Genocido Ruandoje dešimtmetis

Ruandos bažnyčios ekspozicijoje - genocido aukų kaukolės ir Jėzaus statulėlė

Praėjusį sekmadienį Popiežius Jonas Paulius II žodyje vidudienio maldos proga priminė Ruandos genocido dešimtąsias metines. Ši sukaktis paminėta visame pasaulyje Didįjį Trečiadienį - balandžio 7-ąją, kurią Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė „Tarptautine diena Ruandos genocidui atminti”.

1994 metais Ruandoje genocidą sukėlė konfliktas tarp dviejų šalyje gyvenančių genčių: tutsių ir hutų. Žuvo apie milijonas žmonių, o dar du kartus tiek tapo benamiais, pasitraukė į kaimynines šalis. Dabar daugelis tarptautinės bendruomenės remiamų pabėgėlių sugrįžo į gimtines.

Skaudžių įvykių paminėjimui skirta šiomis dienomis Italijos knygynuose pasirodžiusi knyga „Konsulo sąrašas”, o italų katalikų dienraštis „Avvenire” šią knygą pristato trečiadienio numeryje straipsnyje „Kigali Šindleris” - aiški aliuzija į kino filmą „Šindlerio sąrašas”, kurio pagrindinis herojus, pramonininkas Šindleris gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Kigali Šindleriu vadinamas Italijos konsulas Ruandoje Pierantonis Kosta, išgelbėjęs daugiau nei 500 abiejų genčių ruandiečių, per šimtą europiečių - italų, belgų, šveicarų ir prancūzų, dar beveik tūkstantį vaikų. Kai 1994 m. balandžio 6 d. prasidėjo baisumai, kai buvo numuštas Prezidento lėktuvas ir žuvo juo skridę Ruandos ir kaimyninio Burundžio prezidentai, P.Kosta buvo Kigalyje. Jis neužmiršo užregistruoti visus, kuriuos sugebėjo išsiųsti iš chaose ir smurte paskendusios Ruandos. Knyga - tarsi konsulo dienoraštis, reportažas iš tų skausmu persunktų vietų ir kartu paliudijimas apie baisią tragediją, ištikusią šią Afrikos šalį: baisų genocidą, bet kartu ir solidarumo apraiškas, „geros valios” žmonių pastangas, kurių dėka buvo išgelbėta šimtai žmonių gyvybių. Knygoje rašoma, iki praeitų metų konsulo pareigas Ruandoje ėjęs P.Kosta dar ir dabar gailisi, kad negalėjo padaryti daugiau, išgelbėti dar daugiau žmonių. Žinoma, širdyje turi tikrumą, kad kažkiek gero buvo padaryta. Ir tai jau nemažai, jei tas gėris padarytas pragare, kuo ir buvo virtusi Ruanda prieš 10 metų.

Tuo tarpu genocido metais Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo pajėgų vadovo pareigas užėmęs Romeo Deleras pareiškė, kad Vakarų jėgos yra „atsakingos” už 1994 metais Ruandoje vykdytą genocidą, nes pakankamai nesirūpino, kad jį nutrauktų. „Tarptautinei bendrijai visiškai nerūpėjo ruandiečiai, nes Ruanda buvo strategiškai nereikšminga valstybė, - Kigalyje per spaudos konferenciją teigė kanadietis generolas R. Deleras. - Ruanda privalo neleisti kitiems pamiršti, kad yra nusikalstamai atsakingi už genocidą, - sakė jis, konkrečiai išskirdamas Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Jungtines Valstijas. - Genocidas buvo brutalus, nusikalstamas ir šleikštus bei, matant tarptautinei bendrijai, tęsėsi 100 dienų”.

57 metų R. Deleras pirmąkart po 1994 metų į nedidelę Centrinės Afrikos valstybę grįžo, kad papasakotų ruandiečiams, ką prisimena apie žudynes, ir pateiktų rekomendacijas dėl taikos palaikymo misijų ateityje. R. Deleras Ruandoje yra populiarus, nes, siekdamas užkirsti kelią 1994-ųjų skerdynėms, jis nepaliaujamai dirbo. Kanadietį atsargos karį itin liūdino tai, kad jo misija nesugebėjo užkirsti kelio maždaug 800 tūkst. tutsių ir nuosaikiųjų hutų žudymui, kurį vykdė hutų ekstremistai. R. Deleras siekė, kad JT taikos misijai būtų suteiktas mandatas žudynėms nutraukti, tačiau Saugumo Tarybos nariai, užuot sustiprinę misijos pajėgoms priklausiusių kariškių skaičių nuo 2,5 tūkst., sumažino iki 450.

Ruandos prezidentas Polis Kagamė R.Delerą pavadino „geru žmogumi, papuolusiu į maišatį”. P. Kagamė vadovavo sukilėlių armijai, kuri nuvertė vyriausybę, suformuotą ekstremistų hutų, suplanavusių ir surengusių tris mėnesius trukusias žudynes, kurias pasaulio lyderiai iš pradžių ignoravo. Prezidentas sukritikavo tarptautinę bendruomenę už tai, kad ji neįsikišo ir nesustabdė žudynių, nors apie grėsmę buvo žinoma iš anksto.

Į kritikos ugnį pateko ir JT generalinis sekretorius Kofis Ananas, kuris prieš dešimt metų buvo atsakingas už JT taikos palaikymo operacijas. „Norėčiau labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, jog laikau didele gėda tai, kad jis gavo Nobelio taikos premiją, - pareiškė Belgijos Senato narys Alenas Desteksas. - Manau, kad tai bus gėdos dėmė visoje Nobelio taikos premijos laimėtojų istorijoje”, - sakė jis.

Pasak žmogaus teisių gynimo grupių, panašios žudynės gali kartotis, kol galingosios pasaulio valstybės abejingai stebės įvykius neturtingose ir įvairių vidaus konfliktų krečiamose šalyse.

VR, Reuters-ELTA

EPA-ELTA nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"