Popiežiaus Benedikto XVI interviu

Popiežius Benediktas XVI „L'Osservatore Romano“ nuotrauka

Artėjant kelionei į Bavariją rugsėjo 9-14 dienomis, popiežius Benediktas XVI davė interviu keturioms vokiškai transliuojančioms radijo ir televizijos stotims: „Bayerischer Rundfunk“, ZDF, „Deutsche Welle“ ir Vatikano radijui. Ilgokas, maždaug trijų ketvirčių valandos trukmės pokalbis buvo įrašytas Popiežiaus vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe rugpjūčio 5 dieną. Pateikiame šio interviu vertimą į lietuvių kalbą.

Šventasis Tėve, rugsėjo mėnesį Jūs lankysitės Vokietijoje, tiksliau, aišku, Bavarijoje. „Popiežius išsiilgęs savo tėvynės“ – taip pasirengimų metu sakė Jūsų bendradarbiai. Kokias temas ketinate paliesti vizito metu ir ar „tėvynė“ yra viena tų vertybių, kurias ketinate ypač pabrėžti?

Žinoma. Vizito tikslas kaip tik ir yra tas, kad noriu dar kartą aplankyti vietas ir žmones, tarp kurių užaugau, kurie turėjo man įtakos ir buvo mano gyvenimo dalis, taip pat noriu padėkoti šitiems žmonėms, taip pat, aišku, skelbti žinią, kuri nuaidėtų ir už mano gimtosios žemės ribų, kaip to reikalauja mano tarnystė. Temas diktuos paprasčiausiai liturginiai minėjimai. Svarbiausia – kad mes turime atrasti Dievą, bet ne kažkokį Dievą, o Dievą su žmogaus veidu, nes kai matome Jėzų Kristų, mes matome Dievą. Ir nuo šito pradėję, turime rasti kelius, vedančius į bendravimą šeimoje, tarp kartų, taip pat tarp kultūrų ir tautų, susitaikinimo ir taikaus sambūvio šiame pasaulyje kelius, vedančius į ateitį. Ir šitų į ateitį vedančių kelių nerasime, jei negausime šviesos iš aukštybių. Taigi neparuošiau specifinių temų, bet remdamasis liturginiais minėjimas skelbsiu fundamentalią tikėjimo žinią, kuri, žinoma, bus susieta su šių dienų aktualijomis, kuriose visų pirma bus akcentuojamas tautų bendradarbiavimas, keliai, kurie gali nuvesti į susitaikinimą ir taiką.

Jūs, kaip Popiežius, esate atsakingas už Bažnyčią visame pasaulyje. Tačiau Jūsų vizitas atkreips dėmesį ir į Vokietijos katalikų padėtį. Visi stebėtojai sutaria, kad atmosfera yra gera, taip pat ir Jūsų išrinkimo dėka. Bet vis dėlto yra ir senų problemų, kaip, tarkim, praktikuojančiųjų ir krikštų skaičiaus mažėjimas, mažėjanti įtaka visuomenės gyvenime. Kaip Jūs vertinate dabartinę Katalikų Bažnyčios Vokietijoje padėtį?

Visų pirma reikia pasakyti, kad Vokietija priklauso Vakarams, net jei ir turi tam tikrų savitų bruožų, o Vakarų pasaulį šiandien užliejo naujo drastiško iliuminizmo arba laicizmo banga, nesvarbu kad ir kaip tai vadintume. Pasidarė sunku tikėti, nes pasaulis, kuriame gyvename, yra visas sukurtas mūsų pačių rankomis ir Dievo jame jau tiesiogiai nesimato. Mes savo troškulį numalšiname ne tiesiai prie šaltinio, bet geriame iš jau pripildyto indo. Žmonės patys sau susikūrė tokį pasaulį, kuriame sunku surasti Dievą. Čia kalbu ne specialiai apie Vokietiją, bet apskritai apie visą pasaulį, ypač Vakarus.

Antra vertus, Vakarai šiandien susiduria su kitomis kultūromis, turinčiomis labai stiprų pirmapradį religinį elementą, ir šios kultūros yra pasibaisėjusios Vakarų šaltumu Dievui. Kitose kultūros slypintis religingumas paliečia Vakarų pasaulį, paliečia mus, gyvenančius daugybės kultūrų kryžkelėse. Ir iš Vakaruose, iš Vokietijoje gyvenančios žmogaus širdies gelmių kyla troškimas „ko nors daugiau“. Matome, kad ypač jaunimas ieško to „daugiau“, matome, kad grįžta, kaip sakoma, religijos fenomenas, tačiau dažnai tai būna gana padrikos paieškos. Ir visame tame vėl dalyvauja Bažnyčia. Tikėjimas siūlomas kaip atsakymas. Aš manau, kad šis vizitas, kaip ir ankstesnysis į Kelną, bus proga skelbti, kad tikėjimas yra gražus, kad didžiosios visuotinės bendrijos džiaugsme glūdi galinga, kitus patraukti galinti jėga, kad čia slypi kažkas labai svarbaus ir kad drauge su įvairiomis naujomis paieškomis gali naujai išsiskleisti ir tikėjimas, suartinantis žmones tarpusavyje ir naudingas visai visuomenei.

Šventasis Tėve, lygiai prieš metus Jūs buvote Kelne su jaunimu ir turėjote progos įsitikinti, koks nuoširdus ir atviras yra jaunimas, kaip puikiai Jus priėmė. Ar šios būsimos kelionės metus ketinate ką nors ypatinga paskelbti jaunimui?

Visų pirma noriu pasakyti, jog labai džiaugiuosi, kad yra jaunų žmonių, norinčių būti kartu, norinčių gyventi tikėjimu ir daryti gera. Jaunimas yra labai geranoriškas, prisiminkime įvairias savanorystės formas. Pasiryžimas savo asmeniniu indėliu atsiliepti į šio pasaulio sunkumus – tai iš tiesų labai svarbus dalykas. Taigi pirmiausiai norisi drąsinti jaunimą: „Pirmyn! Ieškokite progų daryti gera! Pasauliui reikia jūsų geros valios, reikia jūsų pasiryžimo!“ Kitas paraginimas galėtų būti toks: turėkite drąsos neatšaukiamiems sprendimams! Jaunimas yra labai geranoriškas, tačiau bijo apsisprendimo visam gyvenimui – santuokai arba kunigystei. Vyksta dramatiškas blaškymasis: dabar aš galiu gyventi visavertį savo gyvenimą, su visais nenumatomais būsimais dalykais, bet jei priimsiu neatšaukiamą sprendimą, aš save suvaržysiu ir jau turbūt neturėsiu tokios judėjimo laisvės. Pažadinti drąsą ryžtis neatšaukiamiems sprendimams, kurie iš tikrųjų yra būtini tam, kad žmogus bręstų, eitų pirmyn ir pasiektų ką nors svarbaus gyvenime, kurie vieninteliai nesunaikina laisvės, bet padeda teisingai susivokti pasaulyje; ryžtis tokiam negrįžtamam šuoliui ir juo pasiekti gyvenimo pilnatvę – štai šitai norėčiau skelbti jaunimui.

Šventasis Tėve, kokia Jūsų nuomonė apie tarptautinę padėtį? Viltys dėl taikos Artimuosiuose Rytuose pastarosiomis savaitėmis vėl gerokai sumažėjo. Kokių galimybių turi Šventasis Sostas dabartinėje situacijoje? Kokią pozityvią įtaką Jūs galite turėti situacijai, įvykiams Artimuosiuose Rytuose?

Žinoma, neturime jokių politinių galimybių ir nesiekiame jokios politinės galios. Mes kreipiamės į krikščionis ir į visus, kam svarbūs Šventojo Sosto žodžiai, siekdami mobilizuoti visus, kas supranta, jog karas yra pats blogiausias sprendimas visiems. Karas niekam nieko gera neduoda, net ir tariamiems nugalėtojams. Europoje po dviejų pasaulinių karų mes tai puikiai suprantame. Visiems labiausiai reikia taikos. Libane yra veržli krikščionių bendruomenė, yra krikščionių tarp arabų, yra krikščionių Izraelyje, ir viso pasaulio krikščionys stengiasi padėti toms mums visiems brangioms šalims. Yra moralinių jėgų, pasirengusių padėti suprasti, jog vienintelis sprendimas yra gyvenimas kartu. Būtent šias jėgas norime mobilizuoti. Politikai turi surasti būdų, kad tai kuo greičiau įvyktų ir nuolat tęstųsi.

Jūs, kaip Romos vyskupas, esate šv. Petro įpėdinis. Kokia turėtų būti Petro tarnystė šiais laikais? Ką Jūs manote apie įtampą ir pusiausvyrą tarp Popiežiaus primato ir vyskupų kolegiškumo?

Įtampos ir pusiausvyros santykiai, žinoma, egzistuoja ir mes manome, kad jie turi egzistuoti. Įvairovė ir vienybė vis iš naujo turi atrasti tarpusavio pusiausvyrą ir toks santykis turi vis iš naujo surasti sau vietą besikeičiančiame pasaulyje. Šiandien turime kultūrų polifoniją, kurioje jau nėra svarbiausia pati Europa, bet tampa svarbiomis ir įgauna specifinių bruožų krikščionių bendruomenės visuose kontinentuose. Turime vis iš naujo mokytis šitokio įvairių komponentų sulydymo į viena. Tam susikūrėme įvairių priemonių. Vyskupų vizitai „ad limina“, buvę ir anksčiau, šiandien labiau panaudojami tam, kad vyskupai galėtų atvirai pasikalbėti su įvairių Šventojo Sosto institucijų vadovais ir su manimi. Aš asmeniškai pasikalbu su kiekvienu vyskupu. Jau kalbėjausi su beveik visais Afrikos ir su daugeliu Azijos vyskupų. Dabar atėjo eilė Vidurio Europai, Vokietijai, Šveicarijai, ir šių pokalbių, kuriuose susitinka centras ir periferija, šio atviro bendravimo dėka vis labiau mažinama įtampa ir įsitvirtina teisingi tarpusavio santykiai.

Turime taip pat kitų priemonių, tokių kaip Sinodą ar Konsistoriją, kurias aš ketinu plačiau išvystyti ir reguliariai šaukti, kad net ir be ypatingų darbotvarkių būtų galima atvirai diskutuoti aktualiais klausimais ir ieškoti sprendimų. Žinome, kad Popiežius, viena vertus, nėra absoliutus monarchas, bet jis turi įkūnyti Kristui klusnią visumą. Antra vertus, reikia vienijančios instancijos, kuri taip pat užtikrintų nepriklausomybę nuo politinių jėgų ir neleistų, kad pavienės „krikščionybės“ per daug tapatintųsi su tautiškumu. Reikia aukštesnės ir platesnės instancijos, kuriančios vienybę dinamišku visumos integravimu. Toks įsitikinimas tuo pat metu yra atviras įvairovei ir jis ją skatina. Dėl to manau, kad tikrai pritariama Petro tarnystei, kuri savo ruožtu yra atvira tolimesnei kaitai, idant atitiktų ir Viešpaties valią, ir šių laikų reikalavimus.

Vokietijoje, Reformacijos šalyje, savaime savitai klostosi įvairių konfesijų santykiai. Ekumeniniai santykiai yra gana jautri sritis, kurioje iškyla vis naujų sunkumų. Kaip ketinate gerinti santykius su Evangelikų Bažnyčia ir kokių sunkumų matote šiame kelyje?

Pirmiausia turbūt reikia pažymėti, kad evangelikų Bažnyčia yra labai įvairi. Vokietijoje, jei neklystu, turime tris pagrindines bendruomenes: liuteronų, reformatų ir Prūsijos sąjungą. Be to, šiais laikais taip pat susiformavo nemažai vadinamųjų laisvųjų Bažnyčių (Freikirchen) ir daug judėjimų tradicinėse Bažnyčiose, kaip antai „Išpažinėjų Bažnyčia“ ir pan. Tai daugiabalsė visuma, su kuria reikia užmegzti dialogą, siekiantį vienybės ir gerbiantį balsų įvairovę; tai visuma, su kuria mes norime bendradarbiauti. Manau, kad pirmas dalykas, kurį turime nuveikti dabartinėje visuomenėje, tai aiškus etinių gairių pristatymas ir jų praktikavimas, idant būtų užtikrintas visuomenės etinis sambūvis, be kurio neįmanoma siekti pagrindinio politikos tikslo, tai yra teisingumo visiems, darnaus sambūvio ir taikos. Manau, kad šioje srityje jau daug nuveikta, kad dabartinių moralinių iššūkių akivaizdoje mes jau stovime ant bendro krikščioniško pagrindo.

Taip pat turime liudyti Dievą pasaulyje, kuriam, kaip jau sakyta, nesiseka Jį surasti, turime padėti žmonėms matyti Dievą Jėzaus Kristaus žmogiškajame veide, padėti prieiti prie tų versmių, be kurių moralė yra bergždžia ir neturi atramos taško, taip pat turime skelbti džiaugsmą, nes nesame vieni šiame pasaulyje. Tik šitaip įmanoma džiaugtis didybe žmogaus, kuris nėra nenusisekęs evoliucijos produktas, bet Dievo paveikslas. Turime eiti šiomis dviem kryptimis: didžiųjų etinių vertybių kryptimi ir ta kryptimi, kuri kylanti iš vidaus ir orientuota į moralines vertybes, liudija Dievo buvimą, konkretaus Dievo. Jei tai darysime ir visų pirma jei stengsime neužsidaryti mūsų bendruomenių tikėjimo savitume, bet visada remsimės giliausiu jo pamatu, tuomet jei ir greit nepasieksime regimos vienybės, tai tikrai bręs mūsų vidinė vienybė, kuri, jei Dievas leis, ilgainiui įgaus ir išorines vienybės formas.

Dabar klausimas šeimos tema. Maždaug prieš mėnesį Valensijoje Jūs dalyvavote Pasaulio šeimų susitikime. Kas atidžiai klausėsi – kaip mes Vatikano radijuje stengėmės tai daryti – pastebėjo, kad Jūs nė karto neištarėte žodžių „homoseksualistų santuoka“, nekalbėjote nei apie abortą, nei apie kontracepciją. Pastabūs apžvalgininkai iškart tarė: įdomu! Tikriausiai Jūsų tikslas – skelbti tikėjimą, o ne keliauti per pasaulį kaip „moralės apaštalas“. Koks būtų Jūsų komentaras?

Žinoma, taip. Visų pirma norėčiau priminti, kad tenai mano pasisakymams buvo skirta tik du kartus po dvidešimt minučių. Ir jei yra tiek mažai laiko, negalima pradėti nuo „ne“. Pirmiausia reikia žinoti, ko iš tikrųjų norime. Tiesa? Krikščionybė, katalikybė, yra ne draudimų rinkinys, bet pozityvus siūlymas. Ir labai svarbu, kad tai vėl iš naujo būtų matoma, nes toks požiūris šiandien yra beveik visiškai išnykęs. Jau daug kartų girdėjome kalbant apie tai, kas neleistina, dabar reikia skelbti, jog mes siūlome pozityvią idėją, kad vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam ir kad skalė – seksualumas, erosas, agapė – apibūdina meilės dimensijas, kurios išsiskleidžia pirmiausia santuokoje, kuri yra džiaugsmo ir palaimos kupinas vyro ir moters susitikimas, taip pat kartų kaitą užtikrinančioje šeimoje, kurioje susitinka skirtingos kartos ir kurioje gali susitikti ir skirtingos kultūros. Taigi pirmiausia reikia pabrėžti tai, ko siekiame.

Po to galima aiškinti, kodėl ko nors siekiame. Aš manau, kad reikia aiškiai pabrėžti, jog tai, kad vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam, idant nesibaigtų žmonijos gyvybė, nėra katalikų išradimas, bet tą žino visos kultūros. O jei kalbėtume apie abortą, tai jis nepriklauso šeštajam įsakymui, bet penktajam: „Nežudyk!“ Tai mums savaime suprantama ir turime tai nuolat kartoti: žmogaus asmuo prasideda motinos įsčiose ir išlieka asmeniu iki paskutinio atodūsio. Žmogus turi būti visada gerbiamas kaip žmogus. Tačiau ir šitai atrodo žymiai aiškiau, jei pradedame ne nuo draudimų, bet pristatome pozityviai.

Šventasis Tėve, šis klausimas tam tikra prasme siejasi su tuo, ko klausė tėvas von Gemingenas. Tikintieji visame pasaulyje laukia Katalikų Bažnyčios atsakymų į skaudžiausias globalines problemas, tokias kaip AIDS ar spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas. Kodėl Katalikų Bažnyčia tiek dėmesio skiria moralei, o ne bandymams konkrečiai spręsti šias svarbiausias žmonijos problemas, pavyzdžiui, Afrikos žemyne?

Taip, tai iš tiesų problema: ar mes tikrai taip akcentuojame moralę? Sakyčiau, – ir tuo vis labiau įsitikinu kalbėdamasis su Afrikos vyskupais, – kad pagrindinė problema, jei norime pažangos šioje srityje, yra švietimas, ugdymas. Pažanga gali būti tikrąja pažanga, jei ji tarnauja žmogaus asmeniui, jei bręsta žmogaus asmuo, didėja ne tik jo techninė galia, bet taip pat jo moralinis pajėgumas. Manau, kad tikroji mūsų dabartinės istorinės situacijos problema yra pusiausvyros nebuvimas tarp nepaprastai spartaus mūsų techninės galios augimo ir proporcingai nedidėjančio moralinio pajėgumo. Dėl to žmogaus asmens formavimas yra tikrasis receptas, yra raktas viskam, ir tai taip pat yra ir mūsų pasirinktas kelias. O ugdymas – trumpai tariant – turi dvi dimensijas. Visų pirma, žinoma, turime mokytis, įgyti naujų žinių ir sugebėjimų, įgyti, kaip sakoma, „know-how“. Šia linkme Europa, o pastaraisiais dešimtmečiais ir Amerika, labai daug nuveikė, ir tai labai svarbu. Tačiau jei plinta tik „know-how“, mokoma tik gaminti mašinas ir jomis naudotis, naudojamos tik kontraceptinės priemonės, tai nereikia stebėtis, kad galiausiai matome karus ir AIDS epidemijas.

Mums būtinos dvi dimensijos: tuo pat metu reikia ugdyti ir širdį, kuria žmogaus asmuo įsisavina orientyrus ir mokosi savąja technika teisingai naudotis. Mes būtent šito siekiame. Visoje Afrikoje, taip pat daugelyje Azijos šalių mes turime didžiulį tinklą įvairių pakopų mokyklų, kuriose mokomasi, įgyjamos žinios, profesiniai įgūdžiai ir šitaip pasiekiama autonomija ir laisvė. Tačiau tose mokyklose mes stengiamės ne tik perduoti „know-how“, bet ir formuoti žmogaus asmenį, sugebantį susitaikyti, žinantį, kad privalome kurti, o ne griauti, turintį reikalingus orientyrus, kad galėtų sugyventi su kitais. Daugumoje Afrikos šalių krikščionių ir musulmonų santykiai yra pavyzdingi. Vyskupai sudarė bendrus komitetus drauge su musulmonais, kad stengtųsi kurti taiką konfliktinėse situacijose. Ir šitas mokyklų, švietimo ir humaniško ugdymo tinklas yra labai svarbus. Jį papildo tinklas ligoninių ir šalpos centrų, kurių veikla pasiekia ir tolimiausius kaimus. Ir daugelyje vietų, taip pat ir ten, kur vyko karai ir buvo griaunama, Katalikų Bažnyčia yra vienintelė nepažeista jėga. Tokia yra tiesa! Būtent ten yra gydoma, ten gydomi taip pat ir AIDS ligoniai, o kartu vyksta švietimas ir padedama kurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Dėl to, manau, reikėtų pataisyti neteisingą įvaizdį, kad mes tik svaidomės griežtais draudimais. Būtent Afrikoje daug dirbama, kad būtų integruotos skirtingos ugdymo dimensijos ir kad būtų nugalėtas smurtas ir įvairios epidemijos, tarp kurių nereikia užmiršti ir maliarijos bei tuberkuliozės.

Šventasis Tėve, krikščionybė iš Europos pasklido po visą pasaulį. Šiandien daugelis mano, kad Bažnyčios ateitis yra kituose kontinentuose. Ar tai tiesa? Arba, kitaip tariant, kokia krikščionybės ateitis Europoje, kur, atrodo, jinai tapusi privačiu mažumos reikalu?

Visų pirma norėčiau kai ką patikslinti. Iš tiesų, kaip žinoma, krikščionybė atsirado Artimuosiuose Rytuose. Daug metų tenai ji vystėsi ir pasklido po Aziją plačiau, negu mums gali atrodyti, po islamo atneštų pakeitimų. Antra vertus, būtent dėl jų krikščionybės ašis pakrypo į Vakarus, į Europą. Ir būtent Europa – kuo mes didžiuojamės ir džiaugiamės – krikščionybę dar labiau išvystė, pirmiausia jos intelektinę ir kultūrinę dimensiją. Tačiau manau, kad būtina nuolat prisiminti Rytų krikščionis, nes esama pavojaus, kad jie, visada sudarę ženklią mažumą, palaikančią vaisingus santykius su supančiu pasauliu, dabar emigruos. Yra didelis pavojus, kad tos vietos, kuriose gimė krikščionybė, liks be krikščionių. Manau, jog turime jiems padėti, kad jie galėtų ten pasilikti.

O dabar grįžkime prie jūsų klausimo. Europa tikrai tapo krikščionybės ir jos misionieriško judėjimo centru. Šiandien kiti kontinentai, kitos kultūros lygiai taip pat svariai dalyvauja pasaulio istorijoje. Kartu ir Bažnyčioje atsiranda vis daugiau naujų balsų, ir tai yra pozityvu. Gerai, kad gali pasireikšti įvairūs temperamentai, Afrikai, Azijai ir Amerikai, visų pirma Lotynų Amerikai būdingos vertybės. Žinoma, visus juos pasiekė krikščioniškas skelbimas, bet taip pat ir daugiaamžės mūsų žemyno vertybės, kurios kitiems žemynams liudija apie mūsų pačių išgyventą susitikimą su krikščionybe. Visi įvairių pasaulio kraštų vyskupai sako: mums dar reikia Europos, nors Europa yra tik didesnės visumos dalis. Mes vis dar esame atsakingi už tai, ką esame sukūrę, už čia išplėtotą teologijos mokslą, už mūsų liturgiją, už mūsų tradicijas, už sukauptą ekumeninę patirtį, ir visa tai yra svarbu ir kitiems kontinentams. Dėl to mes negalime kapituliuoti ir gailėdamiesi savęs sakyti: „Štai, esame tik mažuma, tai stenkimės bent išsaugoti tai, ką turime!“, bet privalome išlaikyti gyvą judėjimą, išvystyti mainus, kad ir iš kitur pas mus ateitų naujų jėgų. Šiandien Europoje yra kunigų iš Indijos ir iš Afrikos. Afrikiečiai kunigai taip pat labai įdomiai dirba ir Kanadoje. Vieni kitiems duodame ir vieni iš kitų gauname. Tačiau jei ateityje mes norime daugiau gauti, turime drąsiau ir aktyviau duoti.

Šventasis Tėve, yra tema, kuri jau buvo iš dalies paminėta. Moderniosios visuomenės, priimdamos svarbius politikos ir mokslo srities sprendimus, nesivadovauja krikščioniškosiomis vertybėmis, o į Bažnyčią – žinome iš apklausų – žiūrima tik kaip į įspėjantį balsą ar net stabdį. Ar neturėtų Bažnyčia palikti šitų gynybinių pozicijų ir pozityviau žiūrėti į ateitį ir į jos kūrimą?

Manau, kad kiekvienu atveju mūsų pareiga yra labiau pabrėžti mūsų siekių pozityvumą. Ir tai mes turime daryti visų pirma palaikydami dialogą su kultūromis ir religijomis, nes, kaip jau berods sakiau, Afrikos žemynas, afrikietiška siela, taip pat azijietiška siela yra pakraupusios nuo mūsų šalto racionalumo. Svarbu, kad būtų matoma, jog mes ne tik tokie esame. Lygiai taip pat svarbu, kad ir mūsiškis laicistinis pasaulis suprastų, kad krikščionių tikėjimas – tai ne vien draudimai, bet tiltas dialogui su kitais pasauliais. Klaidinga manyti, kad vien racionali kultūra savosios tolerancijos dėka gali lengviau susikalbėti su kitomis religijomis. Jai labiausiai trūksta religinio elemento ir kartu sąlyčio taško, kurio dėka ir per kurį kiti nori užmegzti santykius. Dėl to privalome ir galime skelbti, kad naujame interkultūriškume, kuriame gyvename, nuo Dievo atskirtas grynas racionalumas yra nepakankamas ir kad reikia platesnio racionalumo, kuris Dievą matytų harmoningoje darnoje su protu ir suprastų, kad Europoje išsivystęs krikščioniškas tikėjimas taip pat yra priemonė, galinti protą ir kultūrą sujungti į viena, integruoti juos į vieningą bendrą viziją. Šia prasme, manau, mūsų laukia svarbi užduotis, tai yra, mes privalome įrodyti, kad Žodis, kurį mes skelbiame, nepriklauso istorijos sąvartynui, bet kad jis šiandien yra reikalingas.

Pakalbėkime apie Jūsų keliones. Jūs esate Vatikane, turbūt Jums nelengva būti toli nuo žmonių ir atskirtam nuo pasaulio; taip pat ir čia, gražioje Kastelgandolfo aplinkoje. Greitai Jums sukaks 80 metų. Ar ketinate, Dievui padedant, dar daug keliauti? Ar yra jau suplanuotų kelionių? Į Šventąją Žemę, į Braziliją?

Tiesą pasakius, nesu toks vienišas. Žinoma, yra mūrai, pro kuriuos sunku praeiti, bet taip pat yra „Popiežiaus šeima“, daugybė vizitų kiekvieną dieną, ypač kai esu Romoje. Atvyksta vyskupai, kiti žmonės, būna valstybinių vizitų, atvyksta žinomi veikėjai, norintys pasikalbėti ne vien politiniais klausimais. Šia prasme turiu daugybę susitikimų, kuriuos Dievas man nuolat dovanoja. Pagaliau juk svarbu, kad Petro sostas būtų susitikimų vieta. Tiesa? Nuo Jono XXIII laikų švytuoklė pasviro į kitą pusę – popiežiai pradėjo keliauti. Turiu prisipažinti, kad nesijaučiu taip stipriai, kad galėčiau planuoti daug ilgų kelionių, tačiau ten, kur reikia pasisakyti, kur yra toks poreikis, ten norėčiau keliauti, žinoma, „dozuodamas“ pagal galimybes. Kai kas jau numatyta: ateinančiais metais Brazilijoje vyks CELAM, Lotynų Amerikos vyskupų tarybos, susitikimas ir manau, kad dalyvavimas jame bus svarbus įvykis intensyvaus Pietų Amerikos gyvenimo kontekste, sustiprins viltį tame regione. Norėčiau taip pat nukeliauti į Šventąją Žemę ir tikiuosi tai padaryti taikos metu. O dėl kitų pamatysime, ką man lems Apvaizda.

Atleiskite, jei pasirodysiu įkyrus, bet austrai taip pat kalba vokiškai ir Jūsų laukia Mariacelio šventovėje.

Taip, jau yra sutarta. Aš paprasčiausiai šiek tiek neapdairiai pažadėjau. Ta vieta man tokia brangi, kad pasakiau: „Taip, grįšiu pas Magna Mater Austriae“. Šie žodžiai iškart tapo pažadu, kurį aš ištesėsiu, mielai ištesėsiu.

Dar kartą atleiskite. Aš Jumis žaviuosi kiekvieną trečiadienį, kai dalyvaujate bendrosiose audiencijose. Atvyksta po 50 tūkstančių žmonių. Tai, be abejo, vargina, labai vargina. Ar nesunku Jums ištverti?

Taip, gerasis Dievas man duoda reikalingų jėgų, o žmonių nuoširdumas visada padrąsina.

Šventasis Tėve, Jūs ką tik paminėjote neapdairiai duotą pažadą. Ar tai reiškia, kad, nepaisydamas tam tikrų apribojimų, Jūs stengiatės būti spontaniškas?

Kad ir kaip būtų, visada stengiuosi. Nors viskas yra iš anksto suplanuota, visada bandau daryti ką nors, kas būtų visiškai asmeniška.

Šventasis Tėve, moterys labai aktyviai dalyvauja įvairiose Katalikų Bažnyčios veiklos srityse. Ar nemanote, kad jų indėlis turėtų būti dar matomesnis taip pat ir atsakingesniuose Bažnyčios postuose?

Apie tai daug galvojama. Kaip žinote, mes manome, kad mūsų tikėjimas, Apaštalų kolegijos sudėtis, mus saisto ir mums neleidžia teikti moterims kunigystės šventimų. Tačiau nereikia manyti, kad tapimas kunigu yra vienintelis būdas ką nors svarbaus nuveikti Bažnyčioje. Bažnyčios istorijoje visuomet buvo daug užduočių ir pareigybių. Pradedant Bažnyčios Tėvų seserimis, paskui viduramžiais, kai didžiosios moterys suvadino lemtingą vaidmenį, ir galiausiai mūsų laikais. Prisiminkime Hildegardą Bingenietę, kuri ryžtingai priešinosi vyskupams ir popiežiui, Kotryną Sienietę ir Brigitą Švedę. Lygiai taip pat ir mūsų laikais moterys privalo – ir mes kartu su jomis – vis iš naujo ieškoti joms deramos vietos. Jau dabar jos aktyviai dalyvauja kongregacijų darbe. Tačiau yra viena juridinė problema – jurisdikcija. Kanonų teisės kodeksas juridiškai saistančių sprendimų priėmimą susieja su Kunigystės sakramentu. Taigi šia prasme yra apribojimų, tačiau aš manau, kad pačios moterys su joms būdingu veržlumu ir jėga, su savo pranašumu, su dvasine jėga sugebės išsikovoti sau vietą. Mes privalome ne kliudydami, bet džiaugdamiesi įsiklausyti į Dievo balsą, kad moteriai Bažnyčioje būtų skirta svarbi vieta kaip Dievo Motinai ir Marijai Magdalietei.

Šventasis Tėve, pastaruoju metu vėl kalbama apie katalikybės žavesį. Kiek ši, savo ruožtu labai sena, institucija yra gyvybinga ir kiek pajėgi kurti ateitį?

Manau, kad visas Jono Pauliaus II pontifikatas labai sutelkė žmonių dėmesį ir juos suvienijo. Tai, kas vyko jo laidotuvių dienomis, liks istorijoje kaip nepaprastas įvykis: šimtai tūkstančių žmonių tvarkingai ėjo į Šv. Petro aikštę, stovėjo daug valandų, nors būtų turėję griūti iš nuovargio, ištvėrė varomi vidinės jėgos. Paskui tą patį išgyvenome mano pontifikato inauguracijos metu ir Kelne. Labai gražu, kad bendruomeniškumo patirtis tuo pat metu tampa tikėjimo patirtimi, kad bendruomeniškumo patirtis išgyvenama ne bet kur, bet kad šita patirtis tampa vis gyvesnė ir suteikia katalikybei savo džiugų intensyvumą būtent tose vietose, kurios yra tikėjimo vietos. Žinoma, tai turi tęstis ir kasdieniame gyvenime. Abu dalykai turi eiti išvien. Iš jų pasisėmus jėgų, reikia ištverti kasdienės piligrimystės sunkumus, gyventi vadovaujantis tais šviesiais momentais ir į juos orientuotis, taip pat ir kitus raginti prisijungti prie keliaujančios bendruomenės.

Tačiau, naudodamasis šia proga, norėčiau taip pat pasakyti, kad raustu iš gėdos matydamas, kiek daug pastangų žmonės deda rengdamiesi artėjančiam mano vizitui. Naujai nudažyti mano namai, o amatų mokykla pastatė naują tvorą. Evangelikų tikybos mokytojas irgi dalyvavo tą tvorą statant. Tai smulkmenos, bet jos byloja, kiek daug daroma. Man visa tai nuostabu ir aš to neprisiskiriu, bet matau tame ženklą, liudijantį apie troškimą priklausyti šitai tikėjimo bendruomenei ir vieni kitiems tarnauti. Liudyti solidarumą ir būti atviriems Viešpaties įkvėpimui – tai mane labai jaudina ir už tai noriu visiems iš širdies padėkoti.

Šventasis Tėve, Jūs kalbėjote apie bendruomeniškumo patirtį. Dabar Jūs jau antrą kartą po išrinkimo atvyksite į Vokietiją. Po Pasaulio jaunimo dienų, o antra vertus, ir po futbolo čempionato atmosfera tam tikra prasme pasikeitė. Atrodo, tarsi vokiečiai būtų atviresni pasauliui, tolerantiškesni, džiugesni. Ko Jūs dar linkite mums, vokiečiams?

Sakyčiau, kad jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos prasidėjo vidinė vokiečių visuomenės, taip pat ir vokiečių mentaliteto transformacija, kurią dar labiau sustiprino suvienijimas. Geriau įsitraukėme į pasaulio visuomenę, tad savaime pasikeitė ir mūsų mentalitetas. Šitaip atsiskleidžia ir tie vokiečių charakterio bruožai, kurių kiti anksčiau nematė. Gal mus kiti vaizdavo kartais per daug drausmingus ir uždarius, kas, be abejo, turi šiek tiek pagrindo. Tačiau šiandien geriau matoma tai, ką visi matome, tai aš manau, kad tai tik į gera: vokiečiai yra ne tik uždari, punktualūs ir drausmingi, bet taip pat ir spontaniški, linksmi ir svetingi. Tai labai gražu. Šito ir aš linkiu: kad šios dorybės dar labiau vystytųsi ir kad įkvėpimo ir pastovumo semtųsi taip pat ir iš krikščionių tikėjimo.

Šventasis Tėve, Jūsų pirmtakas daugybę krikščionių paskelbė šventaisiais ir palaimintaisiais. Kai kas mano, kad galbūt net per daug. Mano klausimas bus toks. Beatifikacijos ir kanonizacijos atneša Bažnyčiai ką nors nauja, jei tie asmenys laikomi tikrais pavyzdžiais. Lyginant su kitomis šalimis, Vokietija davė palyginti nedaug šventųjų ir palaimintųjų. Ar galima ką nors padaryti, kad šita sielovados sritis labiau išsivystytų ir kad beatifikacijų ir kanonizacijų poreikis duotų tikrus vaisus sielovadoje?

Iš pradžių ir aš laikiausi nuomonės, kad didelis beatifikacijų skaičius mus slegia ir kad galbūt reikėjo labiau parinkti tokias asmenybes, kurios giliau įsismelktų į mūsų sąžinę.

Decentralizavau beatifikacijas, kad tos asmenybės būtų labiau regimos specifinėse vietose, kurioms jos priklauso. Galbūt Gvatemalos šventasis ne toks įdomus mums Vokietijoje, o Altoetingo šventasis mažiau rūpi Los Andželo mieste, ir pan. Tiesa? Be to, manau, kad toks decentralizavimas sutampa su vyskupų kolegiškumu, su kolegijinėmis struktūromis ir kad jis naudingas būtent tam, kad atskirose šalyse būtų iškeltos jų asmenybės ir kad vietinių asmenybių iškėlimas yra veiksmingesnis jų gimtosiose šalyse. Taip pat pastebėjau, kad skirtingose vietose vykstančios beatifikacijos paveikia daugiau žmonių ir žmonės sako: „Štai pagaliau vienas iš mūsų!“, eina pas naują palaimintąjį ir semiasi iš jo įkvėpimo. Palaimintieji jiems priklauso, ir mes džiaugiamės, kad jų yra daug. O jei palaipsniui, besivystant pasaulio visuomenei, ir mes imame geriau juos pažinti, tai irgi reikia tuo džiaugtis.

Tačiau ir šioje srityje turi būtų įvairovė ir dėl to labai svarbu, kad ir mes Vokietijoje geriau susipažintume su mūsų svarbiomis asmenybėmis ir išmoktume jomis džiaugtis. Greta beatifikacijų yra svarbių asmenybių, reikšmingų visai Bažnyčiai kanonizacijos. Manau, kad Vyskupų konferencijos turėtų parinkti, turėtų nurodyti, kas yra tinkamiausias, kas iš tiesų ką nors svarbaus gali pasakyti, ir turėtų šias didžiausią įspūdį darančias asmenybes – ne per daug – padaryti regimas. Įsivaizduoju daug gražių filmų. Aš, žinoma, gerai žinau tik Bažnyčios Tėvus. Įsivaizduoju filmą apie šv. Augustiną, taip pat apie Grigalių Nazianzietį, kuris buvo labai įdomi asmenybė, visą laiką bėgo nuo jam suteikiamos vis didesnės atsakomybės. Reikia stengtis suvokti: yra ne tik bjaurios situacijos, apie kurias kuriami šiandieniniai filmai, bet istorijoje yra ir nuostabių figūrų, kurios anaiptol nėra nuobodžios, bet yra labai aktualios. Taigi, nereikia žmonėms uždėti per didelio krūvio, bet reikia padaryti regimas tas asmenybes, kurios yra aktualios ir kurios mus įkvepia.

Tai istorijos, kuriose turėtų būti ir humoro? Jūs 1989 metais buvote Miunchene apdovanotas humoristo Karlo Valentino ordinu. Koks vaidmuo Popiežiaus gyvenime skirtas humorui ir pramogoms?

(Juokiasi) Aš nesu iš tų žmonių, kuriems visada į galvą ateina anekdotai. Tačiau manau, kad labai svarbu ir, sakyčiau, mano tarnystei net būtina visada matyti ne tik tragedijas, bet ir džiugius aspektus, linksmąją gyvenimo pusę. Kažkuris rašytojas kartą yra pasakęs, kad angelai gali skraidyti dėl to, kad nerimtai į save žiūri. Galbūt ir mes galėtume šiek tiek daugiau skraidyti, jei nemanytume, kad esame tokie labai svarbūs.

Kai einamos tokios svarbios pareigos kaip Jūsų, Šventasis Tėve, savaime suprantama, kad kiti stebi, apie Jus kalba. Ir skaitant mane nustebino tai, jog daugelis apžvalgininkų sako, kad popiežius Benediktas XVI yra kitokia asmenybė negu kardinolas Ratcingeris. Kaip Jūs pats save vertinate, jei galima šito paklausti?

Aš jau daug kartų buvau įvairiai skirstomas: į pirmojo periodo profesorių, į vidurinio periodo, į ankstyvą kardinolą ir į vėlyvą. Dabar dar vienas skirstymas. Savaime suprantama, kad turi įtakos aplinkybės ir žmonės, kad keičiasi pareigos ir atsakomybė. Tačiau nors vyko mano asmenybės ir mano pasaulėžiūros branda, visa tai, kas jose svarbiausia, išliko identiška, ir aš džiaugiuosi, kad dabar labiau iškeliami tie aspektai, kurie anksčiau nebuvo pastebimi.

Ar galima sakyti, kad Jūsų pareigos Jums patinka ir nėra didelė našta?

To jau būtų per daug, nes iš tiesų nėra lengva, tačiau ir iš šito stengiuosi semtis džiaugsmo.

Visų kolegų vardu labai nuoširdžiai Jums dėkoju už šį pokalbį, už šią „pasaulinę premjerą“. Džiaugiamės Jūsų būsimu vizitu Vokietijoje, Bavarijoje. Iki pasimatymo.

VR

© 2006 „XXI amžius“