„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2004 balandis, Nr.1 (19)

PRIEDAI

„Kristaus kančia“ – šių laikų žiūrovams Filmas, skatinąs prisiminti tai, kas neužmirština

Kęstutis A. TRIMAKAS

Kadrai iš Melo Gibsono
filmo „Kristaus kančia“

Aktorės Maja Morgestern
Marijos vaidmenyje ir Monika
Beluči Marijos Magdalenos
vaidmenyje

Amerikietis režisierius Melas Gibsonas dramatiniais veikalais yra ne tik įrodęs savo, kaip režisieriaus, sugebejimus, bet taip pat, ypač pastaruoju metu – savo vidinę asmenybės brandą. Savo vidinę permainą jis yra aptaręs taip: nors užaugęs krikščioniu ir kataliku, tačiau vienu metu jis jautėsi „sukaustytas izoliuojančios, pasibaisėtinos tuštumos jausmų“... Jis atsidavė maldai, prašė Dievo pagalbos ir iš tos tuštomos išėjo kitoks — gilesnis... tampresniu ryšiu su Dievu... ir su mintimi, kurią brandino daugiau nei dešimt metų – sukurti filmą apie Kristaus kančią.

Filmo genezė ir tikslas

M.Gibsono aiškinimu, šio filmo tikslas yra aletheia (graikiškas žodis, kilęs iš Homero aprašytos, užmarštį sukeliančios upės Letos – Lethe; aletheia reiškia prisiminimą to, kas užmiršta, bet ką reikia prisiminti). Anot jo, šių laikų supasaulėjusių žmonių tendencija yra pamiršti esminę tikrovę. Pati svarbiausia tikrovė yra Dievas ir Kristaus meilė mums. M.Gibsonas pats tapo išvaduotas iš tuštumos, gyvai prisiminęs Kristaus meilę, matomą Jo kančioje. Jis sukūrė filmą Kristaus kančia, kad padėtų šio laiko žmonėms gyvai prisiminti: 1) kokia didelė ir baisi buvo Kristaus kančia; 2) kokia nepaprastai didelė buvo Jo meilė mums iškenčiant tą kančią. Jo teigimu, šis filmas yra kontempliatyvinis ta prasme, kad filmą stebintysis išgyvena Kristaus kančios įvykius, kurie kartu su Jo meile lieka nebeužmirštamai prisimenami.

Šį filmą vadinantys Holivudo produkcija yra visiškai nesusipažinę su jo geneze ir su kai kuriais kitais faktais, pavyzdžiui, kad jo režisierius filmo kūrimo metu kasdien dalyvavo šv. Mišių aukoje ir nuolat tardavosi su katalikų specialistais.

Kristaus kančia ir jos prasmė yra skelbiama jau du tūkstančius metų. Ji buvo žmonėms pateikiama žodžiu, vaizdu ir garsu, evangeline, liturgine ir menine formomis. M.Gibseno ekrano veikalas išsiskiria iš kitų tuo, kad daugiau nei kiti perduoda Kristaus kančios tikrovę – t.y. taip, kaip tikrai yra įvykę, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, po to, kai jis tą filmą matė: „Taip yra, kaip yra buvę“ (žodžiai reikšmingi, bet nelaikytini oficialiu filmo patvirtinimu).

* * *

Šiame straipsnyje mano uždavinys yra apsvarstyti: 1) teologiškai pagrįstą filmo turinį; 2) tas dvasiškai psichologines sąlygas, kuriomis filmą stebintys savo sieloms sulaukia gerų vaisių.

Kūrinio turinys

Filmas per dvi valandas parodo Jėzaus gyvenimo pabaigą, nuo agonijos Alyvmedžių sode kančios išvakarėse iki Jo mirties ant kryžiaus Golgotos kalno viršūnėje kitą dieną. Filmo turinys yra įvykiai ir jų reikšmė. Įvykiai – daugiausia, tiesiog pažodžiui iš Evangelijų. Prasmė – plačiau iš viso Šventojo Rašto parodytas Jėzaus Kristaus, kaip žmones savo baisia kančia išganančio, be galo juos mylinčio Skausmo vyro vaidmuo. Turinys yra vientisas, bet čia suminimi du jo aspektai, nes pastebima, kad nemažai „Kristaus kančios“ žiūrovų lengviau paveikiami filme rodomų įvykių vaizdais negu tų įvykių prasme (kai kurie tiesiog reaguoja, tarsi filmu perduodamos prasmės nebūtų).

Įvykiai, asmenys, Kristaus ir kitų žmonių žodžiai yra paimti iš Evangelijų (žodžiai sakomi aramėjų, hebrajų ar lotynų – originaliomis to meto kalbomis). Vienur kitur įvykiai papildomi įvykiais ir vaizdais, kurie sieja įvykius ar išryškina jų reikšmę ar prasmę (apie tai – kiek vėliau). Filmo turinys yra evangelinis, biblinis, t.y vaizdais ir garsais perduota Evangelijos dalis, skelbianti Kristaus kančią ir mirtį.

Kūrinio turinys, kuriame yra sutelkta įvykius paaiškinanti prasmė, taip pat yra paimtas iš Šventojo Rašto. Jo nėra tiek daug, bet jis yra esminiai svarbus: jei filmą stebintysis neatkreips į jį pakankamą dėmesį, jis gali likti žiūrovu, o ne kontempliatyviai, įsijautusiai išgyvenančiuoju; pavyzdžiui, viso filmo įvadinis užrašas: „Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė... Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusikaltimų... ir jo žaizdomis mes buvome išgydyti“ (Iz 53, 4-5).

Filmas rodo, kad Kristus nepaprastai žiauriai kentėjo, o pateikta prasmė pasako, kodėl... Abi šio turinio dalys tampriai siejasi: viena be kitos negali būti. Tad kalbėdami apie turinį, atskleidžiame jo abiejų aspektų dramatišką žaismą, kuris kaip tik ir paveikia įvykius stebintį asmenį tapti į juos įsijautusiai išgyvenančiuoju.

Atkalbėjimas nuo kančios Alyvmedžių sode

Pirmame įvykyje rodoma tai, kas aprašoma Evangelijose: pramatydamas savo kančią vakare Jėzus sielvartauja, bet apsisprendžia vykdyti Dievo, savo Tėvo, valią – kentėti. Tame jau parodomas Jo noras – motyvas Jo kančiai: klusnumas Dievui.

Dar daugiau: šiame epizode atskleidžiama dar gilesnė, teologiškai – bibliniai ir evangeliniai pagrįsta Jo kentėjimo prasmė, Jo vaidmuo visos žmonijos išganymo istorijoje. Į tai veda viena Evangelisto užuomina po Jėzaus gundymų Jo misijos vykdymo pradžioje. Gundytojui nepasisekus Jo, kaip Mesijo, nukreipti į nudvasintą, materialistinį „mesijavimą“, Gundytojas „atsitraukė nuo Jo iki laiko“ (Lk 4, 13). Teologų aiškinimu, tas laikas buvo atėjęs Jėzaus kančios metu, jau jos išvakarėse, kurias pats Jėzus pavadino „tamsybių siautėjimu“ (Lk 22, 53).

Tuo teologiniu pagrindu pasiremdamas, režisierius M.Gibsonas filmą pradeda Jėzaus agonija Alyvmedžių sode ir šėtono pastangomis Jį atitraukti nuo žmonių išganymo darbo. Gundytojas pasirodo ne kaip Baisusis (tradiciškai, velnias su ragais), bet kaip siluetas (vieni jame mato šaltą moterišką, kiti įžiūri hermafroditišką, vyro-moters, veidą. Tokia neaiški, sujaukta išvaizda tinka žmogumi apsimetusiam šėtonui. Sielvarte esančiam Jėzui jis pasiūlo savanaudišką savisaugą žadinančią ir aukos dvasią griaunančią pastabą: „Joks vienas žmogus negali nešti visų žmonių nuodėmės. Joks. Bet kada. Ne. Niekada“. Paskutinės frazės yra kontrastiškos, sujaukiančios protą, aptemdančios, keliančios abejonę. (Jėzaus atsakymas bus labai tiesus ir aiškus – Tėvo valia.)

Dar plačiau ir giliau: Dievo apreiškimas, surašytas Šventajame Rašte, skelbia, kad žmonija yra blogio pažeista, kovoje tarp Dievo ir blogojo, viliojančia nuodėme, atitraukiančio žmones nuo Dievo. Apie tai pasakoja pirmoji Dievo apreiškimo knyga simboliniu įvaizdžiu, žmones sugundžiusia gyvate, kuriai išpranašaujama, kad Moters palikuonis kovoje sutraiškys galvą. Tuo metu, kai šėtonas šnabžda, kad Jėzui, vienam žmogui, visų žmonių našta per sunki, iš po tamsaus silueto apdaro išlindusi gyvatė nušliaužia prie Jėzaus ir rangosi apie Jo kojas... Stiprus trenksmas!.. Staigiu kojos judesiu Jėzus sutraiško gyvatės galvą (Dievo pažadas įvykdomas). Jėzus nepasiduoda gundymui, bet ryžtingai sutinka vykdyti Tėvo valią... Ir tuoj pasirodo Judas su kareivių gauja Jį suimti.

Kosminė kova tarp gėrio ir blogio

Šitokiu bibliniai pagrįstu vaizdu filmas įveda Jėzaus kančią į visuotinę žmonių išganymo istoriją ir į kosminę Dievo ir šėtono, Gėrio ir blogio, kovą žmonijos arenoje. Visame tame Jėzus užima centrinę vietą. Tuo įvadiniu, pirmu epizodu nurodomas Jėzaus vaidmuo, ir suteikiamas motyvas, kodėl Jėzus taip nepaprastai daug kentėjo... nes Blogis visa savo neapykanta kurstė savo „palikuonis“ visaip kankinti Jėzų, kad Jis sukluptų, o Jėzus visa savo meile iškentėjo, kad žmones išgelbėtų, nes Jis – Dievo pažadėtas Moters Palikuonis, kuris sutraiško gyvatės galvą.

Blogio siluetas pastebimas ten, kur vyksta veikla prieš Jėzų. Jis neagituoja, bet užtenka jo tylaus buvimo, jo nebylios įtakos... ir Sinedriono narių neapykanta kyla, ir minia prieš Jėzų siunta, ir Judas eina iš proto ir pasikaria... ir kryžiaus kelyje Blogio siluetas slenka kitoje kryžiaus kelio pusėje, priešingoje nuo tos, kuria eina Jėzaus Motina. Vienu metu tas siluetas pasirodo nešąs pridengtą baltą, baltą kaip negyvėlį, deformuotą, o vis dėlto gyvą kūdikį su iškreiptu veidu (tai, atrodo, simbolinis vaizdas viso to, ko siekia Blogis – iškreipti Dievo kūrinį, žmogų). Tik pačioje pabaigoje, kai Jėzus, pakėlęs visų žmonių kaltes savo kančia ir mirtimi, jas nuplauna ir išlaisvina, Gundytojas, suvokęs, kad pralaimėjo, suklykia baisiu balsu, pasiunta, plėšosi, mažėja, nyksta, o vos įmatomą iš jo telikusį tašką kažkokia jėga nubloškia nuo žemės paviršiaus.

Išpranašautas Mesijas — Skausmo vyras

Pačioje filmo pradžioje, dar prieš vaizdą, pasirodo įvadinis teiginys.

Jis mūsų negalias prisiiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė... Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusikaltimų... ir Jo žaizdomis mes buvome išgydyti (Iz 53, 4-5).

Ta ištrauka iš Izaijo pranašystės, kad Mesijas bus Skausmo vyras, tampa viso filmo „Kristaus kančia“ leitmotyvu, svarbiausia mintimi. Nors nebepakartota, bet ji tarsi primenama kiekviename kančios epizode. Tai visų skaudžiausių Jėzaus kančių prasmė, prisimintina kiekviename Evangelijoje minimame ir filmo ekrane rodomame epizode: su Juo nesiskaitymas, Jo daužymas, niekinimas, žiauriausias nuplakimas, erškėčiais vainikavimas, kryžiaus nešimas, nukryžiavimas, kančia ant kryžiaus ir mirtis.

Ne vien Izaijo pranašystė, bet ir dvidešimt antroji psalmė čia prisimenama, kurią Jėzus kalbėjo kabodamas ant kryžiaus: „Aš esu kirminas, ne žmogus... išjuoktas... paniekintas...visi mano kaulai išnarstyti... galiu suskaičiuoti visus savo kaulus“ (Ps 22, 7, 15,18).

Tačiau ši Kristaus kančia nuo pat pradžios sukelia aplinkinių žmonių širdžių pasikeitimą. Kryžiaus kelyje sutiktai Motinai Jis pasako: „Mama, štai tuo aš visa darau nauja“. Bet pirmiau apie savo, kaip Skausmo vyro, didžiąją Bendradarbę.

Motina kenčiančio Sūnaus artumoje

Marija yra ta išpranašauta Moteris ir Jos Palikuonis yra Jos Sūnus, Jėzus, Skausmo vyras, kurio motina Marija sutiko būti. Kaip Motina, Ji visada yra šalia Jo. Kai tik apašalas Jonas Jai praneša, kad Jėzus yra suimtas, Ji (lydima jo ir Marijos Magdelietės) eina ten, kur Jėzus, lydi Jį, stebi ir savo nuolatiniu artumu, o kada jų akys susitinka, tai ir žvilgsniu Sūnų stiprina. Taip per visą Jėzaus kančios laiką: įspūdinga yra Motinos intuicija, kuri jai nurodo tą vietą, kur jos Sūnus yra rūsio požemyje kalinamas surakintas: visu kūnu Ji atsigula ant akmeninių grindų ir suklūsta, o Jos Sūnus, žemai, po storu grindų klodu, grandinėmis surakintas junta Ją, jaučiančią Jį. Ir taip per visą kančios kelią iki pat Golgotos ir kryžiaus.

Motina mato Sūnų žiauriausiai plakamą, sušluosto Jo išlietą kraują Piloto žmonos Kliaudijos duotomis skepetomis, lydi Jį, kryžių nešantį, susitinka Jį kaip tik, kai Jis parkrinta, ir pasako Jam tuos pačius paguodos žodžius, kuriuos sakė Jam vaikystėje parkritus: „Sūnau, aš esu čia...“ Į tai Jėzus Jai atsako savo ir jos kančią įprasminančiais žodžiais: „Mama, štai tuo aš darau visa nauja“. Tais žodžiais Jis parodo Jai, kad Jo visas dėmesys kančioje nukreiptas į tai, kad ta Jo ir jos kančia išgelbsti, išlaisvina žmones iš blogio. Jos žodžiai Jėzui, kabančiam ant kryžiaus, parodo, kad ir jos dėmesys yra nukreiptas ta pačia linkme: „Kūnas ir mano kūno... Mano širdies Širdis... Sūnau, leisk man numirti su Tavimi“. Ji visa Jo aukoje...

Kai kurie filmą „Kristaus kančia“ mačiusieji mano, kad jame vaizduojama Jėzaus Motina parodo per mažai skausmo jausmo. Jos veide skausmo buvo ir kai kada ašaros, bet tai buvo labai gilus vidinis skausmas. Atrodo, kad filmo režisierius M.Gibsonas tuo skausmo išraiškos santūrumu norėjo parodyti Mariją visiškai tobulai atliekančią savo, kaip prie savo Sūnaus kančios visiškai tobulai savo vidiniu skausmu prisidedančios Motinos, vaidmenį: Ji pati buvo taip labai įsijautusi Jėzų stiprinti savo artuma, kad, rodos, jos stiprus jausminis išsiliejimas į išorę kenktų jai stiprinti Sūnų.

Man kilo mintis, kad Jėzaus Motina pati yra tobuloji Moteris, nė sekundę neužmirštanti, bet visa būtimi reaguojanti į Sūnaus kančios būseną, kas akimirką prisimenanti tai, kas yra prisimintina – visa savo būsena už žmones kenčianį Dievo Sūnų. Ji pati yra įsikūnijusi Alethea, Kristaus meilės Neužmirštuolė.

Kristus savo kančia visa daro nauja

Kas yra tai, ką Jėzus (filme „Kristaus kančia“ sutiktai Motinai tartais žodžiais) „daro nauja“? Kančios kelyje vienas po kito Jėzaus yra paveikiami asmenys. Pirmasis – dar Alyvmedžių sode: vyriausiojo kunigo tarnas Malkus, kuriam, Petrui nukirtus ausį, Jėzus tuoj pat vėl ją prigydo (plg. Lk 22, 50-51), iš nuostabos Jėzaus netikėto gerumo paveiktas, nebevykdo suėmėjo pareigų, temato Jėzaus gerumą. Jo paties išsigynusį Petrą Jėzus vienu žvilgsniu sugrąžina prie savęs – į gailestį (plg. Lk 22, 61-62). Piloto žmona Klaudija, sapnavusi pranašišką sapną, užstojusi Jėzų pas savo vyrą Pilotą (plg. Mt 27, 19), atneša Jėzaus Motinai baltus rankšluosčius, kuriais Ji sušluostė nuplakto Jėzaus kraują.

Kryžiaus kelyje – Veronika, verkiančios moterys... Filme „Kryžiaus kančia“ nuostabiai pavaizduota Simono Kireniečio transformacija. Nenorėjęs, bet romėnų priverstas padėti Jėzui nešti kryžių (plg. Lk 23, 26), iš pradžių atsiriboja nuo to Nubaustojo, bet, laipsniškai pajutęs Jo kantrią meilę, su visiškai nusilpusiu Jėzumi noriai užvelka kryžių, o pasiekęs viršūnę nebenori nuo kryžiuojamo Jėzaus atsiskirti, bet prievarta romėnų nuvaromas šalin.

Jaudinantis pokalbis tarp dviejų nukryžiuotųjų: latras Jėzaus dešinėje gailisi savo piktų darbų ir prašosi Jėzaus būti prisimintas „savo karalystėje“. O Jėzus pažada, kad „dar šiandien“ jie abu susitiks rojuje (plg. Lk 23, 42-43).

Šimtininkas, visą laiką stebėjęs kenčiantį Jėzų, Golgotos kalne Nukryžiuotąjį pagarbos ženklu pripažįsta (plg. Mk 15,39). Kitas romėnas karys, ietimi pervėręs Nukryžiuotojo krūtinę, aptaškytas Jo krauju, suklumpa po kryžiumi (plg. Jn 19, 34).

Marija Magdalietė, su Jėzaus Motina sekusi Jėzų visą kančios kelią, gal toliausiai nuo Jėzaus buvusi, bet tame kelyje dvasia – arčiausiai (plg. Jn 19, 25). Su Motina skepetomis šluostydama ant grindinio išlietą Jo kraują, prisimena (alethein), kaip Jėzus ją, sugautą, apgina nuo jos kaltintojų, pasirengusių ją akmenimis užmušti. Tuo momentu ji suvokia (patirtiniu, kontempliatyviniu išgyvenimu), kad tas Jėzaus kraujas yra kaina už jos kaltę ir už jos išlaisvinimą.

Tai štai ką ir kaip Jėzus savo kančia daro visa nauja tiems, kurie leidžiasi paliečiami Jo meilės...

* * *

Filme „Kristaus kančia“ yra ir daugiau Dievo apreiškimu ir teologija pagrįstų temų, kaip, pavyzdžiui, Eucharistija. Nenorėdami straipsnio per daug išplėsti, tų temų jame negvildename.

Dvasiškai psichologinis išgyvenimas

Filmas yra apie Kristaus kančią. Vaizdai kupini įtampos, varginantys, net slegiantys, pajėgūs net atbukinti. Bet ko kito galima tikėtis? Jis ne pramogauti, bet išgyventi kančią.

Žiūrovai gali suklysti dvejopai: 1) matyti tik filmo įvykių paviršių, t.y. tik vaizdų žiaurumą, kažkodėl nepastebint, neįsidėmint filme aiškiai parodomo Kristaus noro, tiesiog troškimo už mus kentėti; tuo būdu jie lieka žiūrovais, bet ne išgyvenančiais Kristaus kančią už juos pačius; 2) matyti filme pateiktus įvykius, bet maždaug sąmoningai renkantis pasilikti toje plotmėje ir, užuot kreipus dėmesį į pateikiamą kančios prasmę, imti rūpintis aplinkinėmis problemomis, pavyzdžiui, kaip jaustųsi žydai ar musulmonai matydami šį filmą. Ir vieni, ir kiti lieka žiūrovais, ne kančią išgyvenančiais.

Kančia išgyvenama vien patiriant Jėzaus kančią, iškenčiamą dėl to, kad Jis myli mus. Tada ji tiek veikia mus, kad tampa mums aletheia pagrindu. Tada mes atsiliepiame į Jėzaus meilę Jį pradėdami pamilti.

Toks ir yra filmo „Kristaus kančia“ tikslas.

Ekrane rodomos Jėzaus dramos reikšmė

Anuo metu Pilotas (kuriam rūpėjo ne tiesa, o jo karjera) parodė miniai kraujuotą Jėzų ir pasakė: „Štai žmogus!” Dabar šių laikų žmonėms vėl rodomas kančioje kraujuojantis Jėzus su prasminga ir pagrįsta pastaba: „Jis mūsų skausmus sau užsikrovė... Jo žaizdomis mes buvome išgydyti“ (Iz 53, 4-5). Taigi mums, šių laikų žmonėms, suteikiama galimybė atsiliepti į Jo didžiadvasišką meilę, įtikėti ir Jį savo širdimi bei gyvenimu priimti.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija