Tėvas siuvėjas
Popiežiaus šv. Pijaus X išrinkimo 100-osioms metinėms
Rugpjūčio 21 dieną Bažnyčia liturginiame
kalendoriuje minėjo šventąjį popiežių Pijų X.
Pijus X, 259-asis apaštalo Petro įpėdinis, valdęs Bažnyčią vienuolika
metų, lig šiol yra vienintelis praėjusio šimtmečio popiežius,
paskelbtas šventuoju. Rugpjūčio 4 dieną buvo minimos Pijaus X
- Giuseppe Melchiorre Sarto - išrinkimo popiežiumi 100-osios metinės.
Venecijos bažnytinė provincija šiaurės Italijoje, kur šventasis
popiežius Pijus X gimė, kunigavo ir vyskupavo, pasistengė kuo
iškilmingiau pagerbti savo kraštiečio atminimą ir jo įnašą į Bažnyčios
gyvenimą. Šventiniai renginiai numatyti ir liturginio minėjimo
dieną.
Pijus X mėgo save vadinti varganu kaimo klebonu, o kartais,
išgirdęs kreipinį Šventasis Tėve, - itališkai Padre Santo,
kukliai šmaikštaudamas atsakydavo: Ne santo, bet Sarto (sarto
itališkai reiškia siuvėjas).
Popiežius Sarto gimė 1835 m. birželio 2 d. Rieso miestelyje, Treviso
provincijoje. Rytojaus dieną buvo pakrikštytas Juozapo Merkelio,
Giuseppe Melchiorre vardais.
Būdamas 23 metų gavo kunigo šventimus ir nuo tada nuolat kopė
aukštyn visomis kunigystės ir pastoracinių pareigų pakopomis:
devynerius metus vikaravo Tombolo parapijoje, devynerius metus
klebonavo Salzano mieste, dar devynerius metus buvo Treviso katedros
klebonu. Paskirtas Mantujos vyskupu 1884 m. lapkričio 10 d. šias
pareigas ėjo irgi devynerius metus, iki kol buvo perkeltas į Veneciją
ir popiežiaus Leono XIII pakeltas kardinolu. Beje, kardinolas
Sarto Venecijos patriarchu taip pat išbuvo devynerius metus. Bet
popiežiavo ilgiau - vienuolika metų: nuo 1903 iki 1914-ųjų.
Daugelis Pijaus X pontifikato bruožų atspindi ankstesnę jo, kaip
kunigo ir vyskupo, darbo patirtį. Klebonaudamas Salzane atstatė
vietinę bažnyčią, gerino sąlygas ligoninėse, padėdavo vargstantiesiems,
rūpinosi suaugusiųjų religiniu švietimu. Treviso vyskupijos sostinėje,
be klebonavimo katedroje, buvo kunigų seminarijos rektorius ir
dvasios tėvas. Taip pat Mantujos vyskupijoje labai rūpinosi deramu
klierikų rengimu kunigystei. Venecijoje vysk. G.Sarto irgi skyrė
dėmesį seminarijai, kanonų teisės mokslams ir socialiniams klausimams,
ypač kaime.
Mirus popiežiui Leonui XIII, jo įpėdiniu Konklavos tėvai 1903
m. rugpjūčio 4 d. išrinko kardinolą G.Sarto, kuris pasirinko Pijaus
X vardą. Stengėsi, kad jo pasirinktas šūkis Instaurare omnia in
Christo (Visa atnaujinti Kristuje) apimtų visą Bažnyčios gyvenimą.
Jau pirmojoje savo enciklikoje, rašydamas savo pontifikato programą,
nurodė, kad jo tikslas yra visa atnaujinti Kristuje. Todėl savo
didžiausią dėmesį skyrė tiesioginiams Bažnyčios interesams. Jis
ragino visus tikinčiuosius kuo dažniau, jei įmanoma, kasdien,
priimti šv. Komuniją. Taip pat ragino vaikus eiti Pirmosios Komunijos
vos tik pasiekus sąmoningo suvokimo amžių. Popiežius rūpinosi
ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų katechizavimu, išleido naują
katekizmą, toliau rūpinosi klierikų išsilavinimu. Kadangi pietų
ir centrinės Italijos vyskupijos buvo mažos ir jų seminarijos
gana silpnos, Romos vyskupijoje įsteigė naują regioninę seminariją.
Popiežius smerkė kai kuriuos naujus teologijos metodus, kurie
daugiausia rėmėsi agnosticizmu, kritikavo modernizmą, nurodydamas
neigiamas jo pasekmes filosofijai, apologetikai, egzegezei, istorijai,
liturgijai ir disciplinai, bei parodė prieštaravimą tarp naujovių
ir seno tikėjimo. Kadangi Šventojo Rašto studijos buvo pačios
svarbiausios, Pijus X troško, kad šių studijų centras būtų Romoje
ir taip būtų išvengta klaidingų interpretacijų. Romoje, prie Grigaliaus
universiteto, popiežius įsteigė Biblijos institutą. Jo iniciatyva
atnaujintas Bažnyčios kanonų teisės kodeksas.
Pijaus X popiežiavimo metais gerokai prasiplėtė katalikų hierarchija.
Buvo įkurtos 28 naujos vyskupijos, daugiausia JAV, Brazilijoje
ir Filipinuose. Taip pat siekė, kad Bažnyčia nebūtų vienintelė
institucija, besirūpinanti socialinėmis problemomis, ir ieškojo
būdų bendradarbiauti su kitomis institucijomis.
Nepaisant sunkumų, Pijui X pavyko pasiekti gerų praktinių ir ilgalaikių
rezultatų, nes labiausiai troško būti tarnu visiems, o jo draugiškas
atsivėrimas žmonių poreikiams buvo didžiulė naujovė Vatikano rūmų
aplinkai. Jis gebėjo paprastu žodžiu arba šypsena atsiverti visų
sluoksnių žmonėms ir nesismulkino su protokolinėmis nuostatomis.
Jo gyvenimo ir būdo paprastumą atspindi momentas, kai iš Venecijos
turėjo išvykti į Popiežiumi jį išrinkusią Konklavą. Patriarchui
teko skolintis pinigų bilietui į Romą, o bilietą pirko atgalinį
iš įsitikinimo, kad Šventoji Dvasia nedarys klaidos jį iškelti
Konklavai kaip kandidatą į popiežius. Grįšiu, būčiau gyvas ar
negyvas, bet grįšiu! - teigė išvykdamas iš Venecijos kardinolas
G.Sarto. Įsidėmėtini jo testamento žodžiai, patvirtinę gyvenimo
šventumą ir kuklumą: Gimiau vargšu, gyvenau vargšu, trokštu numirti
vargšu.
Kadangi Pijus X globojo kenčiančius ir pavergtus, lietuviai ryžosi
užmegzti su juo glaudesnius ryšius. 1908 metais jo kunigystės
auksinio jubiliejaus proga į iškilmes lietuviai norėjo siųsti
delegaciją su gausiu maldininkų būriu. Tačiau dėl rusų valdžios
trukdymų išvažiavo tik 170 maldininkų. Tais metais popiežius buvo
paskyręs Lietuvai du vyskupus. Pirmą kartą rusų valdomus lietuvius,
atvykusius į Vatikaną, popiežius priėmė atskiroje audiencijoje.
Pijus X mirė 1914 m. rugpjūčio 20 d. 1954 m. gegužės 29 d. G.M.Sarto
- Pijus X buvo paskelbtas šventuoju, nepraėjus nė trejiems metams
po jo beatifikacijos.
VR
© 2003 "XXI amžius"