Tau, man, jiems – visoms šeimoms pasaulyje

Arijana Marija KAPKANIENĖ

Vasil KAPKAN

Kijeve vykusio XXII Tarptautinio kongreso „Už šeimą“ atidarymas

Bendrauja kongreso dalyviai

„Šeima, meilės bendruomenė“

Tokiu pavadinimu gegužės 9-11 dienomis Ukrainoje, Kijeve, vyko XXII Tarptautinis kongresas „Už šeimą“. Į renginį susirinko visos Ukrainos pagrindinių religinių konfesijų, daugybės šeimą palaikančių organizacijų atstovai, o dalyvių iš viso buvo apie tūkstantį. Kongrese iškelti tokie pagrindiniai tikslai: valstybiniu lygiu pateikti krikščionišką požiūrį į santuoką ir šeimą ir pabrėžti jų svarbą sveikos visuomenės kūrime; pateikti dabartinę santuokos ir šeimos situaciją Ukrainoje; pasikeisti patirtimi su kitomis šalimis dėl darbo su šeimomis valstybiniu bei Bažnyčios lygmenimis; kartu ieškoti praktinio šeimos ir santuokos problemų spendimo.

Šis kongresas – tai daugelio šeimos kongresų tęsinys, kurie nuo XX a. devintojo dešimtmečio vyksta visame pasaulyje. Pirmieji šeimos kongresai vyko Lotynų Amerikoje. Jie buvo inicijuoti dviejų moterų – Mersedes Arsu Vilson (Gvatemala, JAV) ir Kristinos Volmer (Venesuela) – ir greitai įgavo tarptautinį pripažinimą. Tolimesnių kongresų organizavimui buvo sukurta pasaulinė organizacija „Už šeimą“ (The World Organization for the Family). Pradedant 1992 metais, šiuos renginius organizuojant taip pat dalyvauja fondas „Šeima – ateities viltis“ (Family, Hope for Tomorrow), kuris aktyviai parėmė kongresus Varšuvoje (1994), Maskvoje (1999) bei Liubline (2004). Kongresą Kijeve palaikė minėta organizacija „Už šeimą“ (JAV) ir dar dvi tarptautinės organizacijos: Europos federacija „Už šeimą“ (The European Federation for the Family, Šveicarija) ir fondas „Šeima, rytojaus viltis“ (The Family, Hope for tomorrow, Belgija). Ukrainoje šį labai svarbų krikščionims renginį globojo Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios (UGAKB) arkivyskupas kardinolas Liubomiras Husaras.

Į kongresą buvo pakviestos įvairios visuomeninės organizacijos, atitinkamų valstybinių įstaigų, religinių konfesijų atstovai, kad suteiktų jam ne tik pasaulinės, bet ir valstybinės reikšmės.

Kodėl Ukrainoje?

Atsakydama į klausimą, kodėl XXII Tarptautinis šeimos kongresas turėjo vykti Ukrainoje, viena organizatorių, UGAKB Arkivyskupijos šeimos reikalų komisijos pirmininkė Lilija Prociv teigė: „Tam atėjo palankus metas. Viešpats padėjo suprasti, kuo mes esame Dievo akyse ir kokios yra mūsų dorybės. Po „oranžinės“ revoliucijos prioritetu tapo žmonių teisių bei laisvių apsauga bei garantuotas kiekvieno piliečio dalyvavimas visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dėmesio centre – žmogus, jo kultūrinių, dvasinių bei švietimo poreikių tenkinimas, kokybiškų medicininių paslaugų suteikimas, demokratinių teisių bei laisvių realizacijos užtikrinimas. Šeimos tematika artima visoms, be išimties, Bažnyčioms bei religinėms organizacijoms ir taip pat įvairioms visuomeninėms institucijoms. Todėl tikimės, kad aplink šio sumanymo atgaivinti ir sustiprinti mažiausią visuomenės branduolį – šeimą – pavyks sujungti visos Ukrainos visuomenės pastangas“.

Kaip pažymi kongreso organizatoriai, poreikį organizuoti tokį renginį Ukrainoje sąlygojo kritinė moralinė situacija ir tradicinių šeimos vertybių šalyje nepaisymas. „Išgirdę Ukrainos moterų iniciatyvą, mes paskubėjome padėti, – sako Elizabeta Druka Lubecka de Sejournet (Belgija). – Nes šeimos institucija reikalauja pasaulinės bendruomenės dėmesio – jai gresia pavojus. Ir dėl planetos ateities mes turime vienytis“.

„XXII Tarptautinio šeimos kongreso tikslas yra pakelti šeimos reikšmę būtent Ukrainos visuomenėje, – tęsė pokalbį Jolanta Bisping-Mycielska (Olandija). – Ukraina yra jauna demokratinė šalis, kuri žengia savo pirmuosius žingsnius kurdama sveiką ir laimingą visuomenę. Tačiau gerų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai tokia taps kiekviena jos ląstelė, kiekviena šeima“. Taigi šis kongresas turėtų padėti atsakyti į didžius šių dienų iššūkius šeimai ir jos vertybėms, remiantis situacija šalyje, kurioje toks renginys vyksta, ir dalijantis pasaulio faktais bei patirtimi.

Iš tikrųjų sumaišytame posovietinio ateizmo ir vakarietiško liberalaus humanizmo brūzgyne šeimai Ukrainoje yra neramu. Laisvas seksualinis gyvenimas, skyrybos, dažni abortai ir kontracepcija – visa tai plačiai populiarina spauda. Daug ukrainiečių ieško darbo užsienyje, o tai ardo jų šeimas ir neleidžia būti kartu su vaikais. Dauguma gatvėje esančių vaikų – jų šalyje greitai bus 300 tūkstančių – bėga nuo alkoholizmo ir prievartos savo šeimose.

UGAKB Vyskupų sinodo laiške Šeimos metų (2003 m.) proga yra pasakyta: „Jeigu Bažnyčia – Kristaus kūnas, tai vieną kūną teisinga vadinti namų bažnyčia. Joje vyras ir žmona skelbia gerąją naujieną – kad meilė niekados nepraeina. Būtent meilė yra gėrio kitiems garantas, prologas ir epilogas stiprinant tikėjimą; be jos pranašavimo pasiaukojimo dovanos netenka prasmės. Pirmieji, kas išgirsta šią gerąją naujieną, – tai vaikai, kurie iš Dievo palaimos, vyro ir moters meilės ateina į pasaulį“. Toliau yra akcentuojama: „Labiausiai įtikinančiu krikščionišku liudijimu vaikams yra geras tėvų pavyzdys... Žodžiai pamoko, bet įtikina pavyzdys“.

Vyskupai šiame laiške pabrėžė, kad Kristaus Bažnyčios dvasingumas ir tautinės vertybės persekiojimų metais buvo išsaugotos daugybės namų bažnyčių, kurių nepanaikino jokios sistemos, gyvavimo dėka. „Šiandien krikščioniškų šeimų pašaukimas įgijo naujų bruožų. Mes kalbame ne tik apie Ukrainos tautos krikščioniškos sielos išsaugojimą, bet ir apie krikščioniškų vertybių plėtimą į tuos sluoksnius, kurie per prievartą buvo atplėšti ir dėl to atitolo nuo savo krikščioniškų bei tautinių šaknų. Tautos naujos evangelizacijos garantas yra apaštalinis užsidegimas ir krikščioniškas daugelio šeimų liudijimas, nes kai bus tvirtos šeimos, tokios bus ir Bažnyčia, ir tauta“, – teigia vyskupai.

Anot šio laiško autorių, viešosiose informavimo priemonėse propaguojama mirties civilizacija. Dėl tos įtakos mažėja gimstamumas, o šeima, kaip institucija, silpsta. „Šeima, – sakoma toliau laiške, – kaip pagrindinė bendruomenės organizmo ląstelė, kenčia nuo netobulų įstatymų arba nuo to, kad valstybė ignoruoja šeimos problemas. Kaip žinoma, labai dažnai civiliniai įstatymai, liečiantys šeimą, prieštarauja Dievo įstatymams“.

Valstybės ir Bažnyčių vadovų dėmesys

Atidarant kongresą, Ukrainos šeimos, jaunimo ir sporto reikalų ministro atstovė perskaitė Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos sveikinimą. Jame buvo konstatuota, jog „amžinos vertybės – gėris, rūpinimasis kitu, pagarba – nueina į antrą planą, užleisdami vietą greitai praeinančioms pagundoms“. Prezidentas V.Juščenka apibūdino šeimą kaip „unikalią žmonijos civilizacijos vertybę“ bei užtikrino, jog darys viską, kad šeimos išsaugojimo ir augimo klausimai būtų tarp pagrindinių valstybės politikos prioritetų. „Kiekvienas ukrainietis turi puoselėti savo genealoginį medį – žinoti senelius ir prosenelius, rūpintis ateities karta“, – akcentavo Ukrainos prezidentas.

Popiežius Benediktas XVI irgi atsiuntė savo sveikinimą. Jo žodžius perskaitė apaštalinis nuncijus Ukrainoje Ivanas Jurkovičius: „Šventasis Tėvas nori širdingai pasveikinti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios atstovus, pranešėjus ir visus dalyvius bei palinkėti, kad šis susitikimas taptų šaltiniu apmąstymų, galinčių aiškiai parodyti šeimos reikšmingumą, – kaip šiandien, taip ir ateityje, – tą vaidmenį, kurį atlieka šeima pagal Kūrėjo sumanymą, liečiantį visą žmoniją“. Laiške buvo akcentuota šeimos vaidmuo ir svarba: „Krikščioniška šeima Santuokos sakramento dėka, kuris sujungia sutuoktinius nenutraukiamais abipusiais meilės ryšiais, panašiai kaip ir Jėzaus meilė Bažnyčiai, yra pašaukta būti meilės šaltiniu, meilės ištikimos ir atviros – visam gyvenimui“. Šventasis Tėvas užtikrino dvasiškai remiantis kongreso dalyvius ir suteikė jiems apaštalinį palaiminimą.

Į kongreso dalyvius asmeniškai kreipėsi arkivyskupas kardinolas L.Husaras. Jis sakė: „Visus šio renginio dalyvius, tokius skirtingus pagal amžių bei tikėjimus, vienija tai, kad mes visi išaugome šeimose.

Ir dabar kiekvienas mūsų savo šeimose turi perduoti ateities kartoms visa tai, kas yra geriausia ir ištvermingiausia, kas mus pačius padarė žmonėmis. Šeima yra (...) ta terpė, kurioje žmonės turi pasiaukoti. Ir jie turi būti joje laimingi. Iš motinos mes perimame humaniškumą ir užuojautą – kaip Dievo pašaukimą mums“. Toliau kardinolas teigė: „Dėl įvairių priežasčių – vidinių, išorinių, tarptautinių, mūsų istorijos – susidarė situacija, kai mūsų šeima nėra tokio lygio, kokia ji turėtų būti. Šeima šiandien susiduria su labai daug sunkumų, kuriuos jai nugalėti nėra lengva, bet netgi kai yra sunku, mes norime žmonėms parodyti, padėti suprasti, kad ir tokiomis sąlygomis galima būti ir geriems, ir laimingiems gyvenant šeimoje“.

Savo linkėjimo žodyje kongresui Stačiatikių Bažnyčios Ukrainos (Kijevo patriarchatas) patriarchas Filaretas priminė, kad jeigu nepavyks išsaugoti krikščioniškos šeimos, nebus Europos civilizacijos – nes šiandien Europoje nuolat mažėja gyventojų, o, jo nuomone, pagrindinė to priežastis – krikščioniškų šeimų nebuvimas. Akivaizdu, kad „tik Bažnyčia gali sukurti dvasinį pagrindą krikščioniškai šeimai“. Anot patriarcho, šeimos problemomis privalo rūpintis valstybė – „nebus šeimos, nebus ir valstybės“. O jeigu šeimoje „nebus meilės – nebus ir gyvybės dvasios“. Ypač dabar svarbu kurti krikščionišką šeimą, nes tokių Ukrainoje pasigendama.

Tarptautinio fondo „Ukraina 3000“ Stebėjimo tarybos pirmininkė Katerina Juščenko savo sveikinime pažymėjo, kad būtent šeimos dėka Ukrainai pavyko išsaugoti savo tradicijas, kultūrą tais laikais, kai buvo uždrausta ukrainiečių kalba, papročiai. „Mes, ukrainiečiai, esame stiprūs savo šeima“, – sakė Ukrainos prezidento žmona. Anot jos, reikia rūpintis savo šeimomis, kurios „grąžins Ukrainai ir garbę, ir šlovę“ (tai žodžiai iš Ukrainos himno). Tai taip pat užtikrins vaikų pasitikėjimą ateitimi, o tėvams suteiks ramią senatvę. Kalbėdama apie idealią šeimą, K.Juščenko pateikė Nazareto Šventosios Šeimos pavyzdį, kurios centre visada buvo Jėzus Kristus.

Ukrainos Katalikų Bažnyčios vyskupas Marianas Bučekas sveikinimo laiške atkreipė dalyvių dėmesį į visuomenės informavimo priemonių įtakos problemas bręstantiems jaunuoliams ir vaikams, o ateityje – ir jų šeimoms. Vyskupas kvietė sustabdyti „favorizuotą mirties kultūrą“ ir drąsiai kalbėti apie tuos pavojus, kurie gresia dabartinei šeimai. Pasak vyskupo, tie pavojai – tai šeimos nenoras turėti daugiau negu vieną vaiką, tėvų vykimas uždarbiauti į užsienį, vaikus palikus tėvynėje be auklėjimo, ir kt.

Savo sveikinimus kongresui laišku perdavė ir Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios (Maskvos patriarchatas) metropolitas Volodimiras. Savotiška sąsaja su ankstesniu kongresu tapo Liublino (Lenkijos miesto, kur jis vyko) mero laiškas.

Kiekviena XXII Tarptautinio šeimos kongreso „Šeima – meilės bendruomenė“ diena turėjo atskirą temą: „Šeima“, „Bendruomenė“, „Meilė“. Šias temas savo pranešimuose bei šešiolikos sekcijų darbe gvildeno žinomi sociologai, psichologai, teologai, medikai, žurnalistai, valstybiniai veikėjai bei politologai iš Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ukrainos bei kitų šalių.

Šeima dabartiniame pasaulyje

Pirmąją kongreso dieną – Šeimos dieną – nuolatinis JTO koordinatorius Ukrainoje Frensis O’Donelas kalbėjo apie šiuolaikinės šeimos, ypač Europoje, padėties problemas. Jo manymu, pati savaime šeima jau yra vertybė, nes žmogui – tai pirma bendruomenė, ir taip pat geriausias žmogaus laimės garantas.

Būti laimingas norėtų kiekvienas. Europoje dauguma pirmųjų bandymų sukurti šeimą prasideda, kai jaunuoliams yra 20 metų, ir jau šiems jauniems žmonėms reikia pagalbos tobulėjant, auklėjant vaikus. Kad šis procesas teisingai vyktų, trukdo keletas problemų: socialinės politikos nebuvimas; nenagrinėjami geriausiųjų šeimų pavyzdžiai; šeima nėra valstybės dėmesio centre.

Tad nėra ko stebėtis, kad dabar, statistikos duomenimis, Europoje dviem moterims tenka trys naujagimiai.

Nauji amžiaus iššūkiai skatina individualizmą, kuris daro žmonės pusiau laisvus, neleidžia atsiskleisti kaip individams, kurti ir turėti šeimas.

Vaikui šiuolaikinėje visuomenėje reikalinga atitinkamo lygio apsauga – ir iki gimimo, ir po gimimo; ir tuo turi rūpintis valstybė. Negalima leisti, kad būtų įteisinami abortai. Ukrainoje, pavyzdžiui, dešimčiai gimusių vaikų tenka dvylika negimusių. Ar tai ne visuomenės klaida?

Mums, kaip žmonėms, reikalingas vaikas – mūsų laimės pilnatvei, gyvenimo harmonijai. Visų visuomenės problemų – švietimo, socialinio užtikrinimo, ekonomikos – sprendimas ir pati visuomenės ateitis priklauso nuo vaikų – mūsų ateities, nuo to, kaip teisingai mes gerinsime socialinę politiką vaikų atžvilgiu.

Verta pastebėti, kad tokiose šalyse kaip Latvija, Vietnamas, Pakistanas yra padaryti pozityvūs valstybės politikos pokyčiai.

Kongrese kalbėjęs Latvijos Respublikos vaikų ir šeimos reikalų ministerijos vadovas pastorius Ainaras Baštikas pateikė kritinius punktus, kas trukdo šeimos gerovei. Tai, jo manymu, yra:

1) materializmas, vartotojiškumas, tai skatina individualizmą, komforto ir patogumų ieškojimą ir tampa svarbiau už rūpinimąsi vaikais. Tai egoistiškos, vienišos, išmirštančios visuomenės požymis – demografinės žiemos laikotarpis;

2) santykiai tarp žmonių pasižymi sumaištimi, skleidžiama pasitenkinimo kultūra. Atsiranda „aš, man, mano“ filosofija, priešinga krikščioniškai šeimai. Meilė, pasišventimas, valios aktas, – kad kitas žmogus šalia mūsų būtų laimingas – vis sunkiau suranda atsaką žmogaus širdyje. Betgi Jėzus viską, ką padarė, padarė dėl mūsų, ne dėl savęs – ar tai nėra mums pavyzdys?

3) keičiasi gyvenimo šeimoje struktūra, jos aplinka, ar yra į ką atsiremti naujajai kartai.

Tradicinė šeima reikalinga vaikų harmoningam vystymuisi. Bus tvirta šeima – bus ir tvirta valstybė.

Kiti prelegentai paminėjo nepavydėtiną vaikų Ukrainoje situaciją – dėl susiklosčiusios ekonominės padėties, kai 4 proc. Ukrainos gyventojų valdo 90 proc. jos turto, neoficialiais duomenimis, apie 5-7 mln. Ukrainos gyventojų išvažiavo uždarbiauti į užsienį, dėl ko visų pirma kenčia šeima ir vaikai, kurie tampa gatvės vaikais. Tarptautinės karitatyvinės fundacijos „Ukraina 3000“ koordinatorė Olena Filon teigė, kad dabar šalyje apie 100 tūkst. vaikų auga vaikų namuose ir internatuose. Jie nėra pasirengę tam, kas jų laukia už valstybinių įstaigų durų – suaugusiųjų gyvenimui. Neoficialiais duomenimis, apie 300 tūkst. vaikų yra priskiriami gatvės elgesio tipui. Su fizine prievarta gatvėje susiduria kiekvienas šeštas vaikas, su moraline – kiekvienas trečias, o su seksualine – kiekvienas 20-as. Rūkymas gatvėje prasideda nuo penkerių-septynerių metų, seksualinis gyvenimas – nuo 10-12 metų. Tik 25 proc. gatvės vaikų yra geros psichologinės sveikatos. O.Filon mato problemų kompleksą – 70 metų visuomenėje nebuvo krikščioniškos moralės. Taigi problemų šaknys – šeimoje, kuri stokoja vaiko auklėjimo kultūros, kai vaikų pasaulėžiūra ir vertybės diegiami iš skirtingų pažiūrų, kai vaikams trūksta tėčio ir mamos. Segregacija (atsiskyrimas), anot jos, per visą žmonijos istoriją, niekada nebuvo būdingu ir sėkmingu ugdymo bruožu.

Antroji kongreso diena – Bendruomenės diena – prasidėjo Pasaulio organizacijos „Už šeimą“ steigėjos ir prezidentės Mersedes Arsu Vilson pranešimu aktualiu klausimu dėl šeimos planavimo. Anot jos, JAV 80 proc. moterų naudojasi nėštumą nutraukiamomis priemonėmis, ir viena iš penkių moterų dėl to serga įvairiomis ligomis. „Tragedija yra ta, kad vyriausybė taiko ekonomines šio klausimo sprendimo priemones“, – tvirtino M.Arsu Vilson. Maža to, Amerikoje atsirado seksualinis švietimas, kai vaikams dėstomas požiūris į seksualinį gyvenimą be tėvų leidimo. Ši programa yra JTO programos dalis, bet ji nukreipta prieš moralę. Kažkodėl yra užmirštama, kad vaikų seksualinis auklėjimas – tai visų pirma tėvų prerogatyva. Pasak prelegentės, yra vilčių – atsiranda vis daugiau šalių, kuriose gyvybė yra saugojama nuo pačios pradžios. Deja, kol kas didesnė pasaulio gyventojų dalis neprieštarauja abortams, o tai yra priešinimasis žmogaus prigimčiai – eiti prieš savo savimonę ir prieš savo sąžinę. Dabar kiekvienoje šalyje, kurią galima pavadinti turtinga, šeimai tenka mažiau nei du vaikai. Šiuolaikinė visuomenė ne visada supranta, kad negalima daryti demokratijos iš Santuokos sakramento. Vadinamasis seksualinis švietimas sąlygoja tai, kad JAV vienam tūkstančiui 15-19 metų merginų tenka 120 nėštumų. Užmirštama apie krikščionišką meilės sampratą – „tikra meilė moka sulaukti“, tikra meilė laukia santuokos.

Popiežiaus pasauliečių reikalų tarybos patarėjas bei televizijos diskusijų laidų apie šeimą vedėjas Zbignevas Nosovskis savo pranešime pažymėjo, kad šeima – tai bendruomenė, kur reikia ir atiduoti, ir priimti, tai Švč. Trejybės atspindys, kur ir mąstymas turi tekėti šia vaga. Visuomenė gi santuoką priima kaip nereikalingą, apsunkinantį, rutininį dalyką. Iš tikrųjų kelias į subrendusio santuokinio gyvenimo gilumą eina per kasdieninio gyvenimo šventumą. Šeimoje, anot prelegento, turi būti kažkas, kas tai gali pakelti. Tada santuoka taps neišsenkamu šaltiniu, kokiu yra Sakramentas. Nors pasaulyje vis dar galioja požiūris, kad santuokoje gali patenkinti savo poreikius, pats pasaulis remiasi ne tokia santuoka, bet krikščioniška, kur žmogus auga laimingas, kur Dievas kviečia mus į Meilės bendruomenę.

Netikėtu ir originaliu požiūriu į moterį pasidalijo organizacijos Naujos Europos moterys (New Women for Europe, Briuselis) generalinė sekretorė Jana Jamborova pranešime „Trečiojo tūkstantmečio feminizmas“. Ne naujiena, kad vaikai, išauklėti šeimoje, gauna viską, kas jiems reikalinga, ir pagrindinis vaidmuo čia tenka moteriai. Tačiau laiko iššūkis XIX amžiuje pakeitė moteriškumo suvokimą – taip atsirado feminizmas, pagrįstas individualizmu, segregacija, vienišumu, kuris suradikalėjo mūsų dienomis. Jis atėmė iš moters moteriškumą ir motiniškumą, neleidžia moteriai realizuoti save, išpildyti savo paskirtį šioje žemėje. Moterys vis dėlto ieško savosios prasmės. Tokios prasmės paieška bei jos realizavimas ir sudaro naujo feminizmo sampratą. Būtent remiantis tikruoju feminizmu, galima kalbėti apie bendruomeniškumo ugdymą asmenybėje žmogaus, kuriam skirta gyventi mažesnėje ir didesnėje bendruomenėje – šeimoje ir visuomenėje. Skirtumo tarp moters ir vyro panaikinimas nedaro laimingo nė vieno iš jų. Kaip asmenys, vyras ir moteris yra lygūs, ir jie vienas kitą praturtina bendroje veikloje, šeimos bendruomenėje, tačiau jokiu būdu ne kovoje vienas prieš kitą. Jų bendrame gyvenime propaguojama humaniška, žmogiška visuomenė. Moteris negali ir neturi imituoti vyro. Kelias į jos prigimtį yra lemiamas įgyvendinant jos moteriškumą, motiniškumą. Šiuolaikinės visuomenės užduotis – suteikti moteriai galimybę turėti darbą ir uždarbį, tačiau nestumti moters į kovą už savo teises. Būtent moterys perduoda vaikams kultūrą, tradicijas, taip formuodamos visuomenę, nes vaikai mokosi iš pavyzdžių.

Ekonomikos ir demografijos specialistas, Sorbonos (Prancūzija) rektorius prof. Žeraras Fransua Diuma pažymėjo, kad Ukrainoje nuo 1990 metų mirtingumo lygis pakilo, ir, kaip ir kitose Europos šalyse, pradėjo viršyti sumažėjusį gimstamumo lygį. Gimstamumo sumažėjimas paaiškinamas tuo, kad tik 1950 metais Europoje 100 moterų gimdavo 100 mergaičių, kad atkurtų demografinę pusiausvyrą. Nuo 1960 metų šis santykis ėmė kristi, pradedant nuo Europos Šiaurės šalių, vėliau apimant Vakarų (1970 m.), po to Centrinės (1980 m.) ir Rytų (1990 m.) Europos šalis. Dabar Europoje 100 moterų tenka 60 būsimosios kartos moterų. Iš Vakarų šalių kitaip yra tik JAV – ten šis santykis pasikeitė į priešingą pusę.

Priežastys, kurios palietė demografinę situaciją, nėra nežinomos – tai valstybinės politikos nebuvimas (Vakarų šalyse), paplitusios kontracepcijos priemonės, aukštas abortų lygis, tėvų atsisakymas nuo vaikų (Rytų Europos šalyse) ir kt. Europos išsigelbėjimas – tai protinga valstybių politika, nukreipta į lengvatas vaikams ir šeimoms.

Svarbią ir opią šių dienų problemą iškėlė JAV Krikščioniško kino ir televizijos komisijos pirmininkas dr. Tedas Baehris iš JAV, (jo pastangomis buvo sukurtas fondas, kurio dėka pasaulį išvydo filmas „Narnijos kronika“). T.Baehrio pastebėjimais, 1950 metais JAV 70 proc. žmonių žinojo, kad yra keturios Evangelijos ir 10 Dievo Įsakymų. Dabar apie tai žino tik 4 proc. Visuomenė yra tarsi atkirsta nuo krikščioniškų šaknų. Susidaro įspūdis, kad tėvai atidavė vaikus į žiniasklaidos rankas, ir ateities kartai tenka rinktis televizorių bei kompiuterį, užuot perėmus Bažnyčios, šeimos, mokyklos teigiamą įtaką. Bet nėra paslaptis, kad 87 proc. vaikų ekrane pamatytą prievartą perkelia į gyvenimą, ir kuo daugiau lieka vaikai televizijos įtakoje, tuo labiau jie yra linkę seksualiniam potraukiui. Išeitis slypi racionaliame žiniasklaidos valdyme. Todėl reikia gerai pažinti savo vaikus, jų vystymosi stadijas; išmokti elgesio su žiniasklaida abėcėlę; suprasti savo vertybes. Veikiant kartu Kristaus vardu, įmanoma surasti teisingą elgesio su žiniasklaida būdą.

Trečioji kongreso diena, pavadinta Meilės diena, – meilės šeimai, – buvo skirta mokyti laikytis meilės disciplinos, meilės tėvams, kaip pačios meilės šaltiniui, meilės Dievui, kaip Kūrėjui. Verta paminėti Liudmilos Hrydkovec (Ukraina) žodžius, kad „žmogus iš tikrųjų ieško Dievo, ir suranda Jo atspindį savo artimuosiuose. Todėl taip svarbu atsispirti mums siūlomam „parduotuvės“ modeliui santykiuose ir pasirinkti Dievo kvietimą.

Apie meilę, kuri gydo, buvo vaikų gydytojo psichologo Olego Romančuko (Ukraina), dirbančio su neįgaliais vaikais, pranešimas. Jis sakė, kad jeigu ir užtenka visko, tai dažniausiai vaikams jų gyvenimuose trūksta šypsenos ir meilės dėstytojų – kelyje į tikrąją Meilę. Žmogaus širdis prasideda šeimoje. Todėl labai svarbu padėti sužeistajam arba silpnesniajam atsilaikyti prieš augančią baimę. Pastaroji kyla nuo pasaulietiško „tobulėjimo“ proveržio, kai žmogui įperšama laimė – būti žvaigžde, šlovingam, turėti prestižinius daiktus, gerą sveikatą, jėgą, daug pinigų ir neturėti jokių ribų. Jeigu šito, ką siūlo reklama, nėra, psichologai pastebi, kad ir vaikui, ir suaugusiam atsiranda baimė būti visuomenėje. Kol pasaulyje bus vertinama jėga labiau nei meilė, karai pasaulyje nepasibaigs, o mes liksime atplėšti nuo širdies. Leiskime veikti mumyse Dievui – kad mūsų gyvenimo dovanos būtų Meilės dovanomis.

Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje buvo akcentuojamos visos aptartos problemos ir išvardyti siūlomi sprendimai. Rezoliucija buvo pateikta visiems – Ukrainos valstybinėms, visuomeninėms įstaigoms ir organizacijoms, bažnyčioms ir religiniams judėjimams.

Verta pažymėti, kad Ukrainos Bažnyčių atstovai paskelbė šiuos metus Vaiko metais, numatė atitinkamus renginius. Ukrainos Rytų Apeigų Katalikų Bažnyčia, be įvairių kitų priemonių, įtraukė į sekmadieninę liturgiją atskirą maldą (ekteniją) vaikams, kuri yra skaitoma visose šios Bažnyčios parapijose.

© 2006 „XXI amžius“