|
Trečiasis Popiežiaus
vizitas Kroatijoje
|
Popiežius Jonas Paulius
II
per šv. Mišias Rijekoje |
Daugiau kaip 500 tūkst. tikinčiųjų
dalyvavo popiežiaus Jono Pauliaus II vadovautose keturiose pamaldose
jo birželio 5-9 dienomis vykusio vizito į Kroatiją metu. Šventasis
Tėvas aplankė penkis šalies miestus, lėktuvu įveikdamas tūkstančius
kilometrų, kiekvieną kartą nakvoti grįždamas į Rijekos uostą prie
Adrijos jūros, kur per vizitą buvo nuolatinai apsistojęs.
Tai buvo trečioji Popiežiaus kelionė į Kroatiją (ankstesnės vyko
1994 ir 1998 metais), kurios devizas skelbė Šeima: Bažnyčios
ir tautos kelias. Pagrindiniu apaštalinio vizito renginiu buvo
XX amžiuje gyvenusios vienuolės sesers Nukryžiuotojo Jėzaus Marijos
Petkovič, įkūrusios Gailestingumo seserų kongregaciją, beatifikacijos
iškilmės Dubrovniko mieste. Į susitikimus su Šventuoju Tėvu buvo
atvykę tūkstančiai maldininkų iš Kroatijos kaimyninių valstybių
Slovėnijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos,
- kurios iki praėjusio dešimtmečio pradžios įėjo į dabar jau neegzistuojančią
Jugoslavijos federaciją.
Vizito metu buvo imtasi ypatingų saugumo priemonių. Į Popiežiaus
aukotas šv. Mišias maldininkams nebuvo leidžiama atsinešti nei
skėčių, nei mobiliųjų telefonų. Jų turimi fotoaparatai ir filmavimo
kameros buvo atidžiai policijos tikrinami. Langai, gatvių pusėje,
kuriomis turėjo pravažiuoti Popiežius, privalėjo visą laiką būti
uždaryti. Tvarkai prižiūrėti Kroatijos valdžia mobilizavo daugiau
kaip 10 tūkst. policininkų.
|
|
Brolis,
Viešpaties valia tapęs tėvu
|
Popiežius Jonas XXIII |
Birželio 3 dieną sukako 40 metų
nuo popiežiaus Jono XXIII mirties. Šiemet taip pat sukako 40 metų
nuo paskutinio ir bene garsiausio tarp šio popiežiaus paskelbtų
dokumentų - enciklikos Pacem in terris paskelbimo. Popiežius Jonas
XXIII giliausią pėdsaką Bažnyčios istorijoje paliko sušaukdamas
Vatikano II Susirinkimą, kurio tikslas buvo, jo paties žodžiais
tariant, atidaryti Bažnyčios langus, įleisti gaivaus oro, kai kurias
senas istorines formas geriau pritaikyti naujiems laikams. Dėl
savo nuopelnų ir dėl gyvenimo šventumo pavyzdžio Jonas XXIII prieš
trejus metus buvo paskelbtas palaimintuoju.
Gimęs nedideliame Italijos kaime, jaunas tapęs kunigu ir vėliau
beveik netyčia patekęs į aukštesnes sferas, Andželas Džiuzepė Ronkalis
visą gyvenimą buvo giedras ir nuolankus. Su meile jį prisimena katalikai
ir stačiatikiai Bulgarijoje, kur beveik dešimtį metų jis ėjo Šventojo
Sosto atstovo pareigas, geru žodžiu jį mini ir Turkijos gyventojai,
prisimindami jo darbo Stambule laikus. Po Antrojo pasaulinio karo
trumpai jam teko eiti nuncijaus Paryžiuje pareigas ir gerinti santykius
su laicistine prancūzų valdžia. Po beveik trijų dešimtmečių diplomatinėje
tarnyboje, galiausiai arkivyskupui, vėliau kardinolui Ronkaliui
teko vadovauti Venecijos patriarchatui. Iš čia 1958 metais atvyko
į Romą dalyvauti po Pijaus XII mirties naujoje popiežių renkančioje
konklavoje. Čia didžiam jo paties ir daugelio kitų nustebimui būtent
jis buvo išrinktas Popiežiumi.
|
|
Mirė
kardinolas F.Kolasuonas
|
Dėl sunkios ligos gegužės 31 dieną
mirus žymiam Vatikano diplomatui 78 metų italui kardinolui Frančeskui
Kolasuonui (Francesco Colasuonno), popiežius Jonas Paulius II
užuojautos telegramose, pasiųstose velionio gimtosios Bario arkivyskupijos
ganytojui ir seseriai, labai gerai įvertino jo vaisingą tarnystę
Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Šventasis Tėvas ypač pabrėžė kardinolo
F. Kolasuono daug pastangų pareikalavusį apaštalinio nuncijaus
darbą Rytų Europos šalyse ypatingu ir skausmingu regiono tautų
istorijos laikotarpiu.
Velionis kardinolas gimė 1925 metais, kunigu įšventintas 1947-aisiais
ir nuo 1958 metų dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje.
1975 metais buvo konsekruotas vyskupu ir vadovavo apaštalinėms
nunciatūroms Afrikos šalyse - Mozambike ir Zimbabvėje. 1985-aisiais
buvo paskirtas nuncijumi į Jugoslaviją, kuri tuomet buvo vienintelė
komunistų valdoma Rytų Europos valstybė, palaikiusi diplomatinius
santykius su Vatikanu. Iš Belgrado arkivyskupas F.Kolasuonas buvo
Popiežiaus siunčiamas ypatingoms misijoms į Prahą, Budapeštą,
Bukareštą ir Varšuvą, kur palengva brendo politinės permainos
ir keitėsi vietinės Bažnyčios padėtis.
|
|
Auga
Mongolijos katalikų bendruomenė
Mongolijos sostinėje Ulan Batore
Velykų nakties budėjimo metu krikšto sakramentą priėmė 40 žmonių.
Velykų naktį maždaug ketvirtadaliu padidėjo Mongolijos katalikų
bendruomenė, kurią dabar sudaro 177 žmonės. Tarp keturiasdešimties
pakrikštytųjų trys buvo kūdikiai, o likusieji 37 jaunimas nuo
15 iki 30 metų amžiaus.
|
|
Irako krikščionių vadovų
pareiškimas
Irako krikščioniškų bendrijų vadovai
paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame reikalaujama, kad šiuo metu
formuojama nauja būsimo Irako santvarka garantuotų religijos laisvę
ir vienodas pilietines teises visų tikybų išpažinėjams. Bagdade
paskelbtame pareiškime sakoma:
|
|
Mirė
žymus krikščioniškosios archeologijos atstovas
Gegužės 25 dieną Romoje, eidamas
103 metus, mirė vienas žinomiausių šiuolaikinės krikščioniškosios
archeologijos mokslininkų, jėzuitas kun. Antonijus Ferua. Daugiau
kaip 400 leidinių apie katakombas, sarkofagus ir pirmųjų krikščionybės
amžių paminklinius užrašus autorius kun. A.Ferua išgarsėjo veikalu
Epigrammata Damasiana, kuriame visapusiškai aiškino popiežiaus
šv. Damazo I antkapinių paminklų užrašų istoriją.
|
|
Liturgijos
reformos - savu tempu
|
Kardinolas Janis Pujatsas |
Dalis kardinolo Janio Pujatso vaikystės
prabėgo, kuomet Latvija kentė sovietų imperijos priespaudą. J.Pujatsas
gimė 1930-aisiais, o į kunigus įšventintas 1951-aisiais. 1970-aisiais
jis nuveikė milžinišką darbą: nors komunistinė vyriausybė kaip tik
galėdama varžė Katalikų Bažnyčią, bet J.Pujatsui pavyko įgyvendinti
II Vatikano Susirinkimo liturgines reformas Latvijoje. 1991-aisiais,
Latvijai vaduojantis iš okupacijos pančių, šio straipsnio herojus
buvo paskirtas didžiausios Latvijos arkivyskupijos Rygos arkivyskupu.
2001-aisiais arkiv. J.Pujatsas, popiežiaus Jono Pauliaus II skyrimu,
pakeltas į kardinolus. Kardinolas J.Pujatsas davė interviu pasaulio
katalikų žurnalui The Catholic Worl Report. Kardinolą kalbino
Viljamas J. Tighe, Pensilvanijos Mulenbergo koledžo istorijos profesorius,
ilgametis Touchstoneo ir New Oxford Review bendradarbis.
|
|
Raginama
skelbti taikos Evangeliją
Pietų Sudano karas yra tęsiamas,
nors buvo duotas aiškus Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Vakarų
pasaulio diplomatų ženklas, kad jie tarpininkaus taikos deryboms.
Įstrigusios derybos nuvylė Sudano krikščionis, nes jie tikėjo ir
labai laukė, kad įsikišus tarptautinei bendruomenei tikrai pavyks
sustabdyti karą. Taip apie Sudano gyventojų nuotaikas kalbėjo Rumbeko
katalikų vyskupas italas Čezarė Mazolaris. Vyskupas dėl karo yra
priverstas gyventi ne savo vyskupijoje, o kaimyninės Kenijos sostinėje.
Kalbėdamas su katalikų žinių agentūra, ganytojas minėjo didelį visų
sudaniečių sielvartą dėl jų tėvynėje susiklosčiusios padėties. Velykos
jau čia pat. Ypač jų laukėme, ypač troškome, kad jos šiemet atneštų
mums taiką, kad šiemet Sudano krikščionys galėtų Velykas švęsti
ramiai. Taip troškome švęsti Taiką. Deja, šiuos lūkesčius tenka
atidėti. Mums nei Kalėdų, nei Velykų nėra. Pas mus nuolat nesibaigiantis
Didysis penktadienis, sakau tai su ašaromis akyse, - pažymėjo vyskupas
misijų pasauliu besirūpinančiai žinių agentūrai MISNA. |
|
|