|
Naujos palaimintosios
 |
|
Šv. Juozapo Marijos Teresės
Anos Marijos Tauscher
van den Bosch beatifikacijos
iškilmėse
|
 |
|
Sesuo Mūsų Viešpaties
Jėzaus Kristaus Kančios
Marija Marija Gracija Taraljo
|
Pastarosiomis dienomis viso pasaulio katalikų
akys buvo nukreiptos į popiežiaus Benedikto XVI vizitą Lenkijoje,
pasibaigusį jaudinančiu apsilankymu sekmadienį, gegužės 28 dieną,
Aušvice Birkenau mirties stovykloje, kurioje Antrojo pasaulinio
karo metais buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Mąstant
apie tą vietą, mums kyla sunkus klausimas kodėl anomis dienomis
Dievas tylėjo? Bet taip pat galime klausti, kaip tai galėjo įvykti
krikščioniškoje Europoje. Kodėl krikščionys anomis dienomis tylėjo?
Reikia pripažinti, kad, nors netiesa, jog visi tylėjo, daugeliui
pritrūko stiprybės ginti ir liudyti savo tikėjimą bei aukotis dėl
jo skelbiamų idealų.
O juk daug tų, kuriems istorijos įvykių sumaištyje
tos stiprybės nepritrūko, šiandien Katalikų Bažnyčios yra gerbiami
kaip palaimintieji ir šventieji, teikiantys mums gyvenimo ir tikėjimo
pavyzdį. Aušvico koncentracijos stovyklos kontekste prisimenamas
šventasis Maksimilijonas Kolbė, atidavęs savo gyvybę už tai, kad
išgelbėtų kito kalinio gyvybę. O praėjusį sekmadienį, gegužės 28
dieną, Portugalijoje iškilmingai nauja palaimintąja buvo pripažinta
Rita Amanda de Chesus, kuri kitu laiku ir kitu būdu įrodė savo tikėjimo
stiprybę.
Rita Amanda de Chesus gimė 1848 metais Portugalijoje,
vienoje Viseu diecezijos parapijų. Jos šeima pasižymėjo dideliu
religingumu ir krikščioniško gyvenimo praktika. Nuo pat mažumės
mergaitei ypač artima buvo Eucharistija bei Šventoji šeima Marija
su Juozapu.
Katalikų Bažnyčia XIX a. viduryje ir pabaigoje
išgyveno ypač sunkius laikus. Jai dvasinėje ir kultūrinėje srityse
teko atlaikyti iliuminizmo, neretai ateistiško ir antiklerikalinio,
iššūkius. Tuo tarpu socialinėje ir politinėje srityse jai teko susidurti
su industrinės revoliucijos sukeltais pokyčiais ir su dažniausiai
priešiškai nusiteikusiais socialistinių idėjų šalininkais.
Pačioje Portugalijoje XIX a. pirmoje pusėje portugalų
masonai pasisavino bažnytinę nuosavybę ir pasiekė, kad būtų uždaryti
visi religinių kongregacijų, vyrų ir moterų, namai ir institutai.
Joms taip pat buvo uždrausta priimti naujokus. Akivaizdu, kad tai
susilpnino Bažnyčią ir sumažino jos gyvybingumą. Tokiomis sąlygomis
R.A. de Chesus širdyje gimė troškimas bei pašaukimas eiti per kaimus
meldžiantis ir liudijant. Šiose misijose ji ragino žmones, ypač
jaunimą, grįžti prie krikščioniško tikėjimo malda ir kasdieniniu
gyvenimu. Tai anaiptol nebuvo lengva ir paprasta, jai teko patirti
grasinimų ir net norėta ją nužudyti.
Savo iškylose Rita susipažino su vieno benediktinių
vienuolyno seserimis ir suprato, jog Viešpats ją kvietė pašvęstajam
gyvenimui. Kadangi, kaip minėta, buvo uždrausta tapti kurio nors
vienuolyno naujoke, ji stengėsi gyventi vienuolišką dvasią atitinkantį
gyvenimą būdama pasaulietė, kol sulaukė 29 metų. Tik tada jai pavyko
įstoti į vieną prancūzų ir todėl neuždraustą kongregaciją, kuri
rūpinosi išskirtinai slauga. Tačiau po kurio laiko Rita suprato,
kad ne slauga yra tai, kas labiausiai atitinka jos pašaukimą, bet
neturtingų ir paliktų mergaičių auklėjimas. Todėl ji paliko kongregaciją,
ir dar po kelerių metų, įveikus daugybę biurokratinių ir politinių
barjerų, jai pavyko įsteigti vaikų globa besirūpinantį institutą.
Nors būta ekonominių sunkumų, priešiškai nusiteikusių funkcionierių,
institutas augo ir plėtėsi iki pat 1910 metų, kada prasidėjo tikras
ir aršus Bažnyčios persekiojimas. Iš R.A. de Chesus ir jos įsteigto
instituto buvo atimta visa nuosavybė, jos seserys ir bendradarbės
išblaškytos. Bet ir šioje situacijoje Rita nepalūžo, vėl ėmė burti
bendramintes, kurios, negalėdamos apaštalauti Portugalijoje, nedidelėmis
grupėmis vyko į Braziliją ir ten steigė savo naujus namus. Bet pati
Rita liko savo gimtojoje žemėje 1913 m. sausio 6 d. ji stojo prieš
Kūrėjo veidą.
Graži palaimintosios Ritos asmenybė aiškiai išryškina,
kad pasiaukojimas tiesai suvienija atsidavimą žmogui ir atsidavimą
Dievui, sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas Žozė Saraiva
Martinsas, kuris ir vedė iškilmingas beatifikacijos pamaldas Viseu
katedroje.
* * *
Olandijoje gegužės 13 dieną vienuolė Šv. Juozapo
Marija Teresė, Jėzaus dieviškos Širdies karmeličių kongregacijos
įkūrėja, buvo paskelbta palaimintąja. Ceremonijai Roermonde vadovavo
Utrechto arkivyskupas kardinolas Simonis.
Vienuolės Šv. Juozapo Marijos Teresės tikrasis
vardas Ana Marija Tauscher van den Bosch. Vienuolė gimė 1855 m.
birželio 19 d. Vokietijoje, dabartinės Lenkijos teritorijoje, labai
tikinčių protestantų šeimoje. Tėvas buvo evangelikų pastorius, motina
gera mama ir altruistė, vargšų globėja.
Ana Marija nepasitenkino savo tėvų religija ir,
sulaukusi 33 metų amžiaus, perėjo į Katalikų Bažnyčią bei gavo Sutvirtinimo
sakramentą. Dėl šio savo pasirinkimo turėjo pakęsti daugelį pažeminimų,
tėvų buvo išvaryta iš namų, net atleista iš Kelno psichiatrijos
ligoninės direktorės pareigų. Berlyno gatvėse ji matė daug vaikų,
kuriais niekas nesirūpina, todėl nusprendė tarnauti Dievui ir padėti
vargšams. 1891 m. liepos 2 d. Berlyne atidarė pirmuosius namus apleistiems
vaikams, pavadinusi juos Šv. Juozapo prieglauda. Taip pat pradėjo
rūpintis pagyvenusiais bei vienišais žmonėmis, emigrantais ir visais
tais, kurie neturi savo namų. 1897 metais įstojo į Basųjų karmeličių
vienuolyną. Jau po dvejų metų įsteigė pirmuosius Basųjų karmeličių
namus Olandijoje.
1892 metų vasarą Kremonos vyskupas Bonomelis pakvietė
šv. Juozapo Mariją Teresę atvykti į Italiją ir pradėti rūpintis
vietos neturtingais vaikais. 1904 metais Roka di Papos mieste ji
įkūrė Jėzaus dieviškos Širdies karmeličių vienuolyną. Praėjus vos
dešimtmečiui nuo naujo vienuolyno įkūrimo Italijoje, Jėzaus dieviškos
Širdies karmeličių kongregacija paplito ne tik Europoje, bet pasiekė
ir Amerikos žemyną.
Švento gyvenimo vienuolė pasižymėjo Dievo valios
vykdymu, meile kryžiui ir kančiai. Ji sakydavo: Privalome būti
užvaldyti dieviškos valios ir turi būti nutildyta mūsų valia. Ji
praleisdavo daug valandų melsdamasi ir mąstydama, o savo kančias
aukodavo už sielų išgelbėjimą. Ji ypač garbino šv. Juozapą, todėl
visus savo įkurtos kongregacijos namus pavedė Mergelės Marijos vyro
globai. Vienuolė taip pat ištikimai laikėsi skaistybės ir neturto.
Nuolatos kartodavo: Viską darome su paprastumu, kad nušvistų šventas
neturtas ir visur pasklistų jo gardus kvapas.
Vienuolė Šv. Juozapo Marija Teresė mirė 1938 m.
rugsėjo 20 d. Olandijos Sitardo mieste.
***
Gegužės 28 dieną, sekmadienį, Neapolyje buvo paskelbta
palaimintąja kita vienuolė sesuo Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus
Kančios Marija. Popiežiaus vienuolės beatifikacijos dekretą perskaitė
kardinolas Ž.Saraiva Martinsas, Šventųjų skelbimo kongregacijos
prefektas.
Marija Gracija Taraljo gimė 1866 metais Neapolio
priemiestyje, gausioje šeimoje. Būdama tik septynerių metų amžiaus,
jau be galo troško priimti Švč. Sakramentą, kurio visą likusį gyvenimą
neapleido. Prieš savo valią turėjo sudaryti civilinę santuoką. Tačiau
jos vyras netrukus mirė ir, nepaisydama tėvų prieštaravimo, 1891
metais Marija Gracija įstojo į Nukryžiuotųjų Eucharistijos Adoruotųjų
vienuolyną ir gavo naują vienuolišką Kančios Marijos vardą. Šiame
vienuolyne ypatingas dėmesys buvo skiriamas Kristaus kančiai ir
Marijos skausmams, nuolatinei Švč. Sakramento adoracija bei griežtai
atgailai. Vienuolyno seserys taip pat padėdavo kunigams parapijose.
Sesuo Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios
Marija turėjo stigmų, patirdavo vizijas ir regėjimus, būdavo gundoma
piktosios dvasios. Tai kėlė aplinkinių susidomėjimą ir garsino jos
šventą gyvenimo būdą. 1910 metais ji buvo paskirta rūpintis vienuolyno
naujokėmis. Ji visą savo gyvenimą paskyrė maldai ir atgailai. Sesuo
Kančios Marija mirė 1912 m. liepos 27 d.
* * *
Priminsime, kad beatifikacijos apeigos ne tik
nedalyvaujant Popiežiui, bet net ne Romoje atspindi nesenus kanoninius
pakeitimus. Tokie pakeitimai padaryti popiežiaus Benedikto XVI valia.
Jis panoro atgaivinti seną tradiciją, pagal kurią palaimintuosius
diecezijose gali skelbti vyskupai ir kardinolai. Tačiau šie kanoninių
skelbimų pakeitimai buvo ir tebėra susiję tik su forma, o palaimintųjų
ir šventųjų skelbimo akto esmė yra išlikusi tokia, kokia išliko
Katalikų Bažnyčioje per daugelį amžių. Būtent kad palaimintųjų ir
šventųjų skelbimo aktai yra vykdomi Popiežiaus valia ir jo pavedimu.
L'Osservatore Romano nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|
