|
Stigmos Kristaus kančios pasikartojimas
 |
|
Palaimintasis kapucinų
kunigas tėvas Pijus
|
Nukryžiuoto Kristaus rankos ir kojos buvo prikaltos
vinimis, galvą spaudė erškėčių vainikas. Romos kareivis ietimi pervėrė
Jam krūtinę. Nugara buvo nusėta vytinio kirčių juostomis, pečiai
sutino nuo sunkaus kryžiaus nešimo
Panašios žaizdos stebuklingu
būdu kartais pasirodo tvirtai tikintiems žmonėms. Jos vadinamos
stigmomis.
Šv. Pranciškaus kančios
Šio švento žmogaus rankos ir kojos atrodė, lyg
būtų perkaltos vinimis. Žaizdos matėsi iš abiejų pusių plaštakų
ir pėdų.
Taip 1230 metais Foma de Čelano aprašė Pranciškaus
Asyžiečio, pranciškonų ordino įkūrėjo, žaizdas. Rašoma, jog šiam
žmogui Šv. Kryžiaus dieną apsireiškė angelas ir penkiais šviesos
spinduliais atvėrė stigmas ant jo rankų ir kojų.
Po mirties šv. Pranciškaus kūnas nesuiro ir skleidė
šviesą, o maldininkai jo žaizdose regėjo vinis, kurios buvo ne geležinės,
o susiformavusios iš jo kūno ir turėjo metalo spalvą.
VIII amžiuje bažnytinis menas tapo ypatingai ekspresyvus.
Katalikų Bažnyčia skyrė didelį dėmesį Kristaus kančiom akcentuoti,
buvo įvesta Kristaus Kūno šventė. Tapo madinga natūraliai vaizduoti
Išganytojo kančias su kruvinomis scenomis (pasaulyje tai ir šiandien
ne naujiena). Būtent nuo tų laikų, kaip liudija dokumentai, ir
pradėjo žmonėms atsirasti stigmos.
Specialistai yra suskaičiavę net 406 tikrų stigmų
atsiradimo atvejus. Dažniausiai tą patiria katalikai (68 proc.).
Jei anksčiau tokie faktai dažniausiai būdavo fiksuojami prie Viduržemio
jūros, tai šiandien stigmas turinčiųjų žaizdų jau yra ir Amerikoje,
Japonijoje, Korėjoje, Argentinoje, Kanadoje. Keista, bet jos nepasirodo
stačiatikių tikėjimo žmonėms
Stigmos atsirasdavo penktadieniais
1920 metais dvidešimtmetė Teresė Noiman, paprasta
Austrijos Konnersroito kaimelio mergina, sunkiai susirgo: ji apako
ir buvo paralyžiuota. Kaimynai, gerai pažinoję pamaldžią Terezą,
kalbėjo, jog šitaip Dievas išmėginąs jos tikėjimo tvirtumą. O po
šešerių kančios metų jai apsireiškė šv. Teresė, ir merginos sveikata
pasitaisė. Tačiau nuo to laiko kiekvieną penktadienį ant jos kūno
pradėjo rodytis stigmos. Visą parą būdama transo būsenos Teresė
kentėdavo Kristaus kančią: ant jos rankų, kojų ir galvos atsiverdavo
kraujuojančios žaizdos.
T.Noiman nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai
gydytojai, psichiatrai, ekstrasensai. Buvo įsitikinta, jog ji
pati pasidaryti tokių žaizdų tikrai negalėjo, jos aukštesniųjų
jėgų siųstas reiškinys.
Tas atvejis mokslininkų taip ir liko neišaiškintas,
kaip ir palaimintojo italų kapucinų kunigo tėvo Pijaus, kurio stigmos
atsivėrė Šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų
(!), tačiau į jas niekada nepapuldavo infekcija, nebuvo kraujo užkrėtimo
atvejų. Jį prižiūrėjęs gydytojas kalbėjo, jog nieko panašaus savo
darbo praktikoje nebuvo matęs.
Gerai buvo ištirtos italų mergaitės Dominikos
Lazzari atvejis. Po traumos šoko ji tapo jautri skausmui. Jis mergaitę
kankino nuolat: akino dienos šviesa, kurtino garsai. Ji net negalėjo
vaikščioti. 1837 metais gydytojas Dei Koloke aprašė jos ligą medicinos
žurnale. Paskui mergaitei atsivėrė stigmos su vinimis ant rankų
riešų ir pėdų, ant kaktos eilė erškėčių vainiko dyglių žaizdų.
Jos stigmos taip pat atsiverdavo penktadieniais ir sukeldavo dideles
kančias.
1848 metais D.Lazzari apžiūrėjęs gydytojas lordas
Šusberi rašė, kad jos žaizdos nepaviršutinės, o pereinančios kiaurai
kūno dalis. Ji negalėjo iškęsti nei vandens, nei rankšluosčio prisilietimo,
o kraujas išnykdavo pats savaime.
Tą patvirtino ir kitas gydytojas D.Vinn. Jis
pažymėjo neįtikėtiną detalę: kad ir kokioje padėtyje mergina rankas
laikydavo, kraujas visada tekėdavo didžiojo piršto link, lyg ji
tikrai būtų kabojusi prikalta prie kryžiaus! Analogiškai jai kraujas
tekėdavo ir per veidą lyg palenktos ant kryžiaus galvos.
Katrynai Emmerich (1744- 1824 ) stigmos atsivėrė
ant rankų ir kojų. Viena lyg pakrypęs kryžius atsirado ir ant
krūtinės kartu su užrašytais žodžiais: O Crux Ave (Šlovė Kryžiui).
Džemės Galganos (1878-1903) stigmos būdavo visiškai
analogiškos kaip Kristaus kančios paveiksle, prieš kurį ji melsdavosi.
Jos stigmos iš pradžių pasirodydavo lyg poodinės raudonos dėmės.
Artėjant penktadieniui, jos vis ryškėdavo, o tądien atsiverdavo
kraujo prisipildžiusios žaizdos, kurios išgydavo iki sekmadieno.
Knygoje Fiziniai misticizmo fenomenai yra užrašytas
jos autoriaus maldininko, 1872 metais aplankiusio Italijoje stigmas
turinčią Palmą Matarelli, pasakojimas: Jai atnešė baltą skudurėlį
kraujui nusišluostyti. Kai tuo audinio gabalėliu Palma palietė savo
kaktą, ant jo atsirado aiškūs liepsnojančios širdies, vinių ir ieties
vaizdai. Aš tai mačiau savo akimis.
Ugninė ietis, pervėrusi širdį
Dokumentaliai patvirtintos stigmos turi įvairiausias
formas: jos būna apvalios, ovalinės, ilgėjančios. Kartais stigmos
pasirodo tik kaip raudonos poodinės dėmės, bet dažniau kraujuojančiomis
žaizdomis, įpjovomis. Rečiau pasirodo kiaurai per plaštakas ir pėdas
einančios stigmos. Kartais jos būna lyg vinių galvučių atspaudai
ant rankų riešų ir pėdų. Skirtingai atrodo ir ieties žaizda krūtinėje.
Ne visuomet stigmos matosi paviršiuje, jos būna ir po oda.
Šv. Teresės širdyje, saugomoje Alba-de Tormes
bažnyčioje, yra ugninės auksinės ieties įpjova, apie kurios pervėrimą
ji kalbėjo būdama gyva.
Šventuoju pripažįstama negreitai
Bažnyčia visuomet kruopščiai tiria stigmizmo reiškinius.
Iki to, kad stigmas turintieji būtų pripažinti šventaisiais, turėdavo
praeiti ne mažiau nei šimtas metų po jų mirties, apie Dievo išrinktuosius
reikalaujama papildomų įrodymų. Mat yra nustatyta, kad stigmos gali
atsirasti ir ne stebuklingu, o visai gamtišku pagrindu. Jos gali
pasirodyti isteriškiems, mėgstantiems save kankinti žmonėms. Tai
jau psichikos reiškiniai.
Transo būsena, kurioje paprastai atsiduria stigmikai,
racionaliosios mąstysenos šalininkams sudarė progą pateikti psichostomatinės
stigmos prigimties teoriją. Todėl Bažnyčia yra labai atsargi. Kiekvieną
atvejį kruopščiai tiria komisija, į kurią įeina medikai ir dvasininkai.
Tačiau tarp paprastų žmonių vyrauja nuomonė, jog stigmikai yra Dievo
išrinktieji.
Stigmos mįslingas reiškinys
Nors per paskutiniuosius du šimtus metų taip ir
netyla ginčai dėl stigmizmo kilmės, nors juose dalyvauja įvairiausių
sričių specialistai, tačiau nė viena teorija neapima, nepaaiškina
visų reiškinių. Aiškinimų spektras labai platus: nuo stigmizmo pripažinimo
kaip tikro stebuklo iki visiško tokios nuomonės neigimo.
Pavyzdžiui, knygos Okultizmo psichologija (1952)
autorius D.Rokliffas reiškia įsitikinimą, jog kraujuojančios stigmikų
žaizdos tai apgaulė ir žmonių patiklumo bei jų klaidinimo mišinys
arba specialaus kūno žalojimo isterijos bei epilepsijos ir po jų
sekančios amnezijos metu rezultatas. Mokslininkai sutinka, kad dalį
tokių reiškinių galima aiškinti ir taip. Tačiau apskritai stigmizmo
reiškiniai yra kur kas sudėtingesni. Juk stigmų neįmanoma išgydyti!
Tą parodė, pavyzdžiui, eksperimentai su stigmike itale Lo Bjanko:
apgydytos stigmos atsiverdavo naujai, kai ji būdavo transo būsenos
ir kiekvieną kartą aiškiai regėdavo kryžių. Amerikietei Etel Čapmen
vinių žaizdos delnuose pasirodė po to, kai ji nesąmoningoje būsenoje
išvydo... pačios savęs nukryžiavimo sceną.
Taip pat yra tikrų įrodymų, jog daugelis stigmikų
nesirgo epilepsija, jų nekamavo isterijos priepuoliai ir jie negalėjo
tų žaizdų pasidaryti patys.
XIX amžiaus viduryje Bulgarijoje speciali komisija
stebėjo stigmikę Luizą Lato, kuriai žaizdos atsiverdavo penktadienį.
Viena jos ranka buvo kruopščiai užtvarstyta ir užantspauduota, tačiau
kai sekmadienį tvarsčiai buvo nuimti, pasirodė beesanti tokia pat
kraujuojanti žaizda, kaip ir neužtvarstytosios.
Ar stigmos labai religingų žmonių psichikos
padarinys? Ištirta, jog nei Dominika Lazzari, nei Palma Matarelli
nepasižymėjo ypatingu religingumu, juolab isteriškumu. Bet mokslininkai
daro ir tokią prielaidą, jog tikinčiųjų kentėjimai, tokių kaip Tėvas
Pio, gali atsirasti ir stiprios saviįtaigos būdu. Tačiau tai įmanoma
tik labai pasiaukojusiems žmonėms.
Ar gali stigmas sukelti kitas žmogus?
1933 metais A.Lelcheleris atliko nemažai tyrimų,
mėgindamas paaiškinti Teresės Noiman fenomeną. Hipnozės būdu jam
pavyko vienai Austrijos mergaitei sukelti stigmas. Tačiau nei šių,
nei kitų eksperimentų rezultatai negali prilygti normaliai žmogui
atsirandantiems, sistemingai besikartojantiems stigmizmo reiškiniams.
Dirbtinai sukeltos stigmos neprilygsta natūralioms nei savo ryškumu,
nei intensyvumu. Juolab kad, pavyzdžiui, jokia hipnozė nepajėgi
sukelti tokį antigravitacinį reiškinį priversti kraują tekėti
į viršų, ignoruojant Žemės traukos jėgą.
Taigi mokslininkai stigmizmo reiškinio įtikinamai
paaiškinti negali, o krikščionys jį laiko stebuklu.
Parengė
Vetusta PRIŠMANTIENĖ
© 2007 XXI amžius
|
