"XXI amžiaus" priedas apie pasaulio krikščionis, 2003 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 6 (15)

PRIEDAI







Tėvas siuvėjas
Popiežiaus šv. Pijaus X išrinkimo 100-osioms metinėms

Popiežius šv. Pijus X

Rugpjūčio 21 dieną Bažnyčia liturginiame kalendoriuje minėjo šventąjį popiežių Pijų X.
Pijus X, 259-asis apaštalo Petro įpėdinis, valdęs Bažnyčią vienuolika metų, lig šiol yra vienintelis praėjusio šimtmečio popiežius, paskelbtas šventuoju. Rugpjūčio 4 dieną buvo minimos Pijaus X - Giuseppe Melchiorre Sarto - išrinkimo popiežiumi 100-osios metinės. Venecijos bažnytinė provincija šiaurės Italijoje, kur šventasis popiežius Pijus X gimė, kunigavo ir vyskupavo, pasistengė kuo iškilmingiau pagerbti savo kraštiečio atminimą ir jo įnašą į Bažnyčios gyvenimą. Šventiniai renginiai numatyti ir liturginio minėjimo dieną.
Pijus X mėgo save vadinti „varganu kaimo klebonu“, o kartais, išgirdęs kreipinį „Šventasis Tėve“, - itališkai „Padre Santo“, – kukliai šmaikštaudamas atsakydavo: „Ne santo, bet Sarto“ („sarto“ itališkai reiškia „siuvėjas“).
Popiežius Sarto gimė 1835 m. birželio 2 d. Rieso miestelyje, Treviso provincijoje. Rytojaus dieną buvo pakrikštytas Juozapo Merkelio, Giuseppe Melchiorre vardais.
Būdamas 23 metų gavo kunigo šventimus ir nuo tada nuolat kopė aukštyn visomis kunigystės ir pastoracinių pareigų pakopomis: devynerius metus vikaravo Tombolo parapijoje, devynerius metus klebonavo Salzano mieste, dar devynerius metus buvo Treviso katedros klebonu. Paskirtas Mantujos vyskupu 1884 m. lapkričio 10 d. šias pareigas ėjo irgi devynerius metus, iki kol buvo perkeltas į Veneciją ir popiežiaus Leono XIII pakeltas kardinolu. Beje, kardinolas Sarto Venecijos patriarchu taip pat išbuvo devynerius metus. Bet popiežiavo ilgiau - vienuolika metų: nuo 1903 iki 1914-ųjų.
Daugelis Pijaus X pontifikato bruožų atspindi ankstesnę jo, kaip kunigo ir vyskupo, darbo patirtį. Klebonaudamas Salzane atstatė vietinę bažnyčią, gerino sąlygas ligoninėse, padėdavo vargstantiesiems, rūpinosi suaugusiųjų religiniu švietimu. Treviso vyskupijos sostinėje, be klebonavimo katedroje, buvo kunigų seminarijos rektorius ir dvasios tėvas. Taip pat Mantujos vyskupijoje labai rūpinosi deramu klierikų rengimu kunigystei. Venecijoje vysk. G.Sarto irgi skyrė dėmesį seminarijai, kanonų teisės mokslams ir socialiniams klausimams, ypač kaime.
Mirus popiežiui Leonui XIII, jo įpėdiniu Konklavos tėvai 1903 m. rugpjūčio 4 d. išrinko kardinolą G.Sarto, kuris pasirinko Pijaus X vardą. Stengėsi, kad jo pasirinktas šūkis Instaurare omnia in Christo (Visa atnaujinti Kristuje) apimtų visą Bažnyčios gyvenimą. Jau pirmojoje savo enciklikoje, rašydamas savo pontifikato programą, nurodė, kad jo tikslas yra „visa atnaujinti Kristuje“. Todėl savo didžiausią dėmesį skyrė tiesioginiams Bažnyčios interesams. Jis ragino visus tikinčiuosius kuo dažniau, jei įmanoma, kasdien, priimti šv. Komuniją. Taip pat ragino vaikus eiti Pirmosios Komunijos vos tik pasiekus sąmoningo suvokimo amžių. Popiežius rūpinosi ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų katechizavimu, išleido naują katekizmą, toliau rūpinosi klierikų išsilavinimu. Kadangi pietų ir centrinės Italijos vyskupijos buvo mažos ir jų seminarijos gana silpnos, Romos vyskupijoje įsteigė naują regioninę seminariją.
Popiežius smerkė kai kuriuos naujus teologijos metodus, kurie daugiausia rėmėsi agnosticizmu, kritikavo modernizmą, nurodydamas neigiamas jo pasekmes filosofijai, apologetikai, egzegezei, istorijai, liturgijai ir disciplinai, bei parodė prieštaravimą tarp naujovių ir seno tikėjimo. Kadangi Šventojo Rašto studijos buvo pačios svarbiausios, Pijus X troško, kad šių studijų centras būtų Romoje ir taip būtų išvengta klaidingų interpretacijų. Romoje, prie Grigaliaus universiteto, popiežius įsteigė Biblijos institutą. Jo iniciatyva atnaujintas Bažnyčios kanonų teisės kodeksas.
Pijaus X popiežiavimo metais gerokai prasiplėtė katalikų hierarchija. Buvo įkurtos 28 naujos vyskupijos, daugiausia JAV, Brazilijoje ir Filipinuose. Taip pat siekė, kad Bažnyčia nebūtų vienintelė institucija, besirūpinanti socialinėmis problemomis, ir ieškojo būdų bendradarbiauti su kitomis institucijomis.
Nepaisant sunkumų, Pijui X pavyko pasiekti gerų praktinių ir ilgalaikių rezultatų, nes labiausiai troško būti tarnu visiems, o jo draugiškas atsivėrimas žmonių poreikiams buvo didžiulė naujovė Vatikano rūmų aplinkai. Jis gebėjo paprastu žodžiu arba šypsena atsiverti visų sluoksnių žmonėms ir nesismulkino su protokolinėmis nuostatomis. Jo gyvenimo ir būdo paprastumą atspindi momentas, kai iš Venecijos turėjo išvykti į Popiežiumi jį išrinkusią Konklavą. Patriarchui teko skolintis pinigų bilietui į Romą, o bilietą pirko atgalinį iš įsitikinimo, kad Šventoji Dvasia nedarys “klaidos” jį iškelti Konklavai kaip kandidatą į popiežius. „Grįšiu, būčiau gyvas ar negyvas, bet grįšiu!“ - teigė išvykdamas iš Venecijos kardinolas G.Sarto. Įsidėmėtini jo testamento žodžiai, patvirtinę gyvenimo šventumą ir kuklumą: Gimiau vargšu, gyvenau vargšu, trokštu numirti vargšu.
Kadangi Pijus X globojo kenčiančius ir pavergtus, lietuviai ryžosi užmegzti su juo glaudesnius ryšius. 1908 metais jo kunigystės auksinio jubiliejaus proga į iškilmes lietuviai norėjo siųsti delegaciją su gausiu maldininkų būriu. Tačiau dėl rusų valdžios trukdymų išvažiavo tik 170 maldininkų. Tais metais popiežius buvo paskyręs Lietuvai du vyskupus. Pirmą kartą rusų valdomus lietuvius, atvykusius į Vatikaną, popiežius priėmė atskiroje audiencijoje.
Pijus X mirė 1914 m. rugpjūčio 20 d. 1954 m. gegužės 29 d. G.M.Sarto - Pijus X buvo paskelbtas šventuoju, nepraėjus nė trejiems metams po jo beatifikacijos.

VR

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija