„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2007 balandžio 6 d, Nr.1 (33)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Azijoje

Filipinų kardinolas kvietė prisiminti badaujančius vaikus

Gavėnios pasninko metu prisiminti milijonus badaujančių vaikų pakvietė Manilos arkivyskupas kardinolas Gaudencijus Rosalesas. Anot kardinolo, pasninkas yra solidarumo ženklas bei galimybė susitapatinti su savo krašto alkstančiais vargšais ir ypač su vaikais, kurie kenčia nuo blogos mitybos. „Šiomis dienomis kiekvieną kartą nesuvalgydami maisto kąsnio atsiminkite, kad yra vaikų, kurie rausiasi po šiukšlynus norėdami prikimšti tuščią skrandį“, – ragino Manilos arkivyskupas.

Pagal Maisto ir mitybos tyrimų instituto skaičiavimus Filipinuose trys iš dešimties iki penkerių metų amžiaus vaikai kenčia nuo chroniško blogo maitinimosi, yra per mažo svorio ir turi augimo sutrikimų. Iš viso Filipinuose kenčiančių nuo blogos mitybos iki 10 metų amžiaus vaikų yra beveik aštuoni milijonai.

Kardinolas taip pat ragino filipiniečius aukoti Integruoto maitinimosi programai, kurioje dalyvauja 300 parapijų 37 vyskupijose. Iki šiol Filipinų Bažnyčia kasmet padėdavo 65 tūkst. skurstančių vaikų, o šiais metais planuojama šį skaičių padidinti iki 120 tūkst. Galiausiai kardinolas išreiškė viltį, kad tikintieji pasninkaus ne tik per Gavėnią, nes vargšų yra visada, todėl reikia gyventi kukliau ir padėti kitiems.

Prisimintas jėzuitų misionierius Kinijoje

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė popiežiaus Benedikto XVI vardu pasveikino neseniai Italijos Maceratos mieste vykusio tarptautinio suvažiavimo dalyvius. Suvažiavimas skirtas jėzuitui misionieriui Mateo Ričiui, kuris, XVII amžiuje nukeliavęs į Kiniją, skelbė Kristų, sėkmingai derindamas krikščionybės žinią su kinų kultūros elementais.

M.Ričis gimė 1552 metais Maceratoje. Studijavo Romos kolegijoje, dabartiniame Grigaliaus universitete. 1571 metais įstojo į Jėzaus Draugiją. 1578 metais atvyko į Indijos Goa miestą kaip misionierius. 1582 metais ordino vyresnieji nusprendė pasiųsti jį į Makao, taigi į Kiniją. M.Ričis buvo pirmasis europietis, išmokęs kinų kalbą. Prieš pradedant misionieriaus darbą, reikėjo išspręsti daug kitų problemų, nes tuo metu, valdant Mingų dinastijos imperatoriui Šengui Cungui, užsieniečiams buvo draudžiama kelti koją į Kiniją. Vis dėlto 1598 metais M.Ričis pasiekė Pekiną kartu su aukštu kinų valdininku iš Nankino, su kuriuo buvo spėjęs susidraugauti.

1601 metais M.Ričis, jau išgarsėjęs tarp to meto Kinijos intelektualų, parašė imperatoriui memorandumą. Jis rašė, kad atvyko į Kiniją iš Vakarų, susižavėjęs kinų kultūra. Paminėjo, kad jau keliolika metų yra išgyvenęs Kinijos pietuose ir prašė privilegijos toliau gyventi Kinijoje iki pat savo dienų galo. Nors jis niekada formaliai neprašė imperatoriaus, kad jam leistų skleisti tikėjimą, tačiau aktyviai bendravo su žmonėmis ir sugebėjo patraukti į katalikybę daug įtakingų Pekino žmonių, ypač intelektualų. Jau po kelerių metų jo pakrikštytų Pekine žmonių buvo apie du tūkstančius. Tuo pačiu jis noriai dalijosi su savo bičiuliais kinais geografijos, matematikos, astronomijos žiniomis. Ir kinai, ir europiečiai istorikai sutaria, jog M.Ričis pradėjo naują Kinijos ir Vakarų pasaulio santykių epochą.

M.Ričis, kinų vadintas Li Matou, vienas didžiausių jėzuitų misionierių, mirė Pekine 1610 metais. Imperatoriaus įsakymu jam buvo surengtos karališkos laidotuvės. Savo buvimo Kinijoje metais M.Ričis rašė dienoraštį, kuris buvo paskelbtas praėjus penkeriems metams po jo mirties ir yra vertinamas kaip svarbus dokumentas, bylojantis apie to meto Kinijos literatūrą, mokslą, filosofiją ir religiją.

Šri Lankoje padaugėjo pabėgėlių, kuriems reikia pagalbos

Apie Šri Lankoje karo veiksmų keliamą pavojų civiliams gyventojams kalbama „Caritas Internationalis“ organizacijos ir Šri Lankos vyskupų pareiškimuose. Pasak „Caritas“ atstovų, šalyje vėl iškilo humanitarinės katastrofos pavojus. Atsinaujinęs pilietinis karas nuo metų pradžios privertė per 200 tūkst. žmonių apleisti gimtines krašto šiaurinėse ir rytinėse provincijose.

Anot Šri Lankos „Caritas“ atstovo kun. Damiano Fernando, šalies vyriausybė nori konfliktą su nepriklausomybės siekiančiais tamilais išspręsti karo operacija. Todėl atnaujinti karo veiksmai. Per pastarąsias tris savaites 50 tūkst. pabėgėlių atkeliavo į Batikalos miestą ir maždaug tiek pat pabėgo iš karo zonos ir prisiglaudė vyriausybės kontroliuojamoje zonoje. „Caritas“ aprūpina pabėgėlius nakvyne, maistu, šiltais drabužiais ir kaupia atsargas.

Šri Lankos katalikų vyskupas Džozefas Kingslis Svampila prašė tarptautinę bendruomenę nepamiršti nuo karo kenčiančių žmonių. Pabėgėliams buvo pastatytos palapinės laukuose arba užleistos mokyklų ir parapijų patalpos, bet pradėjo trūkti maisto ir vandens. Žmonės ėmė sirgti dėl perpildytų patalpų ir nehigieniškų sąlygų. Šalies „Caritas“ dabartiniu metu išlaiko penkias iš 89 pabėgėlių stovyklų. Jose globojama apie 1500 žmonių. Bene didžiausią nerimą labdarą skirstančioms organizacijoms, įskaitant Pasaulinę maisto programą, kelia tai, kad baigiasi jų turėtos atsargos.

Bažnyčia ir katalikiškos organizacijos nuolat skatina kariaujančiuosius konfliktą spręsti taikiai, grįžti prie nutrūkusių taikos derybų, o tarptautinę bendruomenę – jas paremti. Neseniai nutrūkusiems Šri Lankos vyriausybės ir Tamilų tigrų kovotojų taikos pokalbiams tarpininkavo Norvegija. Per 25 ginkluoto konflikto metus žuvo per 70 tūkst. šalies gyventojų.

Bangladešo krikščionims trūksta saugumo

Taip apibendrino Bažnyčios Bangladeše padėtį Khulna diecezijos vyskupas Bejoy Nicephorus D’Cruze, lankydamasis katalikiškos humanitarinės organizacijos „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ būstinėje Vokietijoje.

Bangladešas turi per 145 mln. gyventojų, islamas šioje šalyje yra pripažintas valstybine religija, kurią išpažįsta 88 proc. gyventojų. Didelę, 10 proc., religinę mažumą sudaro induistai, o apie pusė milijono krikščionių – tik 0,3 proc. gyventojų. Katalikų yra apie 300 tūkst., o protestantų – apie 200 tūkstančių.

1975–1988 metais Bangladešas išgyveno permainų metą, po kurio iš pasaulietinės tapo islamistine valstybe. Pažymima, kad jame islamas yra gana tolerantiškas, gerbiantis kitas religines tradicijas ar net perėmęs iš jų kai kuriuos elementus, tačiau, deja, taip pat netrūksta epizodinių religinės diskriminacijos ir prievartos atvejų, išprovokuotų islamo fundamentalistų. Pripažįstama, kad Bangladešo valdžia ne tik teorijoje, bet ir praktikoje gerbia savo konstitucijoje įtvirtintą teisę išpažinti ir kitas nei islamas religijas, tačiau kai kurios radikalų grupės yra ne kartą grasinusios krikščionims mirtimi, yra pasitaikę bažnyčių, krikščionims priklausančių įstaigų ir turto nuniokojimų.

Todėl, anot vyskupo D’Cruze, krikščionys yra priversti prašyti, kad jų saugumą užtikrintų ir fundamentalistines tendencijas tvardytų valdžios institucijos. Džiugu, kad pastarosios tokio savo įsipareigojimo neatmeta.

Palikus nuošalyje grėsmės problemą, Bangladešo vyskupas pažymėjo, jog katalikams priklauso labai gerai visuomenėje vertinamos mokyklos, koledžai ir ligoninės. Tad Bažnyčia turi savo vietą ir pripažintą vaidmenį. Beje, musulmonai kartais sudaro 80–90 proc. kurios nors mokyklos mokinių ar ligoninės slaugomų žmonių skaičiaus.

Bažnyčia Vidurio Azijoje gali tapti tiltu tarp Rytų ir Europos

Taškente neseniai posėdžiavo Vidurio Azijos katalikų ganytojai. Metinėje Kazachstano katalikų vyskupų konferencijos ir Vidurio Azijos ordinarų asamblėjoje dalyvavo vyskupai iš Uzbekistano, Turkmėnistano, Kirgizijos ir Kazachstano. Bažnyčia Kazachstane yra vienintelė regione turinti atskirą Vyskupų konferenciją. Ganytojai aptarė savo Bažnyčių ir bendruomenių vaidmenį platesniame Bažnyčios Azijoje kontekste. Tam dingstį sudarė siūlymas Vidurio Azijos Bažnyčioms įstoti į Azijos vyskupų konferencijų federaciją. Asamblėjos darbuose dalyvavęs Azijos vyskupų konferencijų federacijos generalinis sekretorius kun. Raimondas O’Tulas supažindino su žemyno katalikų episkopatus jungiančios Federacijos tikslais ir veikla. Vidurio Azijos vyskupai dar neapsisprendė, tačiau dauguma linkę pritarti siūlymui, kuris leistų plėtoti Bažnyčios Vidurio Azijoje kaip tilto tarp Rytų ir Europos vaidmenį.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija