„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2006 gruodžio 29 d, Nr.6 (32)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Europoje

 

Šventasis Sostas užmezgė diplomatinius santykius su Juodkalnija

 

Oficialiai pranešta, kad Šventasis Sostas ir Juodkalnijos Respublika, trokšdami ugdyti draugiškus dvišalius santykius, nusprendė užmegzti Šventojo Sosto Apaštalinės nunciatūros ir Juodkalnijos ambasados lygio diplomatinius ryšius.

Evangelija dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo skelbiama jau pirmame krikščioniškos istorijos amžiuje. Kai buvo padalyta Romos imperija, per dabartinės Juodkalnijos teritoriją keletą šimtmečių ėjo riba tarp Rytų ir Vakarų imperijos dalių. Žlugus Vakarų imperijai, Juodkalnija atiteko Bizantijai. 1042 metais buvo įkurta nuo Bizantijos nepriklausoma kunigaikštystė, kurios valdovas kunigaikštis Michailas gavo karališką vainiką iš popiežiaus Grigaliaus VII. 1089 metais buvo įkurta Antivaro (dabar Baro) arkivyskupija. Nepriklausoma katalikiška kunigaikštystė gyvavo apie šimtą metų. XII a. pabaigoje ji buvo prijungta prie tuo metu augančios stačiatikių serbų valstybės, nepriklausomos nuo Konstantinopolio. XV a. dabartinė Juodkalnija tapo Venecijos respublikos valda, kurią valdė stačiatikiai kunigaikščiai Crnojevičiai. Ši giminė davė vardą ir valstybei: „Crna Gora“ – Juodasis kalnas. XV a. pabaigoje dalis Balkanų, taip pat ir Juodkalnija, atsidūrė Turkų Osmanų imperijos sudėtyje.

Nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. vidurio Juodkalniją valdė Stačiatikių Bažnyčios metropolitai. XIX a. antroje pusėje, po Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Rusijos karų, Juodkalnijos kunigaikštystė buvo sekuliarizuota – metropolitas atsisakė politinės valdžios, buvo įkurtas parlamentas, sudaryta sutartis su Šventuoju Sostu, Baro katalikų arkivyskupas tapo parlamento nariu. 1913 metais Juodkalnijos gyventojai drauge su serbais ir bulgarais dalyvavo kare su turkais, kurio metu visas Balkanų pusiasalis išsivadavo iš Osmanų imperijos valdžios. Bet po kelerių metų Juodkalnija buvo inkorporuota į po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusią serbų, slovėnų ir kroatų karalystę, kuri 1929 metais pavadinta Jugoslavija. Juodkalnija priklausė Jugoslavijai iki pat jos subyrėjimo. Paskui kelerius metus priklausė bendrai Serbijos ir Juodkalnijos valstybei, o galiausiai 2006 m. birželio 3 d., po referendumo, Juodkalnija pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Šventasis Sostas ją pripažino birželio 19 dieną. Ir dabar pagaliau užmegzti Šventojo Sosto ir Juodkalnijos diplomatiniai santykiai.

Dauguma Juodkalnijos gyventojų yra stačiatikiai. Katalikų tėra vos apie 20 tūkstančių. Juodkalnijoje veikia dvi katalikų vyskupijos – senoji, XI amžiuje įkurta Baro vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, ir Kotoro vyskupija, priklausanti Kroatijos Splito metropolijai.

 

Didžiojoje Britanijoje krikščionybė stumiama iš viešumos

 

Tai vienoje homilijoje pareiškė Birmingemo arkivyskupas Vincentas Nicholsas. Jo teigimu, šiuo metu bandoma taip sutvarkyti visuomenės gyvenimą, kad joje nebeliktų vietos krikščionybei. Tuo tarpu krikščionys, sekdami Kristaus nurodymu, turi liudyti savo tikėjimą visuomenei ir taip prisidėti kuriant moralinį visuomenės gyvenimą. Siekiama atmesti tokią krikščioniškos moralės įtaką ir visa ko vertinimo kriterijumi bei pamatu padaryti neva neutralias juridines normas. Bet iš tiesų jos nėra neutralios, nes atspindi laicistinės demokratijos sampratą ir jos nulemtą moralės supratimą. Pasinaudojant įstatymais, tikėjimo bendruomenėms ir jų įsitikinimams jėga primetamos joms nepriimtinos moralinės normos.

Arkivyskupas tai sakė turėdamas omenyje dabar Didžiosios Britanijos vyriausybės svarstomą įstatymą dėl homoseksualių asmenų diskriminacijos sustabdymo. Katalikų Bažnyčia irgi ne kartą pasisakė prieš homoseksualių asmenų diskriminaciją juos išjuokiant, atleidžiant iš darbo ir pan., tačiau yra prieš homoseksualumo pripažinimą socialine ir moraline norma. O svarstomas įstatymas sukurtų galimybę homoseksualių asmenų porai kreiptis į teismą dėl diskriminacijos, tarkim, jei kunigas atsisakytų juos sutuokti. Į keblią padėtį patektų ir įvaikinimo sektoriuje dirbančios katalikiškos organizacijos, kurios nenorėtų leisti įvaikinti vaiko homoseksualių asmenų porai. Arba krikščioniški žurnalai, kurie atsisakytų išspausdinti skelbimą, susijusį su homoseksualizmu.

Tai jau ne pirmas tokio pobūdžio susidūrimas Didžiojoje Britanijoje. Neseniai pagarsėjo atvejis, kai aviakompanija „British Airways“ atleido vieną darbuotoją už tai, kad ji atsisakė nusiimti arba paslėpti nedidelį kryželį. Esą ji pažeidė vidinį kompanijos nurodymą nerodyti religinių simbolių. Kilo didelės diskusijos, buvo išsakyta daug kritikos. 92 britų parlamentarai, atstovaujantys visoms politinėms jėgoms, pasirašė aviakompanijos elgesiui nepritariančią deklaraciją, kiti pastebėjo, kad „British Airways“ nesilaiko tokios pat griežtos politikos dėl sikhų turbanų ir musulmoniškų drabužių. Dar kiti pažymėjo, kad kryželio simbolika nėra išskirtinai religinė, ji išreiškia ir visiems žmonėms priimtinas vertybes. Po protestų aviakompanija pakeitė savo nuostatas ir leido nešioti nedidelius religinius simbolius.

Daug sunkumų kyla švietimo srityje. Neseniai bylą laimėjo ateistinių pažiūrų pilietis, kuris padavė į teismą katalikišką mokyklą už tai, kad ši dėl jo religinių įsitikinimų atsisakė jį įdarbinti. Edinburgo universitete kaip diskriminacinis buvo uždraustas kursas, kuriame homoseksualumas buvo nagrinėjamas remiantis krikščioniška doktrina ir buvo svarstoma, ar asmuo su homoseksualiais polinkiais gali gyventi susilaikydamas. Universitetuose spaudimą patiria krikščioniškų pažiūrų studentų asociacijos.

Kardinolas K.O‘Konoras, Vestminsterio arkivyskupas ir Anglijos katalikų Bažnyčios vadovas, neseniai viename „Times“ dienraščio straipsnyje klausė, ar visa tai dar galima vadinti dialogu tarp krikščionių, agnostikų, kitų religijų išpažinėjų, ateistų. Gal tai jau nebe dialogas, bet religijos, kaip vieno iš pamatinių kultūros elementų, neigimas, kupinas nepagrįstų fobijų?

 

Ar Bukarešto katalikų katedros neužgoš dangoraižiai?

 

Neseniai Šventojo Sosto spaudos tarnyba paskelbė komunikatą dėl katalikų Šv. Juozapo katedros Rumunijos sostinėje Bukarešte ir naujo dangoraižio statybų jai keliamos grėsmės. Komunikate rašoma, kad 2006-ųjų balandžio mėnesį Bukarešto arkivyskupija informavo Vatikano valstybės sekretoriatą apie žadamą statyti 19 antžeminių ir keturių požeminių aukštų pastatą, kuris bus arčiau nei per 10 m nuo Šv. Juozapo katedros sienos. Tad pagrįstai bijomasi, kad katedrai nebūtų padaryta nepataisoma žala. Vatikano valstybės sekretoriatas kreipėsi į Rumunijos valdžios institucijas per Apaštalinę nunciatūrą Bukarešte ir per Rumunijos ambasadą prie Šventojo Sosto, prašydamas sustabdyti ir atšaukti šias statybas, nes jos kelia pavojų kultūriniam palikimui, kurio apsaugos normos yra numatytos tarptautinėse sutartyse, pasirašytose ir Rumunijos.

Šventasis Sostas taip pat susipažino su Rumunijos Senato rezoliucija, kuria patvirtinamos Valstybinės statybų priežiūros komisijos ataskaitos išvados, teigiančios, jog minėtos statybos turėtų būti nedelsiant nutrauktos. Vatikano valstybės sekretoriatas toliau stebės susiklosčiusią sudėtingą padėtį ir tikisi, kad bus rasta išeitis, kaip apsaugoti istorinę ir kultūrinę vertę turinčią Bukarešto katedrą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija