Įvairenybės

Popiežiaus dovana Nazareto krikščionims

Popiežiškosios „Vienos Širdies“ tarybos pirmininkas vyskupas Paulas Kordesas Nazarete įteikė popiežiaus Benedikto XVI dovaną Šventosios Žemės pranciškonų kustodijai – daugiau kaip milijoną eurų naujam sielovadiniam centrui. Šie pinigai buvo surinkti Popiežiaus gimtojoje Bavarijoje, kai jis joje lankėsi rugsėjo mėnesį. Miuncheno, Regensburgo ir Pasau vyskupijų tikintieji rinko aukas Šventosios Žemės krikščionims.

Naujojo jaunimo ir šeimų sielovados centro Nazarete statybos darbai bus pradėti vasario mėnesį. Pastatų komplekse bus įrengtos nakvynės, susitikimų ir konferencijų salės bei sporto aikštelė. Priimdamas Šventojo Tėvo auką, Šventosios Žemės kustodas, pranciškonas kun. Pjerbatista Picabalja pažymėjo, kad centras bus atviras ne tik katalikams, bet ir visiems Šventosios Žemės krikščionims. O vysk. P.Kordesas pabrėžė, kad Šventasis Tėvas troško konkrečiu gestu padrąsinti krikščionis neišvykti iš Šventosios Žemės, nes žino, kad jie nuolat spaudžiami emigruoti. Šie žmonės būgštauja dėl savo ateities, nes jaučiasi praradę viltį.

„Tai labai svarbi dovana mums, ypač Nazareto krikščionių bendruomenei, kuri yra gausiausia Šventojoje Žemėje. Ji yra gausiausia ir veikliausia, bet ligi šiol neturėjo tinkamų patalpų, kuriose galėtų rinktis jauni Nazareto ir visos Galilėjos krikščionys, jaunos šeimos, kur būtų galima rengti jų katechezę. Nazareto sielovados centras yra sena Šventosios Žemės Bažnyčios svajonė, todėl dabar Popiežiaus dovana leis ją įgyvendinti“, – sakė t. P.Picabalja.

Anglijos Katalikų, Anglikonų, Baptistų ir Stačiatikių Bažnyčių lyderiai aplankė Betliejų

Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O'Konoras, Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, ir Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas, Anglikonų Bažnyčios Anglijoje ir Anglikonų Bendrijos visame pasaulyje dvasinis vadovas, per Adventą kartu keliavo į Betliejų bei rytų Jeruzalę. Kartu vyko Baptistų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai.

Prieš kelionę interviu BBC televizijai kardinolas K.O'Konoras pabrėžė, jog tai ne politinė, o sielovadinė kelionė, skirta padrąsinti ir sustiprinti nedideles Jeruzalės ir ypač Betliejaus krikščionių bendruomenes. Juk kartais užmirštama, kad Šventojoje Žemėje gyvena ne tik žydai ir musulmonai, bet ir krikščionys. Betliejaus, Jėzaus gimtinės, krikščionių bendruomenė yra viena seniausių pasaulyje ir ten aukojamos šv. Mišios Jėzaus kalbėta kalba. Tačiau dėl politinių priežasčių, suvaržymų ir pavojaus, didelio nedarbo daugelis Palestinos krikščionių paliko savo gimtąją žemę. Šiandien jie sudaro tik 15 proc. Betliejaus gyventojų, nors prieš 20 metų jų buvo 80 procentų. Visiškas krikščionių pasitraukimas iš Betliejaus būtų simboliškai skaudus visai Bažnyčiai. Ir Katalikų, ir Anglikonų Bažnyčių vadovai ne kartą ragino tikinčiuosius remti Betliejaus krikščionių bendruomenę, pavyzdžiui, dažniau rengti piligrimines keliones į tą vietovę.

Aptarta keliaujančiųjų sielovada

Gruodžio pradžioje Vatikane vyko II tarptautinis kelio sielovados susitikimas, kurį surengė Popiežiškoji keliaujančiųjų ir migrantų sielovados taryba. Jame dalyvavo apie 30 dalyvių iš 20 pasaulio valstybių. Kelias, keliavimas, keleivių srautai, su kelių tinklais susijusių žmonių gyvenimas yra dar mažai studijuotas fenomenas Bažnyčioje, nors buvo pripažinta, kad žmonių mobilumas yra svarbus mūsų laikų bruožas. Susitikimas buvo vienas šio fenomeno apmąstymo etapų, bandymas pagerinti diskusiją šiomis temomis. Jame nagrinėta, kaip pagerinti sielovadą daugybės „kelyje“ esančių žmonių: tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų, dažnai ir dideliais atstumais važinėjančių žmonių, kelių priežiūros infrastruktūrų, degalinių, pakelės maitinimo įstaigų darbuotojų, turistų, geležinkelio darbuotojų ir keleivių.

„Sielovados“ terminas šiuo atveju apima ne tik sąlygų melstis sudarymą, kilnojamų ar nuolatinių koplytėlių įrengimą, bet ir moralinio elgesio kelyje kodekso ugdymą. Šis elgesio kodeksas apima kelyje esančių žmonių tarpusavio santykius, čia iškyla ir žmonių žūčių dėl neatsargaus vairavimo aspektas, požiūris į kelyje sutinkamus žmones, pavyzdžiui, gatvės moteris. Taip sielovada pritaikoma prie dabartinio pasaulio ir naujosios evangelizacijos.

Šis susitikimas buvo skirtas su kelių ir geležinkelių tinklais susijusiems darbuotojams ir keliautojams. 2004 metais Keliaujančiųjų ir migracijos sielovados taryba surengė susitikimą dėl gatvės vaikų sielovados, 2005 metais – dėl gatvės moterų sielovados ir išlaisvinimo. 2007 metais numatyta aptarti benamių sielovados klausimus. Galima sakyti, kad „kelio sielovada“ apima visus asmenis, kurie neturi namų arba juose beveik nebūna.

Popiežiaus Benedikto XVI vardu susitikimo dalyviams sveikinimo telegramą pasiuntė kardinolas Tarcizijus Bertonė. Joje teigiamai įvertinamas šio susitikimo tikslas – sielovados kelyje esantiems ir dirbantiems įdiegimas bei pagerinimas ir linkima, kad dalyvių darbas būtų paremtas krikščioniška meile ir tikėjimu. Jiems perduotas ir Popiežiaus palaiminimas.

Vatikane atidaryta paroda apie Rusijos Stačiatikių Bažnyčią

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, Romoje atidarant parodą apie Rusijos Stačiatikių Bažnyčią, perdavė popiežiaus Benedikto XVI sveikinimą Maskvos stačiatikių patriarchui Aleksijui II. „Ši paroda apie Stačiatikių Bažnyčią ir Rusijos dvasinį atgimimą, – sakė kardinolas, – liudija apie bendrą rūpestį atgimstančia Europa“.

Savo kalboje kardinolas džiaugėsi, kad paroda buvo atvežta į Romą. Rankoje laikydamas pektoralą, jis pasakojo, kad ir šis kryžius, kurį jam padovanojo vienas iš jo pirmtakų kardinolas Agostinas Kazarolis, yra brangi dovana, nes ją kardinolui A.Kazaroliui padovanojo Maskvos patriarchas. Taip pat šis kryžius liudija apie stiprų ryšį, kuris nuo amžių sieja Romos Bažnyčią su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia.

Parodos atidaryme buvo perskaitytas Maskvos patriarcho Aleksijaus II laiškas. Jame patriarchas prisiminė sunkią Stačiatikių Bažnyčios praeitį Sovietų Sąjungoje ir aptarė Rusijoje visuomet aktualias dvasingumo problemas. Patriarchas laiške paragino katalikus ir stačiatikius sekti Evangelijos keliu, nepamiršti, jog veidmainystė ir smurtas kartais gali sudrumsti visų krikščioniškų konfesijų gyvenimą.

Korso muziejuje Romos senamiestyje veikiančią parodą remia įvairios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios organizacijos. Parodoje eksponuojama rusų šiuolaikinio religinio meno kolekcija, sakralinio meno daiktai – taurės, liturginiai drabužiai, ikonos, nuotraukos iš rusų žinių agentūrų ir laikraščių („Itar-Tass“, „Ria Novosti“, „Reuters“, „Trud“ ir „Komersant“) archyvų ir Maskvos stačiatikių patriarcho Aleksijaus II kalbų citatos.

Marijonų kongregacijos steigėjas bus paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju

XVII a. gyvenęs Marijonų kongregacijos steigėjas, Jėzaus Marijos Stanislovas (Dievo tarnas Janas Papčinskis) artimiausiu metu bus iškeltas į altorių garbę. Popiežius Benediktas XVI privačiai priėmė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą Chosė Saraivą Martiną ir įgaliojo paskelbti atitinkamą kongregacijos dekretą. Jame patvirtinama, kad įvyko stebuklas užtarus Dievo tarnui J.Papčinskiui. Šventasis Tėvas kartu patvirtino dar kitus 19 Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretų.

Dievo tarnas S.Papčinskis yra vienas iš Lietuvoje labiausiai žinomų Lenkijos Bažnyčios dvasininkų. Jo 1673 metais įkurta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolija (marijonai) per kelis amžius atnešė gausių dvasinių vaisių ir Lietuvai bei jos Bažnyčiai. Iš visų šios kongregacijos dvasinių palikuonių išsiskiria palaimintasis Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, Marijonų kongregacijos atnaujintojas ir Lietuvos bažnytinės provincijos kūrėjas.

Dievo tarnas J.Papčinskis, Jėzaus Marijos Stanislovas, gimė 1631 m. gegužės 18 d. Podegrodze, Lenkijoje, mirė 1701 m. rugsėjo 17 d. Gora Kalvarijoje, Lenkijoje. Bene svarbiausias jo gyvenimo nuopelnas yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijos įkūrimas Lenkijoje 1673 metais. Marijonai iki mūsų laikų semiasi įkvėpimo iš Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinio, siekia juo pagrįsti tiek savo narių dvasinį gyvenimą, tiek apaštalavimą visuomenėje, juo remiasi auklėdami jaunimą, vadovaudami mokykloms, leidykloms, parapijoms, rekolekcijų centrams, Marijos šventovėms, artimo meilės darbais tarnaudami migrantams ir misijose.

Kol kas nenustatyta, kada ir kur bus surengta Dievo tarno S.Papčinskio beatifikacijos ceremonija. Anot Marijonų generalinių namų Romoje atstovo, ji greičiausiai įvyks 2007 metų rudenį Lenkijoje.

Šv. Pauliaus bazilikoje – apaštalo Pauliaus sarkofagas

Šventojo Sosto spaudos tarnybos surengtoje konferencijoje pristatyti Šv. Pauliaus už Romos miesto sienų bazilikoje vykę archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu rastas apaštalo Pauliaus sarkofagas. Tradicija teigia, jog 67 metais apaštalas Paulius, prasidėjus krikščionių persekiojimams, buvo nukirsdintas Romos apylinkėse, Laurencijaus kelyje, ir palaidotas greta Ostijos kelio, laidojimui skirtoje teritorijoje.

Ant Pauliaus kapo buvo pastatytas ir nuolatos krikščionių piligrimų lankomas nedidelis paminklas. Imperatoriaus Konstantino valia ant apaštalo kapo buvo pastatyta bazilika, kuri pašventinta 324 metais. IV a. pabaigoje ji buvo perstatyta ir išplėsta, vėliau ne kartą restauruota, o per karus apiplėšta ir apgriauta. Bazilika iškilo už III a. antroje pusėje pastatytų gynybinių Romos miesto sienų, vadinamųjų Aurelijaus mūrų, todėl jai prigijo Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos pavadinimas. 1823 metais baziliką nuniokojo didelis gaisras. Popiežius Leonas XII pradėjo atstatymo darbus; iš tiesų buvo pastatyta visai nauja bazilika. 1840 metais pašventintas pagrindinis altorius, o visa bazilika – 1860 metais. Tokia ji žinoma ir šiandien.

Literatūrinė tradicija tvirtino, kad bazilika stovi apaštalo Pauliaus kapo vietoje, o pagrindinis jos altorius pastatytas virš palaidojimo vietos. Nors nebuvo abejonių, kad bazilika iškilo toje vietoje, kur Paulius iš tikro palaidotas, tačiau nebuvo sutariama dėl tikslios palaikų ir kapo vietos. Ar tikrai centrinis altorius pastatytas virš jos? Ar verta pasitikėti legendų pobūdį įgijusia pasakojimų tradicija?

2002 metais prasidėję ir 2006-ųjų rugsėjį pasibaigę archeologiniai kasinėjimai tą tradiciją patvirtino, spaudos konferencijoje teigė Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos klebonas kardinolas Andrea di Montecemolas ir Vatikano muziejų archeologas Džordžijus Filipis. Archeologų buvo atkastos Konstantino laikų ir IV a. pabaigos bazilikos sienų liekanos, o po centriniu altoriumi ir po senoviniu užrašu „Pauliui, apaštalui kankiniui“ aptiktas didelis IV a. sarkofagas, kuriame, kaip manoma ar bent jau taip buvo manyta nuo IV a. pabaigos, ir yra apaštalo palaikai.

Kol kas sarkofagas dar ne visai atidengtas, jį galima matyti pro nedidelę mūre atvertą nišą. Jis yra 2 m 55 cm ilgio, 1 m 25 cm pločio ir 97 cm aukščio. Sarkofago dangtis – 30 cm aukščio ir 12 cm storio. Dangtyje yra užlipinta maždaug 10 cm skylė, pro kurią prie apaštalo palaikų būdavo priliečiamos drobės atraižos, kurios taip tapdavo relikvijomis. Šis radinys yra tikra krikščioniškos archeologijos sensacija, dar kartą patvirtinusi šimtamečių pasakojimų tradicijų autentiškumą ir patikimumą.

Didžiosios Romos bazilikos – Popiežiškosios

Didžiosios Romos bazilikos daugiau nebebus vadinamos patriarchalinėmis. Jos oficialiai bus tituluojamos popiežiškosiomis. Apie šį popiežiaus Benedikto XVI o potvarkį žurnalistams pranešė vienos iš keturių didžiųjų Romos bazilikų, Šv. Pauliaus už Romos miesto sienų, arkikunigas kardinolas Andrea di Montecemolas. Didžioji Marijos bazilika ir Popiežiaus katedra Laterane, kaip ir ant Romos dangiškųjų globėjų – apaštalų Petro ir Pauliaus kapų iškilusios šventovės Vatikane bei prie Ostijos kelio už Romos miesto sienų nuo dabar yra „popiežiškosios bazilikos“. Pasak kardinolo, ligi šiol vyravo įsitikinimas, kad didžiųjų bazilikų vadinimas patriarchalinėmis sudarė prielaidą Popiežiui pagal tokį bazilikų titulą pačiam vadintis Vakarų patriarchu, kaip priešybe Rytų patriarchams. Iš tiesų buvo kitaip, nes praeityje didžiąsias bazilikas popiežiai pavesdavo Rytų katalikų patriarchams kaip vietą kurtis Romoje, o ne kaip oficialų titulą. Todėl Šventasis Tėvas nusprendė, kad tos keturios bazilikos bus vadinamos „popiežiškosiomis bazilikomis“.

Iš naujo tirti tautų apaštalo, Pauliaus iš Tarso, kapą leido popiežiaus Benedikto XVI Popiežiškajai Šv. Pauliaus už Romos miesto sienų bazilikai suteiktas statutas, reglamentuojantis tiek bazilikos administravimą ir ją ligi šiol administravusios ir prie jos veikiančios benediktinų abatijos kompetenciją ateityje, tiek tikinčiųjų, vietinių ir viso pasaulio piligrimų, sielovadą joje. Pagal šį naują potvarkį Popiežius Šv. Pauliaus bazilikai paskyrė plačių įgaliojimų arkikunigą, kokį nuo seno turėjo kitos trys didžiosios, dabar jau Popiežiškosios Šv. Petro, Laterano ir Didžioji Marijos bazilikos.

Suteikus bazilikai naują statusą, pradėti dideli restauravimo ir modernizavimo darbai. Numatoma įrengti naują turistinį maršrutą, kurio svarbiausias objektas bus po centriniu bazilikos altoriumi esanti apaštalo Pauliaus kapo vieta ir joje esantis apaštalo sarkofagas.

Paroda „Habemus Papam“

Neseniai Laterano apaštaliniuose rūmuose buvo atidaryta paroda „Habemus Papam. Popiežių rinkimai nuo šv. Petro iki Benedikto XVI“. Parodoje pateikta popiežių rinkimų istorija nuo pirmųjų krikščionybės amžių, tačiau daugiausia dėmesio skirta konklavoms, tai yra institucines formas ir nustatytas taisykles turintiems popiežių rinkimams. Pirmosios kodifikuotos konklavų taisyklės ir pats pavadinimas siekia XIII a. vidurį. Laterano rūmai, kuriuose atidaryta paroda, iki 1377 metų buvo oficiali Romos vyskupų rezidencija. Iki Avinjono tremties, kai keli prancūzų kilmės popiežiai buvo perkėlę savo dvarą į pietinėje Prancūzijoje esantį Avinjono miestą, ne Vatikanas, bet Lateranas buvo katalikybės centras. Laterano rūmuose iki 1377 metų vykdavo ir popiežius renkančios konklavos. Konklavų istoriją pasakojantys dailės kūriniai eksponuojami tose pačiose salėse, kuriose prieš amžius kardinolai rinkdavę apaštalo Petro įpėdinius.

Pagal VR

© 2006 „XXI amžius“