Bažnyčia, kurią reikia
mylėti
Kaip žinoma, gegužės antroje
pusėje Kazachstane lankėsi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas
Andželas Sodanas. Šio vizito metu, be kita ko, buvo pranešta apie
popiežiaus Jono Pauliaus II padarytus žymius struktūrinius pakeitimus
Kazachstano Katalikų Bažnyčioje, įkuriant naujas vyskupijas, bažnytinę
metropoliją ir vyskupų konferenciją. Plačiau apie tai rašoma šio
XXI amžiaus numerio antrajame puslapyje, o čia pateikiamas visuotinės
svarbos kardinolo A.Sodano pamokslas, kurį jis pasakė gegužės
19 dieną Karagandos katedroje, aukodamas šv. Mišias iš visos diecezijos
susirinkusiems kunigams ir vienuolijų nariams.
|
Kardinolas Andželas Sodanas |
Andželas Sodanas gimė
1927 m. lapkričio 23 d. Izola dAsti vietovėje, šiaurinėje Italijos
dalyje. Jo tėvas buvo Italijos parlamento deputatas.
Mokėsi Asčio mažojoje ir didžiojoje dvasinėse seminarijose. Teologijos
daktaro laipsnį įgijo Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete.
Vėliau, mokydamasis Bažnyčios diplomatinėje akademijoje, antrąjį
kanonų teisės doktoratą apgynė Popiežiškajame Laterano universitete.
Kunigystės šventimus Astyje gavo 1950 m. rugsėjo 23 d. Nuo tada
iki 1959 metų dirbo Asčio teologijos fakultete, vėliau, kaip minėta,
Romoje tęsė mokslines studijas, dirbo Vatikano diplomatinių atstovybių
sekretoriumi Lotynų Amerikos šalyse. Nuo 1969-ųjų iki 1977 metų
dirbo Vatikano tarpvalstybinių santykių taryboje.
1977 m. lapkričio 30 d. buvo konsekruotas tituliniu arkivyskupu
ir paskirtas apaštaliniu nuncijumi Čilėje. 1988-aisiais grįžo
į Vatikaną ir buvo paskirtas Vatikano santykių su užsienio valstybėmis
sekretoriumi (užsienio reikalų ministru), kartu vadovavo specialiai
santykiams su Rusija sudarytai komisijai. 1990 metais buvo paskirtas
Vatikano valstybės sekretoriumi ir 1991 m. birželio 28 d. pakeltas
kardinolu.
|
Vatikano valstybės sekretorių
sveikina Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas |
|
Karagandos arkivyskupas
J.Lenga, MIC, ir Karagandos srities gubernatorius K.Muhamedžanovas
pasirašė memorandumą dėl naujos katedros statybos |
|
Malda prie žymiųjų Kazachstano ganytojų
kapų
Nuotraukos iš rusų kalba leidžiamo Kazachstano
Katalikų Bažnyčios leidinio Kredo
|
|
Kardinolas laiko seserų
vienuolių padovanotą didžiulį rožinį |
Brangūs kunigai, kartu su manimi
celebruojantys šias šv. Mišias, broliai ir seserys Kristuje!
Velykinio laikotarpio Aleliuja gerai išreiškia atmosferą mūsų
susitikimo su garbingaisiais broliais kunigais ir su nusipelniusiais
vienuoliais bei vienuolėmis, dirbančiais šioje nuostabioje Karagandos
vyskupijoje. Vakar aš turėjau garbę pasveikinti daugelį jūsų drauge
su jūsų diecezinės bendruomenės ištikimais tikinčiaisiais, o šiandien
vėl džiaugiuosi, kad būnu su jumis, stiprindamas tuos broliško
bendravimo saitus, kurie mus jungia su vieningąja Kristaus Bažnyčia.
Mes Visagaliui Dievui atnašaujame Eucharistijos auką, atnaujindami
pasiaukojimą ant kryžiaus, kaip tai darome kiekvieną dieną, ir
iš to semsimės jėgų mūsų kelio tęsimui, kol to panorės Viešpats.
Šiame susitikime norėčiau pakalbėti su jumis apie daug ką apie
tai, kas yra mano sieloje. Pirmiausia norėčiau pakalbėti su jumis
apie tai, ko iš jūsų laukia popiežius Jonas Paulius II.
Bet man atrodo, kad būtų gerai šiame susitikime papasakoti jums
apie meilę, kurią mes turėtume jausti Bažnyčiai, ir apie būtinybę
tvirtos vienybės tarp visų mūsų, kaip Kristaus Mistinio Kūno narių.
Meilė Bažnyčiai
Vatikano soduose pagarbios atminties
popiežius Pijus XI panoro pastatyti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės
skulptūrą, kuri yra misionierių globėja. Tas pats Popiežius vėliau
nurodė, kad statulos pjedestale būtų iškalti tokie žodžiai prancūzų
kalba, kaip jie ištrūko iš didžiosios karmelitės šventosios lūpų
ir širdies: Jaime lEglise ma mere Aš myliu Bažnyčią, mano
Motiną. Iš tikrųjų šis trumpas pasakymas gerai išreiškia to didžiojo
šventumo pavyzdžio dvasingumą. Ne be pagrindo Jonas Paulius II
pageidavo ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja. Tai tiesa, kad ji neįgijo
daktaro laipsnio teologijos fakultete, tačiau ant paprastų suolų
Lizjo karmeličių vienuolyno koplytėlėje įgijo daktaro laipsnį
tos išminties, kurią paskui nukreipė Bažnyčios ir viso pasaulio
naudai.
Myliu Bažnyčią, mano Motiną! šį šūkį ji šiandien kartoja ir
mums, kviesdama mus žvelgti į Bažnyčią, kaip į Motiną, ir puoselėti
savyje tuos pačius jausmus, kuriuos sūnus jaučia jį pagimdžiusiai
ir su meile išauklėjusiai motinai. Būtent šį šūkį aš norėčiau
palikti jums iš savo trumpo apsilankymo Karagandoje.
Bažnyčios motinystė
Iš tikrųjų Bažnyčia todėl yra
mūsų Motina, nes ji mus pagimdė, kad mes gyventume, ir nenustoja
mūsų maitinti bei lydėti mūsų kelyje. Bažnyčia mūsų Motina,
nes ji mums davė ir toliau duoda Jėzų, mūsų Išganytoją. Ir šiandien
Bažnyčia nuolat lieka Motina. Jos pajėgumas gimdyti naujus vaikus
nesilpnėja. Vengdama užsidaryti savyje pačioje, Bažnyčia žvelgia
į pasaulį, būdama rami ir atvira. Ir tada, kai dėl jos didžiulio
motiniško vaidmens nekyla jokių abejonių, ir tada, kai jis gali
kelti nerimą ir atrodo neįmanomas, Bažnyčia su visišku pasitikėjimu
remiasi savo Dieviškuoju Sužadėtiniu. Kartais būna, kad vaikai
gali užmiršti arba netgi pakelti ranką prieš savo Motiną. Bet
ji ir toliau juos myli ir rūpinasi jais. Būtent tai yra jos didingumas.
Bažnyčios Tėvų mokymas
Bažnyčios Motinos koncepcija
dažnai pasitaiko senosios Bažnyčios Tėvų raštuose. Prisimenu,
kai, būdamas jaunas kunigas, perskaičiau knygą iš Paryžiaus Serf
leidyklos leistos žinomos serijos Unam Santam, kuri vadinosi
Ecclesia Mater (Karlos Delaje, Ecclesia Mater chez les Peres
des trois premiers siecles, Paris, 1964) su tėvo Ivo Kongaro,
O.P., (vėliau pakelto kardinolu red.) įžanga. Knygos autorius,
paaiškinęs Motinos įvaizdžio prasmę ir jo biblines šaknis, pereina
prie nagrinėjimo, kaip jį naudojo pirmųjų trijų amžių Bažnyčios
Tėvai, dar neprieidamas iki didžiųjų Tėvų klasikinės epochos,
tokių kaip šv. Ambrozijus, šv. Augustinas, šv. Jonas Auksaburnis.
Minėtoji knyga sintetiškai pateikia Bažnyčios viziją, kuri randama
Germos Ganytojuje, Irinėjaus, Ipolito, Tertulijono raštuose,
ir prieina iki šv. Kiprijono Didžiojo tvirtinimo: Neįmanoma,
jog kam nors Dievas būtų Tėvu, jeigu Bažnyčia jam nėra Motina
(Habere non potest Deum patrem qui ecclesiam non habet matrem).
Ši Bažnyčios Tėvų vizija persmelkė visą katalikiškąjį mokymą,
įgalinusi tikinčiuosius ją mylėti vis labiau ir labiau.
Bažnyčios šventumas
Teologai vėliau paaiškino, kokiu
būdu Bažnyčia visuomet yra šventa, nepaisant to, kad ji sudaryta
iš nusidėjėlių. Katalikų Bažnyčios katekizmas neseniai išdėstė
šį mokymą keliuose puslapiuose, nušviesdamas devintąjį Apaštalų
tikėjimo išpažinimo tvirtinimą: Tikiu į šventąją visuotinę (katalikiškąją)
Bažnyčią (KBK, p. 823-829).
Taip, mes tikime, kad Bažnyčia šventa. Susijungdama su Kristumi,
ji yra Jo sušventinama, ir Jo pagalba pati tampa sušventinanti.
Šios galios dėka ji pasiekia kiekvieną savo narį, jį apvalo ir
pakeičia.
Šis šventumas nėra kokia nors puošmena, bet esminė Bažnyčios charakteristika,
kuri iš anksto neša savyje kiekvieną nuopelną ir kiekvieną tikinčiųjų
įgytą šventumą. Tai yra tas pirminis šventumas, kurį teologai
vadina objektyviuoju šventumu, tuo metu, kai krikščionių šventumas
vadinasi subjektyviuoju šventumu. Tokiu būdu tikėti į Šventąją
Bažnyčią, reiškia tikėti į Bažnyčią, kaip išganymo slėpinį, nuolat
gaivinamą Šventosios Dvasios, kuri yra jos gyvoji siela.
Bažnyčia, kurią reikia
mylėti
Šios Kristaus Bažnyčios akivaizdoje,
kuri mus pagimdė gyvenimui malonėje ir dabar mums vadovauja mūsų
kelyje, atleisdama mums mūsų nuodėmes ir nukreipdama mus į šventumo
kelią, kiekvienam krikščioniui iškyla būtinybė rodyti jai savo
meilę. Tai natūralus sūnaus ryšys su Motina. Yra Bažnyčia, kuria
reikia tikėti. Bet yra Bažnyčia, kurią reikia mylėti.
Mylėti Bažnyčią tai reiškia mylėti ne tik jos slėpinį, į kurį
mes tikime, bet tai reiškia mylėti ir nusistovėjusią jos santvarką,
kurią mes matome, kasdien pritariant ir palaikant jos veiksmus,
veiksmus Bažnyčios mokančios, Bažnyčios sušventinančios, Bažnyčios,
valdančios meilėje. Meilė Bažnyčiai tokiu būdu atveda mus į meilę
vienas kitam, jos nariams, kad mums gera būti draugėje, kad mes
su palankumu ir draugiškai žvelgiame vienas į kitą, abipusiškai
atleisdami ir padėdami vienas kitam.
Jėzus yra pasakę: Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6,
21). Taigi jeigu mūsų lobis Kristus, mūsų turtas bus ir Jo Mistiniu
Kūnu esanti Bažnyčia. Į ją krypsta mūsų mintys ir mūsų jausmai,
kaip į magnetinį polių, kuris suteikia orientaciją mūsų gyvenimui.
Popiežius, kurį reikia
mylėti
Meilė Bažnyčiai atveda krikščionį
prie to, kad jis jaučia ypatingą meilę tam, kurį Kristus norėjo
padaryti tikinčiųjų bendruomenės vadovu. Kada myli Bažnyčią, tai,
žinoma, myli visus jos narius, pradedant tais, kurie labiausiai
kenčia, ir tais, kuriems labiausiai reikalinga pagalba. Kada myli
Bažnyčią, tai ypatingu būdu myli visus tuos, kurie užtikrina jos
sandarą ir šio Mistinio Kūno vienybę. Tarp jų, be abejonės, pirmojoje
vietoje yra apaštalo Petro įpėdinis.
Meilė Bažnyčiai tokiu būdu tampa meile Romos Popiežiui, su šventiesiems
būdingu jausmų proveržiu, kaip, pavyzdžiui, šv. Kotrynos Sienietės,
kuri Popiežių pavadino saldžiuoju Kristumi žemėje.
Bažnytinis jausmas
Meilė Bažnyčiai dėl to mums duoda
galingą postūmį, kad gilintumės į Bažnyčios prigimties pažinimą.
Tikra yra tai, kad negalima mylėti kažko, ko nepažįsti, tačiau
taip pat yra teisinga, kad negalima tobulai pažinti to, kurio
nemyli. Tarp kitko, šį principą dar VI a. pabaigoje suformulavo
Romos popiežius šv. Grigalius Didysis, kuris sakė: Kada mes esame
įgiję dieviškąsias tiesas, tai, mylėdami jas, mes jau jas pažįstame
todėl, kad pati meilė jau yra pažinimas. Amos ipse notitia est.
Meilė Bažnyčiai sąlygoja tai, kad mes tvirtai laikomės jos nuostatų
savo apaštalinėje veikloje.
Tai tikrai didis principas sentire cum Ecclesia, kurį šv. Ignacas
Lojola paliko visai Jėzaus Draugijai sunkiu Bažnyčios gyvenimo
laikotarpiu.
Išvada
Brangūs broliai vyskupai ir kunigai,
broliai ir seserys Kristuje!
Gerai žinau, kokia didelė yra jūsų meilė Bažnyčiai. Žinau taip
pat, kad jūs jau gyvenate intensyvioje vienybėje su savo ganytojais
ir šv. Petro įpėdiniais. Tegul šis mano vizitas dar labiau sustiprins
tuos meilės saitus, kad pasauliui būtų duotas pagrindas įtikėti,
kaip meldė Jėzus Kristus tą Slėpiningą Vakarą: Tegul visa bus
viena
Tėve
kad pasaulis įtikėtų
(Jn 17, 21). Tegul bus taip!
Parengė M.B.
Kardinolas Andželas SODANAS
© 2003 "XXI amžius"