Popiežius iškelia naujų šventųjų pavyzdį
Mindaugas BUIKA
|
Kunigas Simonas
iš Lipnicos
|
|
Kunigas Karolis Joanas
Andriejus Houbenas
|
|
Motina Jėzaus Marija
Eugenija Milrė
|
Tikrieji Dievo išminties šedevrai
Kaip jau buvo pranešta, per praėjusią Švč. Trejybės
šventę popiežius Benediktas XVI, kanonizavęs tris kunigus ir vienuolę,
paragino tikinčiuosius sekti jų gyvenimo pavyzdžiu ir vadovautis
jų mokymu. Nors ir lijo įkyrus lietus, birželio 3 dieną į Romos
Šv. Petro aikštę, kurioje šventaisiais buvo paskelbti Maltos kunigas
Gorgas (Jurgis) Preka (apie jį jau rašyta XXI amžiaus birželio
44-ajame numeryje), lenkas pranciškonas kunigas Simonas iš Lipnicos,
Airijoje apaštalavęs olandas pasionistas kunigas šv. Andriejaus
Karolis Houbenas ir motina Jėzaus Marija Eugenija Milrė, buvo susirinkę
dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Dalyvavo gausios nacionalinės maldininkų
delegacijos, kurioms vadovavo valstybių vadovai ir episkopatų nariai.
Pasakytoje šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas
įvairiais aspektais analizavo naujųjų šventųjų gyvenimus, pabrėždamas
juose ypač ryškiai atsispindėjusią Dievo garbę ir išreikštą Viešpaties
išmintį. Dievo išmintis visatoje reiškiasi jos elementų įvairove
ir grožiu, tačiau jos tikrieji šedevrai yra šventieji, sakė Popiežius.
Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus Laišku romiečiams, jis taip pat
pabrėžė, kad Dievo meilė gausiai išlieta į širdis šventųjų tam
pašaukti ir visi pakrikštytieji jiems duotoje Šventojoje Dvasioje.
Per Kristų Dievo Dvasia ateina pas mus kaip naujo,
švento gyvenimo principas. Dvasia įlieja Dievo meilę į tikinčiųjų
širdis konkrečia forma, kurią ji įgyja per žmogų Jėzų iš Nazareto,
aiškino Šventasis Tėvas, primindamas apaštalo šv. Pauliaus žodžius,
kad tokiu būdu Kristuje įprasminta garbės viltis. Patiriami sielvartai
nėra prieštara šiai vilčiai, jie tik padeda ją suprasti per rodomą
ištvermę ir išbandytą dorybę (Rom 5, 3-4). Taigi šventumo kelias
yra Jėzaus kelias, Kryžiaus kelias, aiškino Benediktas XVI.
Žvelgiant iš šios Kristuje įsikūnijusios Dievo
išminties ir Šventojoje Dvasioje perduotos perspektyvos, per Katalikų
Bažnyčios šventuosius Dievas Tėvas tęsia savąją meilę. Žinoma,
iš tikrųjų tik Jėzus Kristus yra tobulai šventas ir teisus (Apd
3, 14), nes tik Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15).
Tačiau kiekvienas Bažnyčios šventasis dalyvauja iš Tėvo gautose
Kristaus turtuose, juos perduodamuose žmonėms tinkamu laiku. Taigi
visada būtent per paties Jėzaus šventumą Dvasia ugdo kitų šventųjų
sielas, padarydama juos Jėzaus draugais ir Jo šventumo liudytojais.
Dėkodamas Dievui už šventųjų atliktus nuostabiausius darbus, kuriuose
spinduliuoja Viešpaties garbė, popiežius Benediktas XVI linkėjo,
kad kiekvieno tikinčiojo, kaip naujųjų šventųjų, egzistencija taptų
tikra šlovinimo giesme Švč. Trejybės garbei.
Atsidavimas vargstančių globai iki gyvybės aukos
Vienas iš birželio 3 dieną kanonizuotų palaimintųjų,
Simonas, gimė pietinės Lenkijos miestelyje Lipnica Murovana tarp
1435 ir 1440 metų. Jo pamaldūs ir šviesūs tėvai, nepaisydami kuklaus
gyvenimo, sugebėjo jam duoti gerą išsilavinimą, atitinkamą krikščioniškomis
vertybėmis įkvėptą kultūrinę formaciją. Pasižymėjęs pamaldumu, ištikima
meile Dievo Motinai ir atsakinga prigimtimi, 1454 metais Simonas
išvyko į tuometę Lenkijos sostinę Krokuvą ir įstojo į garsųjį Jogailos
universitetą.
Jo dvasinei brandai didelės įtakos turėjo tuo
metu Krokuvoje pamokslavęs italas pranciškonas Jonas iš Kapestrano
(vėliau taip pat paskelbtas šventuoju), kuris savo gyvenimo pavyzdžiu
ir mokymu patraukė gausybę jaunų žmonių, kai kuriuose iš jų išugdęs
pranciškoniškąjį pašaukimą. XV a. viduryje šis šventasis įkūrė pranciškonų
observantų vienuolyną Krokuvoje ir pavadino jį neseniai kanonizuoto
šv. Bernardo Sieniečio vardu. Galbūt todėl šiame konvente gyvenę
mažieji broliai žmonių pradėti vadinti bernardinais, ir šis vardas
pranciškonams prigijo Lenkijoje ir Lietuvoje.
Sužavėtas pranciškojo idealo, į šią vienuoliją
kartu su dešimtimi kitų studentų 1457 metais įstojo ir jaunasis
Simonas. Po žinomo novicijų mokytojo italo brolio Kristofo iš Varezės
išmintingo vadovavimo, dosniai įsiliejęs į kuklų mažųjų brolių gyvenimą,
apie 1460 metus Simonas gavo kunigystės šventimus. Kurį laiką ėjęs
gvardijono pareigas Tarnovo mažųjų brolių bendruomenėje, jis galutinai
įsikūrė Stradomo konvente Krokuvoje, kur netruko išgarsėti kaip
puikus pamokslininkas, pasižymėdamas tvirtu tikėjimu ir išmintimi,
pasiektu per gilias Šventojo Rašto studijas ir vienybės su Dievu
siekį.
Kaip ir jo sekimo pavyzdžiai šv. Bernardas Sienietis
ir šv. Jonas iš Kapestrano, brolis Simonas skleidė pamaldumą Jėzaus
Vardu ir jo dėka atsivertė daugybė nusidėjėlių. Jis tapo pirmuoju
pranciškonu, 1463 metais paskirtu pamokslininku į Krokuvos karališkąją
Vaveli katedrą. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, dalyvavo šv. Bernardino
Sieniečio palaikų perkėlime į jam dedikuotą naują bažnyčią, Pranciškonų
vienuolijos generalinėje kapituloje Italijoje, Romoje aplankė apaštalų
kapus, nepaisydamas grėsusių pavojų kaip piligrimas nukeliavo į
Šventąją Žemę.
Ypač jo meilė broliams ir seserims pasireiškė
per 1482 metais Krokuvą užklupusią maro epidemiją, kai pranciškonai
be atvangos darė viską, ką galėjo, rūpindamiesi ligoniais. Brolis
Simonas, supratęs, kad atėjo palankus metas aukotis dėl kitų net
ir gyvybę atiduodant, lankė sergančiųjų ir mirštančiųjų namus, gydė
juos, teikė sakramentus, skelbė raminantį Dievo žodį. Pats netrukus
užsikrėtęs mirtina liga, su ypatingu kantrumu išgyveno kentėjimus,
trokšdamas būti palaidotas po bažnyčios slenksčiu, kad visi jį galėtų
trypti. Šeštąją ligos dieną, 1482 m. liepos 18-ąją, be mirties baimės
nukreipęs žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, sugrąžino savo sielą Viešpačiui.
Kunigą Simoną iš Lipnicos popiežius Inocentas
XI palaimintuoju paskelbė 1685 m. vasario 24 d. Jo kanonizacijos
bylą popiežius Pijus XII leido pradėti 1948 m. birželio 25 d. Dekretą
apie įvykusį stebuklą su palaimintojo Simono užtarimu popiežius
Benediktas XVI patvirtino 2006-ųjų gruodžio 16 d. Naujasis šventasis
Simonas iš Lipnicos, didis Lenkijos žemės sūnus, Kristaus liudytojas
ir šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumo sekėjas, gyveno prieš daugelį
metų, tačiau ir šiandieninei Bažnyčiai pateikia puikų krikščionio
pavyzdį, kuris, paskatintas Evangelijos dvasios, yra pasirengęs
atiduoti savo gyvybę už brolius ir seseris, sakė kanonizacijos
šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas. Šiandien mes ypatingu būdu
patikime jo globai tuos, kurie kenčia dėl skurdo, ligų, vienišumo
ir socialinio neteisingumo. Kartu su Popiežiumi kanonizacijos šv.
Mišias koncelebravo Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas
Dzivišas, tarp gausių lenkų maldininkų buvo Lenkijos prezidentas
Lechas Kačynskis.
Ligoniuose ir kenčiančiuose atpažinęs Nukryžiuotojo
veidą
Kitas šventuoju paskelbtas pasionistas kunigas
šv. Andriejaus Karolis Houbenas, pasaulietiniame gyvenime žinomas
Joano Andriejaus Houbeno vardu, gimė 1821 m. gruodžio 11 d. pietryčių
Olandijos miestelyje Munstergelene, netoli Vokietijos ir Belgijos
sienos. Buvo ketvirtas vaikas pamaldžioje katalikiškoje vienuolika
vaikų turėjusioje šeimoje ir tą pačią gimimo dieną buvo pakrikštytas.
Nuo vaikystės patarnaudavo per šv. Mišias ir bažnyčioje lankydavosi
kone kasdien. Tarnaudamas kariuomenėje sužinojo apie tėvų pasionistų
(šv. Kryžiaus ir Viešpaties kančios) vienuoliją, kurią XVIII a.
pirmoje pusėje įkūrė šv. Kryžiaus Paulius, ir panoro tapti šios
Kristaus kančios kultą skatinančios bendruomenės kunigu.
Po karinės tarnybos baigęs gimnaziją, 1846 m.
lapkričio 5 d. įstojo į pasionistų noviciatą ir Belgijos mieste
Erėje pasirinko šv. Andriejaus Karolio vardą. Po sėkmingų filosofijos
ir teologijos studijų, kaimyninio Belgijos miesto Turnė katedroje
1850 m. gruodžio 21 d. gavo kunigystės šventimus. Netrukus 1852-ųjų
vasarį buvo paskirtas darbuotis į Angliją, kur pasionistai įkūrė
tris vienuolių bendruomenes ir kur reikėjo novicijų ugdytojų. Be
šio darbo, tėvas šv. Andriejaus Karolis tarnavo parapijoje, kurios
nariai daugiausia buvo airiai katalikai, imigravę į Angliją dėl
XIX a. viduryje Airijoje buvusio didelio skurdo ir bado.
Bendraudamas su airiais, jis pamilo šią tautą
už jos laisvės siekius iki 1921 metų Airija priklausė Didžiajai
Britanijai už ištikimybę katalikų tikėjimui ir vadino ją savąja
tauta. Kai 1856 metais pasionistai įkūrė bendruomenę Airijos sostinės
Dublino priemiestyje Maunt Argase, kunigas K.Houbenas noriai persikėlė
į šią naują tarnystės vietą, gyveno ir dirbo joje beveik visą likusį
gyvenimą. Kaip tik čia atsiskleidė jo, kaip nuodėmklausio, dvasinio
vadovo ir ligonių sielovadininko, didžioji charizma.
Nors kunigas K.Houbenas nebuvo airis, o svetimtautis
olandas ir jam sunkiai sekėsi kalbėti čia įprasta anglų kalba, tačiau
dėl didelio populiarumo jam tvirtai prigijo pagarbaus tėvo Karolio
iš Maunt Argaso vardas. Kasdien iš vienuolyno jam einant į vietinę
parapijos bažnyčią klausyti išpažinčių, šimtai tikinčiųjų pakelėje
ir šventovėje jo laukdavo suklaupę, tikėdamiesi paguodos žodžių
ir palaiminimo šv. Kryžiaus Pauliaus relikvija. Pasklido garsas
apie jo maldų ir palaiminimų stebuklingą poveikį žmonės pagydavo
ne tik nuo fizinių ligų, bet ir nuo depresijos bei kitų psichologinių
negalavimų. Ši sielovada derinosi su jo ypač pamaldžiu dvasiniu
kunigo ir vienuolio gyvenimu, neturto, paprastumo ir nuolankumo
praktikavimu.
Žmonės dažnai atsiųsdavo vežimą tėvui Karoliui
ir nuveždavo jį iš Dublino į provinciją lankyti ligonių. Per vieną
tokią kelionę 1891 metais įvyko nelaimingas atsitikimas apvirtus
vežimui kunigas susilaužė koją, kuri taip ir nesugijo. Žaizda palaipsniui
plėtėsi, gangrenavo, tapo didelio skausmo šaltiniu. Šį savo kentėjimą
tėvas Karolis kantriai išgyveno, aukodamas jį Kristui, nes pats
pasižymėjo kaip Kryžiaus kančios propaguotojas. Visiškai nusilpęs
jis taikiai mirė 1893 m. sausio 5 d., ir laidotuvės tapo nacionalinio
masto religiniu įvykiu.
Nemažėjant šventumo garsui ir šv. Adriejaus Karolio
kapui tapus nuolatinių piligrimysčių centru, 1935 metais kunigui
pasionistui pradėta beatifikacijos ir kanonizacijos bylos. Popiežius
Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju 1988 m. spalio 16 d.
Popiežiui Benediktui XVI patvirtinus Šventųjų skelbimo kongregacijos
dekretą dėl antrojo stebuklo, įvykusio su tėvo Karolio iš Maunt
Argaso užtarimu, 2006 m. gruodžio 21 d. buvo atvertas kelias jo
kanonizacijai.
Birželio 3 dienos iškilmių homilijoje Šventasis
Tėvas sakė, kad šventojo kunigo pasionisto gyvenimas buvo kupinas
Dievo meilės, liudytos su atsidavusiu rūpinimusi tikinčiųjų sielų
gerove. Ligoniuose ir kenčiančiuosiuose jis pažino veidą nukryžiuotojo
Kristaus, kuriam rodė ypatingą pamaldumą, kalbėjo popiežius Benediktas
XVI. Jis sėmė iš gyvojo vandens srauto, kuris liejosi iš Pervertojo
šono, ir Dvasios galia liudijo pasauliui Tėvo meilę.
Atsivertimo ir šventumo keliu
Naujoji šventoji vienuolė Jėzaus Marija Eugenija
Milrė (pasaulietinis vardas Ana Eugenija Milrė) gimė 1817 metais
Prancūzijos šiauriniame Meco mieste, turtingoje netikinčių tėvų
šeimoje, ir neatrodė, kad paliks gilų pėdsaką Bažnyčios gyvenime.
Jos tėvas, garsaus Švietimo epochos veikėjo Voltero šalininkas ir
liberalas, buvo bankininkas ir užsiėmė politika. Motina rūpinosi
dukters intelektualiniu auklėjimu, išugdė stiprų pareigos jausmą,
domėjimąsi socialiniais klausimais. Laimingą vaikystę užtemdė vyriausiojo
brolio ir jaunėlės sesers mirtys, bet Eugenija išmoko slėpti savo
jausmus.
Jaunystės gerovę nutraukė bankų krizė, padidėję
nesusipratimai šeimoje ir galutinis jos iširimas. Ana Eugenija su
motina išvyko gyventi į Paryžių, o mylimas brolis Luji liko gyventi
su tėvu. Dvasinę krizę dar labiau pagilino cholera apsikrėtusios
motinos mirtis, ir penkiolikmetė liko viena paryžietiško gyvenimo
pavojų akivaizdoje. Tačiau šie išgyvenimai ir desperatiška tiesos
paieška stiprią merginos sielą atvedė prie atvirumo antgamtei ir
religinio atsivertimo.
Ypač didelės įtakos dar dvidešimties metų neturinčiai
merginai turėjo dalyvavimas jauno talentingo pamokslininko Liakordero
vestose Gavėnios rekolekcijose Notre Damo katedroje. Jis suprato
savo metą ir jaunus žmones, siekiančius idealo, todėl stengėsi atsakyti
į jiems rūpimus prasmės ieškojimo klausimus. Pamokslininko žodžiai
palietė Anos Eugenijos širdį, paskatino vėl atrasti Kristų, kaip
visuotinį Išlaisvintoją, ir stiprino atsidavimo Bažnyčiai troškimą.
Kitas žymus pamokslininkas ir nuodėmklausys, supratęs,
kad sutiko Dievo pasirinktą sielą, įtikino Aną Eugeniją kurti naują
vienuolių kongregaciją, kurioje galėtų įprasminti savąjį tarnystės
pašaukimą.
Taip turėdama tik 22 metus ji tapo Švč. Mergelės
Marijos Ėmimo į dangų (asumpcionisčių) kongregacijos įkūrėja, pasirinko
vienuolinį Jėzaus Marijos Eugenijos vardą. Padedant ir globojant
kitiems dvasininkams ir draugams, 1839 metais įkurtos vienuolijos
seserys netrukus atidarė savo mokyklą, kas tapo pagrindine bendruomenės
charizma. Iš pat pradžių ugdydamos jaunimą jos norėjo praeities
Bažnyčios dvasinius turtus sieti su šių dienų minties poreikiais,
kad tradicinės krikščioniškosios vertybės persmelktų naująją pramonės
ir mokslo eros kultūrą.
Ilgus dešimtmečius atsakingai rūpindamasi kongregacijos
apaštaline veikla ir augimu, motina Marija Eugenija sugrįžo pas
Viešpatį 1898 m. kovo 9 d. Dabar asumpcionisčių vienuolijai priklausančios
beveik 1200 seserų darbuojasi 34 šalyse Europos, Azijos, Amerikos
ir Afrikos kontinentuose, kur įkurta 170 jų bendruomenių.
Popiežius Paulius VI motiną Jėzaus Mariją Eugeniją
palaimintąja paskelbė 1975 m. vasario 9 d. Dekretas dėl naujo stebuklo
su jos užtarimu patvirtinimo dalyvaujant Šventajam Tėvui buvo, kaip
ir kitų naujų šventųjų atveju, paskelbtas 2006 metų pabaigoje.
Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas
XVI atkreipė dėmesį į tai, ką pati Jėzaus Marija Eugenija savo užrašuose
yra pažymėjusi: būtent Pirmoji Komunija jai buvo didelis mistinis
patyrimas, nors pati to iš pradžių ir nesuprato. Kristus, būdamas
jos širdyje, darbavosi leisdamas palaipsniui atsiskleisti visiško
atsidavimo Viešpačiui per vienuolišką gyvenimą pašaukimui. Visa
tai yra Eucharistijos reikšmės krikščionio gyvenimui ir jo dvasiniam
augimui tinkamas pavyzdys, sakė Šventasis Tėvas.
Vertindamas naujosios šventosios iškeltus uždavinius
jos įkurtai kongregacijai, Popiežius pabrėžė, kad jauniems žmonėms,
ypač merginoms, ypač reikalingas intelektualinis, moralinis ir
dvasinis ugdymas, kuris subrendus padėtų šeimos rūpesčiuose, taip
pat įsitraukti į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą. Tegu šv. Marijos
Eugenijos pavyzdys paskatina šių dienų vyrus ir moteris perduoti
vertybes, kurios padėtų jaunimui tapti tvirtais suaugusiais ir džiaugsmingais
Prisikėlimo liudytojais, sakė Benediktas XVI.
© 2007 XXI amžius
|