties, negu akis į akį kalbėsis apie savo nusidėjimus su kunigu.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną problemą: kai kuriose šalyse žmonės mano, kad išpažintis - jau atgyvenęs dalykas ir nėra būtina. Rezultatas toks, kad daugelyje katalikiškų šalių žmonės jau neina išpažinties, tačiau vis vien priima šv. Komuniją. Į tai žiūriu kaip į neigiamą reformacijos įtakos padarinį. Kuomet jie sukėlė žmones „ant kojų“, aš aiškiai suvokiau, jog prireiks net dviejų kartų, kol žmonės vėl atsiklaups. Ir šiandien manau, jog, savo viduje pats sau atleidęs visas nuodėmes, žmogus nebenorės atlikti dvasinės išpažinties bažnyčioje, šituo neribotai plėsdamas savo moralės ribas. Manau, dabartinė išpažinties išklausymo forma yra priimtiniausia mūsų žmonėms, nes į žmogaus sielą pažvelgiama nesuniveliuojant jos su tūkstančiais kitų žmonių, patariama, ieškoma dvasinio sprendimo.
Kitas man nerimą keliantis dalykas yra tas, kad vis dažniau girdimi siūlymai išpažinti tik mirtinas nuodėmes, dovanotinas ir kasdienes nuodėmes „praleidžiant“. Tikiu, kad jei ne rytoj, tai poryt netgi sunkios nuodėmės žmogui atrodys „eilinės“, ir jis nebematys prasmės eiti išpažinties. Antra vertus, jautrios sąžinės žmonės išpažinties eis kur kas dažniau, ir šitaip augs jų dvasinis gyvenimas.
Žmonės, kurie nemato išpažinties prasmės, praranda jautrą ir nuodėmingumo sampratą. Ir tuomet, manydami esą be kaltės, jie eina priimti šv. Komunijos. Tai iš tiesų didelė atsakomybė Bažnyčiai.
Leiskite paklausti dar keleto klausimų apie situaciją Latvijoje. Kaip kito požiūris į krikščionybę, ypač Katalikų Bažnyčią, po nepriklausomybės atgavimo?
Mūsų tautos pabudimo laikotarpiu, 1991-aisiais, atgaunant nepriklausomybę, būta savotiškos euforijos. Tačiau mums, katalikams, ypatingų pokyčių nebuvo. Netgi sovietmečiu savo nuolatiniu skaičiumi mes buvome stabiliai solidarūs: kasmet pakrikštydavome apie šešis tūkstančius vaikų. Atgavę laisvę neišvydome kažko neįprasta: tie, kas priklausė Katalikų Bažnyčiai, su ja ir pasiliko, tiesa, dar prisijungė ir šiek tiek naujų žmonių.
Visai kitokia padėtis susiklostė Liuteronų Bažnyčioje. Tautiškumo aušrai išbrėškus, daugelis nekrikštytų žmonių ėmė skubėti į bažnyčias priimti tikėjimo. Tada liuteronybė buvo tapusi lyg ir mados dalyku.
Kalbant apie statistiką, turėčiau pasakyti, kad mūsų skaičiai sparčiai auga. Yra daug žmonių, kurie katalikybę ketina priimti rengdamiesi santuokai, taip pat yra daug į katalikybę norinčių atsiversti jaunuolių. Svarbiausia tai, kad vaikai, pakrikštyti mūsų Bažnyčioje, suaugę neišeina niekur kitur. Dauguma jų lieka su mumis.
Koks procentas latvių populiacijos yra katalikai?
Mūsų turimais duomenimis, apie pusė milijono latvių yra krikštyti Katalikų Bažnyčioje. Tai sudaro maždaug 20 proc. visos populiacijos.
Sunku pasakyti, kiek Latvijoje yra liuteronų. Juos reikėtų skaičiuoti sudėtingesne tvarka: dalis jų - aktyvūs tikintieji, dalis - aukotojai, taip pat nemažai žmonių yra tik krikštyti liuteronų bažnyčioje ir yra pasyvūs liuteronai. Jei kalbėtume apie nuolatinį bažnyčios lankymą, šioje srityje mes pirmaujame. Tačiau, jei atidžiau pažvelgtume į statistinius pakrikštytųjų skaičius, pamatytume, kad liuteronų, ko gero, daugiau - net 30 procentų populiacijos.
Oficialiai Stačiatikių Bažnyčia yra labai maža, tačiau iš tikrųjų jų bendruomenė yra itin didelė ir vieninga. Kaip žinoma, daugelis jų nėra krikštyti, todėl nepatenka į oficialią statistiką.
Kaip skirtingoms krikščionybės šakoms sekasi pritraukti žmones, kurie yra nekrikščionys ar „drungni“ tikintieji? Kodėl vienoms jų pavyksta geriau nei kitoms?
Kol kas stipriausi išlieka baptistai, nes jų nėra itin daug, o turėdami didelį biudžetą kiekvieną savo narį gali remti. Mes to sau leisti negalime, todėl, gavę bent kokį finansavimą, užsiimame jaunimo švietimu, religiniu auklėjimu. Tik pažiūrėkite, kiek ateizmo propagandos ir amoralumo mūsų jaunuoliai mato per televiziją!
Bet ar pastebėta Latvijoje perėjimo nuo vienos tikybos prie kitos tendencija? Ar daug krikščionių įsiliejo į Katalikų Bažnyčią ir ar daug katalikų perėjo į kitas tikybas ar Stačiatikių Bažnyčią?
Teko pastebėti, jog, liuteronams ėmus gilintis į religinius klausimus, nemaža jų dalis tapo katalikais. Be to, atsivertėliai tapo tikrai nuoširdžiais ir pavyzdingais katalikais.
Ar Latvijoje valdžia remia Katalikų Bažnyčią? Galbūt valstybės parama teikiama kitoms tikyboms?
Kad ir kaip būtų gaila, tik vienintelė Aglonos bazilika iš visų Latvijos katalikų bažnyčių sulaukė finansinės valdžios paramos. Kitos bažnyčios nieko negavo. Beje, parama Aglonos bazilikai buvo suteikta dėl Popiežiaus vizito 1993-iaisiais.
Liuteronai gavo 2,2 milijono JAV dolerių kompensaciją už jų katedrą Rygoje. Kaip žinoma, sovietmečiu viduramžiška Rygos katedra buvo valdžios nuosavybė, ir joje buvo įrengtas muziejus; atgavus nepriklausomybę, katedra pateko liuteronų nuosavybėn. Mes nė pusės minėtos sumos Aglonos bazilikai negavome ir, aišku, tą sumą turėjome išsiprašyti, išsielgetauti iš valdžios. Liuteronams tiesiog buvo išrašytas čekis - be jokio vargo ir pastangų.
Manote, kad liuteronams tenka patiems savo lėšomis atstatinėti ar remontuoti bažnyčias? Ne, vyriausybė visam tam skiria dideles sumas. Juk sovietmečiu mūsų žmonės nebijojo rizikuoti ir užsitraukti ateistinės „kultūros“ nemalonę, saugodami ir savo rankomis restauruodami bažnyčias, o tuo metu liuteronų bažnyčios, tikintiesiems tūnant šešėlyje, griuvo, samanojo visiškai apleistos. Mūsų parapijų bažnyčios buvo gyvos bažnyčios, mūsų žmonėms turėtų būti suteikti apdovanojimai už tai, ką jiems pavyko išsaugoti. Užuot parėmusi katalikus, valdžia visąlaik tyliai rėmė liuteronus. Savaime suprantama, mes niekados neburnojome prieš liuteronus ar viešai neprotestavome prieš paramą jiems, tačiau, manau, ir mums, katalikams, turi būti parodoma šiokia tokia pagarba.
O Aglona, kaip žinoma, iki Popiežiaus vizito turėjo būti restauruota. Aglonos vienuolyne komunistai buvo įrengę blaivyklą, taigi architektūrai padaryta nemažai žalos. Juk Popiežiaus vizitas buvo ne tik neprilygstama dvasios šventė katalikams, bet ir politinės reikšmės įvykis Latvijai, todėl ir prašėme pinigų restauracijai.
Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Airijoje, kultūra visų pirma yra katalikų kultūra. Lietuva yra išskirtinai katalikiška valstybė. O štai Estijoje katalikų bendruomenė yra mažytis religinis vienetas; į katalikybę žiūrima kaip į kažką svetimo. Kokią vietą Katalikų Bažnyčia užima Latvijoje?
Katalikybė jokiu būdu nėra svetima Latvijai. Pas mus yra apie 60 tūkst. lenkų, lietuvių ir baltarusių kilmės katalikų. Aišku, didžioji dalis tikinčiųjų ir dvasininkų yra latviai. Kartu su visa tauta katalikybė kentė komunistų terorą ir saugojo tautiškumo sąmonę bei gyvybės žiedą, todėl katalikybė niekuomet nebuvo ir nebus svetima Latvijai.
Teko girdėti, kad pagonybę išpažįstantys žmonės sako, jog Katalikų Bažnyčia į Latviją atėjo „su ugnimi ir kalaviju“. Tačiau ši nuomonė ir yra tik jų nuomonė.
O kaip žvelgiama į Stačiatikių Bažnyčią? Kiek žinoma, dauguma stačiatikių tikinčiųjų Latvijoje nekalba latviškai, o vartoja gimtąją rusų kalbą.
Į stačiatikius tikrai nežiūrima kaip į užsienietiškos religijos išpažinėjus. Carizmo metais jiems buvo pastatyta daugybė cerkvių. Dabar Rygoje yra kur kas daugiau stačiatikių cerkvių nei katalikų maldos namų. Carai valdė Latviją daugiau nei du šimtus metų ir būtent tada, o ne tik sovietmečiu, atvyko daugiausia stačiatikių. XIX a. pradžioje nemažai latvių priėmė stačiatikių tikėjimą. Taip pat didelę jų dalį sudaro sentikiai (1650-aisiais, jiems pasipriešinus liturginių knygų pakeitimams, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia juos ekskomunikavo ir ištrėmė į tolimiausius Rusijos imperijos kampelius). Mes jų nevadiname užsieniečiais. Pagaliau religiniu požiūriu jie mums kur kas artimesni nei protestantai.
Kaip apibūdintumėte ekumeninius santykius Latvijoje?
Mūsų santykiai su vietiniais liuteronais, stačiatikiais ir sentikiais yra geri, tačiau užsienio liuteronų ar Maskvos stačiatikių laikraščiuose užsipuldinėjama katalikybė, Popiežius ir Vatikanas. Taigi problema yra ne Latvijos liuteronai ir stačiatikiai, o užsienio tikinčiųjų skleidžiama propaganda. Mano manymu, sovietinė politika, nukreipta prieš įvairias religines konfesijas, suvienijo mus į tam tikrą solidarumą ir krikščionišką draugystę.
Ar, be draugiškų santykių, jums pavyksta tarpusavyje užmegzti teologinį dialogą?
Iš tiesų aš nematau pagrindo teologiniam dialogui. Jei imsimės diskutuoti, kokią bendrą išvadą mes prieisime? Latvijos Katalikų Bažnyčia nepajėgs išspręsti krikščionybės atšakų nesitarimų - jie turi būti sprendžiami Romoje. Mes tenorime gerai sutarti su kitų tikybų išpažinėjais, bet, jei imsimės polemizuoti mūsų teologines skirtybes, sutarsime tik tuo klausimus, kad mes nesutariame! Mūsų santykių pagrindas - ne teologinė sutartis, o broliška meilė ir tolerancija.
Nemanau, kad Latvijoje reikalinga teologinė diskusija. Mes, katalikai, turime savo religinį mokymą, dogmatiką, kurių nekeisime. Kaip vietinė Bažnyčia neturime viršenybės prieš kitas Bažnyčias. Čia, Latvijoje, mes orientuojamės į abipusę meilę ir supratimą, kol tuo metu teologinį dialogą pasauliniu lygiu organizuoja Vatikanas. Jei nebus draugystės ir paramos, joks dialogas nebus vaisingas ir civilizuotas.

© 2003 "XXI amžius"