„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2006 gruodžio 29 d, Nr.6 (32)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kalėdos priminė Betliejaus ir Šventosios Žemės dabarties problemas

Mindaugas BUIKA

Jeruzalės katalikų patriarchas
Mišelis Saba laimina tikinčiuosius,
susirinkusius į Kalėdų šv. Mišias
prie Betliejaus bazilikos

Izraelio pastatyta 8-10 metrų
aukščio betono saugumo siena
apsunkino palestiniečių gyvenimą

Jeruzalės katalikų patriarchas
Mišelis Saba vadovauja
šv. Kalėdų pamaldoms

Kristaus gimimo šventinė procesija
Betliejaus bazilikoje

Vienas didžiausių iššūkių,
su kuriais dabar susiduria Betliejus
ir visa Palestiniečių savivaldai
priklausanti teritorija, yra Izraelio
pastatyta betono saugumo siena

Kristaus gimimo vieta Betliejuje

Jeruzalės katalikų patriarcho šventinis kreipimasis

Kalėdų laikotarpis vėl sutelkė tarptautinės visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į Palestiną ir Jėzaus Kristaus gimtąjį miestą Betliejų su tenykštėmis nelengvomis problemomis, patiriamomis dėl dramatiško konflikto aplinkybių. Tradiciniame kalėdiniame kreipimesi, skirtame Palestinos, Izraelio, Jordanijos ir Kipro tikintiesiems, Jeruzalės katalikų arkivyskupas patriarchas Mišelis Saba pažymėjo, kad nors tarptautinė bendruomenė atrodo bejėgė „rasti teisingą kelią taikai ir teisingumui“ Šventojoje Žemėje gyvenančių tautų – palestiniečių ir izraeliečių – smurto kupinoje sandūroje, vis dėlto Evangelijos santarvės pažadas reikalauja politinių lyderių ryžtingo apsisprendimo nemažinti pastangų tam siekti. „Ir šiemet Kalėdos vėl atėjo į Betliejų tomis pačiomis mirties ir nusivylimo sąlygomis“, pastebi ganytojas primindamas Betliejų beveik apsupusią Izraelio pastatytą saugumo sieną su kontrolės punktais, ir kaip ši izoliacija giliai įsirėžė į čia gyvenančių žmonių širdis. Taip pat ir „Gaza lieka dideliu kalėjimu, mirties ir vidinių palestiniečių nesutarimų vieta“, aiškino Jeruzalės patriarchas kalbėdamas apie tame arabų sektoriuje stiprėjančią priešpriešą tarp radikalios „Hamas“ grupės ir nuosaikaus Palestinos arabų prezidento Machmudo Abaso vadovaujamo „Fatah“ sąjūdžio. Kaip ir anksčiau, Šventojoje Žemėje vyrauja neapykantos ir baimės atmosfera: tarp palestiniečių – dėl tebesitęsiančios okupacijos ir laisvės nebuvimo, tarp izraeliečių – dėl terorizmo pavojaus ir nesaugumo. „Nerimas dėl ateities yra apėmęs visą regioną: Iraką, Libaną, Siriją, Egiptą ir Jordaniją“, – pripažįsta patriarchas M.Saba.

Su padėka pripažinęs daugelio tarptautinių organizacijų „solidarumo iniciatyvas“, kurios yra reikalingos „taikos, teisingumo, laisvės ir okupacijos pabaigos siekimui“, ganytojas taip pat aiškina, jog optimizmo teikia ir pati Kalėdų žinia su Šventojo Rašto paskatinančiu mokymu. Cituodamas Senojo Testamento pranašus Jeremiją ir Izaiją, apaštalą šv. Paulių bei Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie šv. Joną Krikštytoją, patriarchas ragina politinius veikėjus šiuo pagrindu ieškoti konflikto taikaus sprendimo. Jis kviečia Šventosios Žemės politikus klausti Krikštytoją, ką jie turi daryti, kad rastų reikiamą išeitį tiems, kurių likimas yra jų rankose, ir būti pasirengus priimti atsakymą: „nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“ (Lk 3, 14).

Politikai taip pat turi klausyti engiamųjų, pažemintųjų balso, netgi žuvusiųjų balso arba balso tų, „kuriems jie gali primesti mirtį bei pažeminimą, kad pasiektų saugumą kitai pusei“. Ganytojas yra įsitikinęs, jog netgi griežti ir sunkiai sukalbami kovotojai bei radikalūs lyderiai yra pajėgūs priimti ir vertinti meilę ir draugiškumą, bet tam yra reikalingas atsivertimas, kad į „kitą jie galėtų žiūrėti ne kaip į priešą ir žudiką, bet kaip į brolį, į gyvybės davėją“. Nors Betliejus, kuris turi būti „taikos miestas“, dabar, kaip ir visa Šventoji Žemė, yra tapęs „konflikto ir mirties vieta“, tačiau santarvės grąžinimas yra įmanomas, jeigu to bus siekiama su nuoširdžia atsakomybe. Tai būtų išsigelbėjimas ne vien palestiniečiams ir izraeliečiams, bet ir visam regionui.

Grėsmė krikščionių bendruomenei

Pristatydamas kalėdinį kreipimąsi žurnalistams Jeruzalėje patriarchas M.Saba gruodžio pabaigoje pripažino, kad Palestinos arabų savivaldos teritorijoje iškilo „tam tikrų sunkumų“ santykiuose tarp vietos arabų ir krikščionių. Krikščionys, sudarantys tik apie 2 proc. visų regiono gyventojų, baiminasi dėl islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimo. Štai po įsimintinos popiežiaus Benedikto XVI kalbos dėl islamo Regensburgo universitete Bavarijoje praėjusį rugsėjį musulmonų radikalai Vakariniame Jordano krante ir Gazoje nuniokojo daugelį krikščionių bažnyčių. Krikščionims taip pat nerimą kelia „Hamas“ ir „Fatach“ nesutarimai, nes silpna vyriausybė negali kontroliuoti padėties ir užkirsti kelią ekstremistų išpuoliams.

„Mums reikia stiprios vyriausybės, kad su kiekvienu piliečiu būtų elgiamasi garbingai“, – sakė patriarchas ir kaip pavyzdį nurodė Jordaniją, kur dėl valdžios tvirtumo krikščionims nėra ko baimintis. Kita vertus, jo įsitikinimu, dėl „Hamas“ ir „Fatach“ nesutarimų nebus prieita iki pilietinio karo, „nes abi pusės suprato, jog daug galima prarasti“. Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga nutraukė pernai sausio mėnesį parlamento rinkimus laimėjusios „Hamas“ vyriausybės finansavimą, kol ji neatsisakys smurto veiksmų, nepripažins Izraelio egzistavimo bei kitų susitarimų, kuriuos anksčiau buvo sudariusi velionio Jasiro Arafato vadovaujama Palestinos išsivadavimo organizacija.

Jeruzalės katalikų patriarchas M.Saba taip pat pažymėjo, kad Šventosios Žemės krikščionys savo tikėjimo vertybėmis gali prisidėti ir prie izraeliečių, ir prie palestiniečių visuomenių gerovės, kuriose jie gyvena ir neša „meilės ir susitaikinimo dvasią“. Kaip tik toje dvasioje gali būti rastas taikos sprendimas kovų ir nesutarimų apimtam regionui. Patriarchas kartu priminė Bažnyčiai didelį susirūpinimą keliantį krikščionių egzodą dėl sunkių gyvenimo sąlygų. Pačiame Betliejuje, kur gyvena viena didžiausių Šventosios Žemės krikščionių bendruomenių, nedarbas pasiekė sunkiai pakeliamą 60 proc. ribą. Dėl finansinės krizės municipalitetas negali savo darbuotojams išmokėti atlyginimo jau už tris pastaruosius mėnesius. Per šiuos metus, ieškodami geresnio gyvenimo svetur, Betliejų paliko trys tūkstančiai krikščionių. Jeigu dar 1965 metais krikščionys sudarė apie du trečdalius (65 proc.) Betliejaus gyventojų, tai dabar jų liko tik apie 12 proc.

Lapkričio mėnesį skaitydamas pranešimą „Palestinos krikščionybė: iššūkiai ir ateities vizija“ 73 metų patriarchas M.Saba, kuris yra etninis arabas, pabrėžė, jog tebesitęsiantis konfliktas kelia realų pavojų vietinės krikščionių bendruomenės egzistencijai. Jis taip pat teigė, jog palestiniečiai krikščionys irgi „turi teisę ir pareigą“ priešintis Izraelio primestai okupacijai, tačiau ši rezistencija turi būti neprievartinė ir vedanti į visišką žmogaus teisių bei nepriklausomybės atgavimą. „Kiekviena tauta, ir palestiniečiai, ir izraeliečiai, turi teisę gyventi saugiai bei turėti savo pasirinktą nepriklausomą savivaldą, – sakė ganytojas. – Visi žmonės ir tautos yra lygios prieš Dievą“.

Vėliau susitikęs su jį aplankiusiais JAV katalikų žurnalistais Jeruzalės katalikų patriarchas aptarė šios šalies, kaip pagrindinės Izraelio sąjungininkės, vaidmenį taikiai sureguliuojant konfliktą. „Pagrindinis klausimas Jungtinių Valstijų administracijai yra Izraelio išlikimas, – pažymėjo patriarchas M.Sabas. – Jeigu JAV nori Izraelio išlikimo, jos turi stengtis, kad Izraelį suptų draugiškos šalys. Bet dabartinė JAV politika sąlygoja, kad Izraelį supa priešai. Tai nėra būdas draugams apsaugoti“. Ganytojas aiškino, kad Izraelis, remiamas Jungtinių Valstijų, provokuoja konfliktą, o palestiniečiai reaguoja į diskriminaciją. Jis pripažino, jog kai kurios kovotojų grupės „reaguoja smurtu, tarp jų – teroristiniais išpuoliais, žudydami nekaltus žmones, ir tai nėra pateisinama“.

Tačiau Izraelyje ir Amerikoje dažnai kalbama, jog „visi palestiniečiai yra teroristai“ ir kad jie „visa siela nori Izraelio sunaikinimo, o tai neteisinga“. Tie žmonės nenori sunaikinti Izraelį „be jokios priežasties“, bet tik desperatiškai reaguoja į engimą. Jeigu engimas būtų nutrauktas, – užbaigus okupaciją, – tai kartu būtų pabaiga ir pačios sunaikinimo idėjos. Patriarchas M.Saba taip pat pareiškė nuomonę, jog „Hamas“ vyriausybės boikotavimas Vakaruose yra trumparegiškas ir skaudina visus palestiniečius, nes tai – jų demokratiškai išrinkta vyriausybė. Žinoma, tos grupės radikalios politinės idėjos gali būti nepriimtinos, bet „jeigu jūs norite boikotuoti kiekvieną nusidėjusį žmogų, tai negalėsite kalbėti su niekuo“, aiškino Šventosios Žemės katalikų dvasinis vadovas.

Saugumo sienos keliami sunkumai

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais dabar susiduria Betliejus ir visa Palestiniečių savivaldai priklausanti teritorija, yra Izraelio pastatyta betono saugumo siena, atskyrusi beveik visą Vakarų Jordano krantą. JAV katalikų paramos tarnybos CRS (Catholic Relief Services – europietiško „Caritas“ analogas) prieškalėdiniame pranešime teigiama, kad Šventoji Šeima, kuri prieš 2000 metų keliavo iš Nazareto į Betliejų, kad pasirengtų tam momentui, kuris visam laikui pakeitė žmonijos istoriją, dabar to jau turbūt negalėtų padaryti. Tame kelyje ji dabar atsidurtų prieš 8-10 metrų sieną, ginkluotus sargybinius, daiktų ir asmenybę nustatančių dokumentų patikrinimą ir, suradus kokį nors net menkiausią neaiškumą, būtų sugrąžinta atgal.

Dėl sienos keliamų problemų faktiškai sutaria palestiniečių ir izraeliečių žmogaus teisių gynėjai. CRS pranešime remiamas Izraelio informacijos centro dėl žmogaus teisių okupuotose teritorijose – šiai organizacijai priklauso žymūs Izraelio mokslininkai, teisininkai, žurnalistai, netgi parlamento nariai, – ataskaitoje teigiama, kad „tose vietose, kur jau pastatyta užtvara, žymūs šalia jos gyvenančių palestiniečių žmogaus teisių pažeidimai yra akivaizdūs“. Maždaug prieš metus, kaip tik prieš 2005 metų Kalėdas, siena atitvėrė už 10 kilometrų nuo Jeruzalės esantį Kristaus gimtąjį Betliejų, atimdama žmonėms laisvo judėjimo galimybę jų pačių žemėje. Betono blokai ir spygliuota viela labai pablogino humanitarinę situaciją Betliejuje, kas tapo ne tik vietos gyventojų žmogiškojo orumo paniekinimu, bet ir iškėlė pavojų bendrajai gerovei Palestinoje ir Izraelyje, ypač žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos.

Dėl padaugėjusių saugumo procedūrų vis mažiau turistų ir piligrimų atvyksta į Betliejų netgi didžiųjų švenčių, tokių kaip Kalėdos, laikotarpiais, o tai atsiliepia svarbiesiems miesto ekonomikos sektoriams. Taip pat ir tie, kurie jame apsilanko, izraeliečių raginami „saugumo sumetimais“ neapsistoti pačiame Betliejuje, bet vykti į užmiesčio viešbučius, kurie liko kitoje sienos pusėje. Dėl Izraelio įvestų ir nuolat besikeičiančių kontrolės nuostatų Betliejaus gyventojams darosi vis sunkiau pasiekti savo darbovietes Jeruzalėje bei kituose už sienos likusiuose miestuose. Žemės ūkio produktų bei kitų prekių judėjimas sienos padalytoje Palestinoje taip pat yra labai apsunkintas. Mokesčius kontroliuoja Izraelio valdžia, o surinktos lėšos po „Hamas“ vyriausybės suformavimo buvo įšaldytos. (Prieškalėdiniame, gruodžio 23 dienos, Palestinos prezidento M.Abaso ir Izraelio premjero Ehudo Olmerto susitikime pastarasis pažadėjo daugiau kaip 100 mln. dolerių surinktų mokesčių grąžinti palestiniečiams, jeigu bus rastas būdas šias lėšas tiesiogiai paskirstyti ligoninėms bei kitoms humanitarinėms ir socialinėms reikmėms apeinant „Hamas“ vyriausybę.)

Saugumo sienos pastatymo – jos ilgis (daugiau kaip 650 km) keturis kartus viršija garsiąją Berlyno sieną, tiesimo kaina – 1 milijardas dolerių – šalininkai tvirtina, kad ši užtvara yra reikalinga užkirsti kelią savižudžiams teroristams patekti į Izraelį. Sienos kritikai pripažįsta Izraelio savigynos teisę, tačiau pabrėžia barjerų pastatymo moralines ir ekonomines problemas bei kitus pažeidimus. Pati siena nesutampa su 1949 metais Jungtinėse Tautose nustatyta riba tarp žydų valstybės ir palestiniečių teritorijų, kai kur įsiveržia net iki 16 km į arabų žemes už vadinamosios žaliosios linijos, nes norėta apsaugoti nelegaliai pastatytas izraeliečių kolonistų gyvenvietes.

Pagal JT Humanitarinių reikalų tarnybą, stebinčią barjero projekto įgyvendinimą, minėtos saugumo sienos daugiau kaip 75 proc. ilgio yra pastatyta Palestinos arabų teritorijos viduje. JT pagrindinis juridinis organas – Tarptautinis teisingumo teismas – dar 2004 metais paskelbė verdiktą, kad sienos statyba palestiniečių žemėse „prieštarauja tarptautinei teisei“. Kaip minėta, Betliejų kone iš visų pusių juosianti siena vietinei krikščionių bendruomenei sukūrė faktiškas uždaro kalėjimo gyvenimo sąlygas. Daugelis vietos gyventojų, patirdami tikrą beviltiškumą ir desperaciją, galvoja, kad likusieji du milijardai pasaulio krikščionių nesupranta (ar nenori suprasti) jų sunkios padėties ir neskuba padėti.

Ir CRS pranešimas, ir patriarcho M.Saba kreipimasis šv. Kalėdų proga baigiasi evangeliniu paraginimu tiems, kurie gyveno Jėzaus gimimo laiku: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko“ (Lk 2,15). Reikia keliauti į Betliejų, – apsilankyti ar apmąstyti ir pasimelsti, – kad būtų pagarbintas gimęs Išganytojas, kad būtų išgirstas angelų ramybės skelbimas geros valios žmonėms ir kad geriau būtų galima suprasti tenykščių tikėjimo brolių ir seserų šiandieninius vargus.

2006 metų Kalėdų proga pasiųstame laiške Šventosios Žemės ir visų Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenėms popiežius Benediktas XVI pabrėžė savo solidarumą jų nelengvų išbandymų akivaizdoje, kartu jas paguosdamas evangeliniu palinkėjimu: „Viešpats tesuteikia jums ramybę“. Popiežius taip pat patvirtino, kad stengsis apsilankyti Šventojoje Žemėje, – į kurią jis oficialiai pakviestas Izraelio ir Palestinos arabų savivaldos vadovų, – kai tik susidarys tam palankios aplinkybės. „Laukdamas šio mano troškimo išsipildymo, jus drąsinu eiti pasitikėjimo keliu, daryti draugiškumo ir geros valios gestus. Šitaip bus dedami pagrindai tam brangiam gėriui, kuris yra jūsų trokštama taika“, – rašo Šventasis Tėvas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija