Žaisdami futbolą, kunigai liudija sporto naudą ir atsakomybę

Mindaugas BUIKA

„Dvasininkų taurės“ varžybas surengusio Italijos katalikų sporto centro pirmininkas Edijus Konstantinis, pristatydamas turnyrą, demonstruoja marškinėlius su jo iniciatoriaus kardinolo T.Bertonės pavarde

Popiežiškosios Šiaurės Amerikos kolegijos futbolo komanda yra viena iš „Dvasininkų taurės“ lyderių, tuo paneigdama tradicinę nuomonę, kad JAV futbolas yra autsaiderio pozicijose

Klierikai Vatikane žaidžia futbolą

Romos „Dvasininkų taurės“ turnyras

Netrukus po vasario mėnesį Bosnijoje surengto trečiojo Europos katalikų kunigų futbolo čempionato Romoje prasidėjusios šio pasaulyje populiariausio žaidimo „Dvasininkų taurės“ („Clericus Cup“) varžybos – Velykų proga jos dabar daro kelių savaičių pertrauką – taip pat susilaukė plataus žiniasklaidos dėmesio. Iš tikrųjų Romos popiežiškuosiuose universitetuose, institutuose, kolegijose, seminarijose mokosi gausybė kunigų ir klierikų iš viso pasaulio, šio katalikybės centro administracinėse bei sielovadinėse struktūrose darbuojasi daugelio šalių atstovai, todėl „Dvasininkų taurės“ turnyras taip pat įgijo ryškų tarptautinį pobūdį.

Šių pirmą kartą rengiamų varžybų iniciatoriumi laikomas Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, kuris yra didelis futbolo entuziastas ir netgi juokaudamas buvo iškėlęs idėją, kad Vatikanas galėtų turėti savo stiprią komandą, kuri galėtų dalyvauti reguliariame Italijos čempionate arba Europos bei pasaulio turnyruose. Beje, šis pajuokavimas sensacijas mėgstančios žiniasklaidos buvo priimtas gana rimtai ir net buvo svarstoma, kad būsimosios Vatikano komandos treneriu tikriausiai bus paskirtas savo pamaldumu žinomas buvęs Italijos futbolo rinktinės treneris Džiovanis Trapatonis, kurio sesuo yra vienuolė.

Teigiama, kad iš pagarbos Šventajam Sostui šį klausimą buvo pradėjusi svarstyti Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA). Tačiau kardinolas T.Bertonė vėliau interviu Vatikano radijui teigė, jog Katalikų Bažnyčios vadovybė kol kas nieko nekalba apie profesionalų komandos kūrimo galimybes Vatikane. Kad ir kaip ten būtų, tačiau „Clericus Cup“ mėgėjišką lygą pavyko sėkmingai suorganizuoti, ir Vatikano dviejose futbolo aikštėse vykstančios varžybos sukėlė platų susidomėjimą.

Patobulintos žaidimo taisyklės

Čempionate dalyvauja į du pogrupius suskirstytų 16 komandų, kuriose žaidžia daugiau kaip 300 jaunų dvasininkų bei šiam keliui besirengiančių katalikų aukštųjų mokyklų studentų, savo kunigo drabužius rungtynėse iškeitusių į sportines palaidines, šortus ir sudėtingą futbolininkų apavą. Kai kurios vienuolikės turi ryškų nacionalinį bruožą – pavyzdžiui, Popiežiškosios Šiaurės Amerikos kolegijos „Martyrs“ ekipoje daugiausia žaidžia JAV atstovai, Popiežiškojoje „Seminario Gallico“ – prancūzai, savo komandą turi ir Romoje veikianti Kroatų seminarija, kurią papildė kroatų seminaristais, besimokančiais karmelitų ir pranciškonų seminarijose. (Apie Romoje veikiančios Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos dalyvavimą „Dvasininkų taurėje“ informacijos negauta.) Kitos futbolo varžybose savo meistriškumą ir, svarbiausia, norą laimėti demonstruojančios komandos, pavyzdžiui, iš Popiežiškųjų Grigaliaus ar Urbono universitetų, Popiežiškųjų „Maria Mater Ecclesia“ (Kristaus legionieriai) ar „Tiberino Sacerdotale“ („Opus Dei“) kolegijų, yra tarptautinės, o tai atspindi jose besimokančių studentų tautinę sudėtį.

Dvasininkų rungtynės vyksta pagal įprastas tarptautines futbolo taisykles, nors yra ir kai kurių ypatumų. Štai kėlinio trukmė vietoje 45 minučių sutrumpinta iki pusės valandos. Jeigu rungtynių laiku nugalėtojas nepaaiškėja, kiekvienu atveju skiriamos vienuolikos metrų baudinių serijos, taigi lygiųjų nebūna, kas dar labiau pažadina sportinį įkarštį ir dramatizmą. Už didelius prasižengimus, be įprastos perspėjančios „geltonos“ kortelės ir žaidėją visoms rungtynėms iš aikštės pašalinančios „raudonos“ kortelės, teisėjai gali pakelti „mėlynąją“ kortelę, agresyvų žaidėją nubausdami reikalavimu palikti aikštelę 5 minutėms.

Geriau suvokti sporto reikšmę evangelizacijai

Rungtynės pogrupiuose vyksta vasario, kovo ir balandžio mėnesiais, o gegužę keturios stipriausios kiekvieno pogrupio komandos dalyvauja atkrintamosiose varžybose. „Clericus Cup“ pusfinaliai ir finalas yra numatyti birželio mėnesį. Tikimasi, kad šis Romos dvasininkų futbolo čempionatas padės įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo sportui keliamus tikslus – skatinti „dvasinę pusiausvyrą bendruomenėje“, taip pat stiprinti „broliškus santykius tarp įvairių luomų, tautų ir rasių žmonių“.

Šias varžybas organizuojančio Italijos katalikų sporto centro pastoracinis patarėjas kun. Klaudijus Paganinis yra įsitikinęs, kad rungtynėse žaidžiantys ar už savas komandas „sergantys“ kunigai ir seminaristai geriau gali suprasti, kokiu vertingu įrankiu gali būti sportas šių dienų pasaulio, ypač jaunimo, evangelizacijoje. Jis priminė, kad anksčiau Italijoje visiškai įprasta buvo matyti kaimo vietovės kunigą su kamuoliu rankoje, apsuptą vietos berniūkščių, kurie mielai jo vadovaujami rungtyniavo šalia bažnyčios esančioje vejoje. Tada dvasininkai aktyviau dalyvavo organizuojant jaunimo laisvalaikį, taip pat ir neformalias sporto varžybas.

Šiandien Bažnyčiai vėl reikia aktyviau užsiimti sporto pastoracija, ypač kada „aistros stadionuose išsigimė“ į siaurai suprastą, egocentrišką įtūžį, kuris kartais tampa smurtu. Štai popiežius Benediktas XVI, kuris pats yra didelis futbolo mėgėjas, pasmerkė neseniai įvykusią tragediją, kai per muštynes, įvykusias po pietinės Italijos Sicilijos provincijos dviejų profesionalų – Katanijos ir Palermo miestų – komandų mačo, buvo nužudytas policininkas ir dešimtys žmonių sužeisti. Užuojautos telegramoje žuvusio policininko šeimai Šventasis Tėvas pareiškė „griežtą pasmerkimą kiekvienam smurto proveržiui, kuris meta šešėlį futbolo pasauliui“.

Tai kartu perspėjimas bei paskata Bažnyčiai aktyviau veikti, kad į sportą būtų sugrąžintos vertybės ir etikos normos.

Europos kunigų čempionato sėkmė

Kaip tik tokį uždavinį sau kelia ir kasmetinio Europos kunigų čempionato organizatoriai, kurių trečiasis, kaip minėta, vasario mėnesį vyko Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve. (2005 metais čempionatas vyko Austrijoje, o 2006-aisiais – Kroatijoje.) Dėkodamas už renginį, kuriame dalyvavo Austrijos, Kroatijos, Bosnijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Lenkijos katalikų dvasininkų rinktinės, Sarajevo arkivyskupas kardinolas Vinkas Puljičius sakė, kad „ir tokiu būdu kunigai skelbia Evangelijos žinią visai visuomenei“. Tai stiprus signalas jauniems žmonėms, kad jie neišsigąstų gyvenimo sunkumų, bet „atrastų jo pojūtį ir džiaugsmą per sporto varžybas“.

Pagrindinis turnyro Sarajeve organizatorius – Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas Ivas Timoševičius džiaugėsi, kad didelę techninę pagalbą suteikė Bosnijos sostinės savivaldybė, šalies futbolo konfederacija. Tarp varžybų, kurias išsamiai apžvelgė vietos žiniasklaida, ypač Bosnijos televizija, žiūrovų Sarajevo „Skenderijos“ stadione, be katalikų, buvo daug stačiatikių ir musulmonų bendruomenių narių, kurie buvo priešininkai neseniai vykusiame pilietiniame kare. Taigi sporto arena tapo susitaikymo ir draugystės atnaujinimo vieta.

„Varžybomis mes taip pat norėjome padrąsinti dvasinius pašaukimus, jauniems žmonėms parodydami jaunus kunigus ne tik besimeldžiančius bažnyčiose, bet ir atvirus kitiems geriems gyvenimo dalykams, – sakė kunigas I.Timoševičius. – Mes visi turime išskleisti savo gebėjimus ir talentus, kaip ir skleisti Dievo žodį“. Kaip žinoma, Sarajeve vykusį Europos kunigų futbolo čempionatą laimėjo Lenkijos komanda, finale tik po vienuolikos metrų baudinių serijos įveikusi buvusius čempionus kroatus.

Tapsmo „sekuliaria religija“ pavojus

Futbolui, kurio pasaulinei koordinacinei struktūrai FIFA priklauso daugiau valstybių nei Jungtinių Tautų Organizacijai, savo paplitimu ir įtaka neprilygsta joks kitas žaidimas ar sporto šaka, kad ir kokia populiari ji būtų vienoje ar kitoje tautoje. Futbolas tampa panašus į globalinį socialinį reiškinį su būdingais bruožais: visuotiniu dėmesiu – per futbolo čempionatus kartais atrodo, jog visa planeta tik juo ir gyvena – ir tuo pat metu nacionalinio bei vietinio tapatumo pabrėžimu ir palaikymu. Kiekviena šalis ir kiekvienas miestas didžiuojasi savo komandos laimėjimais ir liūdi dėl nesėkmių, rodo pagarbą futbolo „žvaigždėms“, džiaugiasi dėl turimo puikiai įrengto stadiono, kuris įgyja vos ne „šventovės“ statusą.

Todėl savaime iškyla pavojus, kad futbolas gali tapti komercializuota „sekuliari religija“ su savo mitais, ritualais ir stabais. Iš dalies taip jau atsitiko didžiojoje futbolo valstybėje Brazilijoje, vienintelėje pasaulio šalyje, kurios futbolo rinktinė dalyvavo visuose pasaulio čempionato finaliniuose turnyruose ir yra laimėjusi daugiausia – netgi penkis – čempionų titulų. Prie to iš dalies prisidėjo ir šios Lotynų Amerikos valstybės oficiali valstybinė politika, – ypač Braziliją valdant prezidento Žetulijo Vargašo vyriausybei (1930-1945 ir 1951-1954 metais), – kai futbolas tapo svarbiu nacionalinio tapatumo ugdymo įrankiu. Tada buvo imtas pavyzdys iš Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio (1933-1945), kuris skatino jaunų žmonių fizinį lavinimą ir sportą ideologiniu pagrindu – arijų rasės viršenybei pabrėžti.

Taigi svarbus tampa Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos „Bažnyčia ir sportas“ skyriaus vadovo amerikiečio kunigo Kevino Liksio priminimas, kad futbolas yra laisvalaikio užsiėmimas, pramoga ir kaip tokia „turi tarnauti žmogui“. Negalima leisti, jog kokiu nors būdu būtų žalojamas žmogaus orumas, o taip atsitiktų, jeigu futbolo „fanas“ ar pats žaidėjas taptų šios pramogos vergu. Atvirkščiai, futbolo varžybos, ypač pasaulio ir Europos čempionatai, įtraukiantys daugybę šalių ir tautų ir skatinantys sveiką siekio laimėti atmosferą, tampa tikra žmogiškumo mokykla, „pedagoginiu sambūvio įrankiu“.

Bažnyčia čempionatus išnaudoja sielovadai

Atsižvelgdama į šias ypatybes bei į didžiulę futbolo įtaką jauniems žmonėms, Bažnyčia stengiasi didžiuosius šio žaidimo renginius išnaudoti pastoraciniams uždaviniams vykdyti. Puikus pavyzdys – 2006 metais vykęs pasaulio futbolo čempionatas Vokietijoje, kuris buvo pradėtas šalies futbolo sostinėje Miunchene celebruotomis šv. Mišiomis. Čempionato metu religinės bendruomenės rengė ekumenines pamaldas, siūlė pastoracinius patarnavimus žaidėjams ir žiūrovams įvairiomis kalbomis. Vokietijos katalikų sporto asociacija (DJK) išleido specialių čempionatui skirtą maldų ir mąstymų leidinį su popiežių kalbų apie sportą tekstais.

Stadionuose, kur vyko varžybos, buvo pastatytos specialios koplyčios, Vokietijos episkopatas suorganizavo netgi čempionatui skirtą interneto svetainę, kurioje, be kita ko, buvo pateiktos kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) mintys apie 1978 metais taip pat Vokietijoje vykusį pasaulio futbolo čempionatą, kai jis buvo Miuncheno arkivyskupas. 2006 metų čempionate ekumeninių grupių pastangomis buvo išrinkta netgi „krikščionių futbolo žvaigždė“, kuria tapo Irano rinktinėje žaidęs armėnų kilmės 23 metų futbolininkas Andranikas Teimurianas.

Kunigas K.Liksis ta proga iškėlė futbolininkų, ypač žymiųjų, atsakomybę ne tik kuo geriau pasirodyti varžybose ir svariai prisidėti prie komandos pergalės rungtynėse, bet taip pat pozityviai savo elgesiu ir gyvenimo būdu liudyti jauniems žmonėms ir vaikams, daugelis kurių „žvaigždes“ laiko sau pavyzdžiu ir bando pamėgdžioti ne tik aikštelėse, bet ir kasdienybėje. Čia yra svarbūs popiežiaus Jono Pauliaus II palinkėjimai žaidėjams, išsakyti laiminant Romos olimpinį stadioną prieš prasidedant 1990 metais Italijoje vykusiam pasaulio futbolo čempionatui: „Suvokite savo atsakomybę ne tik tapti čempionu stadione, bet ir žmogumi, kurio asmuo būtų modelis milijonams jaunų žmonių. Jiems reikia lyderių, o ne stabų; jiems reikia žmonių, kurie gebėtų perduoti pasirengimą atkakliai dirbti disciplinai, pabrėžtų kilnumo vertę, džiaugsmą dėl nesavanaudiškos paramos kitiems. Jūsų nuoseklus ir dosnus liudijimas gali stimuliuoti juose panašų ryžtą ir entuziazmą gyvenimo problemų akivaizdoje“.

© 2007 „XXI amžius“