Afrikoje

Kardinolas Emilis Biajenda

Plečiasi Kardinolo Emilio Biajendos fondas

Ugandoje ir Tanzanijoje netrukus pradės veikti Kardinolo Emilio Biajendos fondas. Centrinė fondo būstinė yra Kongo sostinėje Brazavilyje. Jo skyriai veikia penkiose Afrikos šalyse: Burkina Fase, Senegale, Benine, Togo ir Dramblio Kaulo Kranto Respublikose, fondo atstovybė veikia Jungtinėse Valstijose. 1992 metais įsteigtas Fondas išlaiko amatų mokyklas, sveikatos apsaugos centrus, bedarbių, moterų ir vaikų globos įstaigas. Jo veikla yra sulaukusi pripažinimo įvairiose Afrikos šalyse. Fondas yra pavadintas praėjusiame šimtmetyje gyvenusio, žinomo visame pasaulyje Afrikos kardinolo E.Biajendos (1927-1977) vardu. Šiemet minimos E.Biajendos, pirmojo Kongo kardinolo, gimimo 80 metinės, o kovo 22 dieną sukako 30 metų nuo ganytojo tragiškos žūties. Kardinolas E.Biajenda, Brazavilio arkivyskupas, buvo pagrobtas ir nužudytas netrukus po Kongo prezidento Marinės Ngouabio nužudymo. Ligi šio nėra aiškios kardinolo mirties aplinkybės. Tačiau afrikiečių sąmonėje išliko testamentinės mintys, kardinolo išsakytos prieš jo pagrobimą: „Visų brolių tikinčiųjų Afrikos šiaurėje, centre ir pietuose prašau liudyti didesnę ramybę, brolybę ir pasitikėjimą Dievu, visų genčių Tėvu, kad neišmintingais veiksmais nebūtų sukompromituota visų taip trokštama taika“.

Viešpaties malonės metai Ganoje

Kovo 6-ąją paminėtos 50-osios Ganos Respublikos nepriklausomybės metinės. Vakarų Afrikos valstybė Gana, ankščiau buvusi britų Aukso kranto kolonija, buvo pirmoji išsivadavusi Afrikos valstybė. Savo tautiečiams apie išlaisvinimą 1957 m. kovo 6 d. pranešė tuometinis ministras pirmininkas Kvamė Nkrumahas. Šis politikas suvaidino svarbų vaidmenį ne tik Ganos, bet ir visos likusios Afrikos išsivadavimo procese. Būtent jis programiniame veikale „Afrikai būtina vienytis“ apibrėžė žemyno vienijimosi neišvengiamumą. K.Nkrumaho pradėtas panafrikietiškas kursas padėjo 1963 metais įkurti Afrikos vienybės organizaciją, 2003 metais tapusią Afrikos Sąjunga.

Praėjus trejiems metams po išsivadavimo, 1960 m. liepos 1 d., Gana tapo Respublika. 1960 metai svarbūs ir Bažnyčios Afrikoje istorijai: į Ganos Keip Kousto katalikų arkivyskupijos sostą įžengė pirmas diecezinis ordinaras afrikietis arkivyskupas Džonas Kojas Amisahas.

Bažnyčia Ganoje šalies nepriklausomybės jubiliejaus proga 2007-uosius paskelbė „Viešpaties malonės metais“. Krašto vyskupai pasiūlė vyskupijų tikintiesiems pagal Biblijos paprotį suteikti jubiliejinius bruožus šių metų liturginėms apeigoms, teikiant sakramentus ir švenčiant didžiąsias iškilmes. Vyskupai kvietė visus tikinčiuosius gausiai dalyvauti šv. Mišiose ir tarpreliginėse pamaldose už nepriklausomą tėvynę. Katalikiškų apeigų metu buvo atnaujintas Ganos Respublikos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai ir Švč. Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai aktas.

„Kardinolo Etsou taikos miestas“ Kinšasos lūšnyne

Kongo sostinės Kinšasos priemiesčio lūšnyne kuriamas „Kardinolo Etsou taikos miestas“. Tai vietinės nevyriausybinės organizacijos projektas, kurį remia Kongo Bažnyčios vyskupijos. Lūšnyne gyvena 900 jaunų šeimų – maždaug du tūkstančiai žmonių, kurių daugelis yra našlaičiai. Visi jo gyventojai yra neseniai vykusio pilietinio karo pabėgėliai. „Taikos miesto“ statytojai netrukus žada pastatyti pirmuosius gyvenamuosius būstus, našlaičių namus, mokyklą ir pirmosios pagalbos punktą. Mbandaka Bikoro arkivyskupija pastatys bažnyčią, dedikuotą Švč. Mergelei Marijai, Meilės Motinai. Prieš skyrimą į atsakingas sostinės ganytojo pareigas kardinolas Etsou nuo 1976-ųjų iki 1990 metų buvo Mbandaka Bikoro arkivyskupas. Pirmiausia lūšnyne buvo atidengtas kardinolo biustas. 76 metų kardinolas Frederikas Etsou-Nzabi-Bamungvabis mirė šių metų sausio 6 dieną. Kraštą nualinusio pilietinio karo metu kardinolas nuolat priminė susitaikymo ir taikos būtinumą, valdžios dėmesį kreipė į neišspręstas skurdo ir demokratijos problemas.

Prieš metus lankydamasis Romoje, kardinolas F.Etsou pareiškė: „Bažnyčios sielovadinis prioritetas Konge yra išvengti, kad materialinė krizė, kurią sukėlė nužmoginantis skurdas, nepavirstų įvairialype moraline krize, kurią paskui būtų sunku šalinti. Užtardami gyventojus, prašančius žmogiško orumo ir demokratijos, siekiame kurti doresnę visuomenę arba bent tokią, kurioje paprastų dorybių praktikavimas nereikalautų herojiškų žygdarbių“.

Pagal VR

© 2007 „XXI amžius“