Krikščionybės lopšyje krikščionims sunkus metas

Karas išdraskė krikščionių gyvenimus

Pagyvenusi irakiečių krikščionių sutuoktinių pora, pasivadinusi Abelio ir Lėjos pseudonimais, jau dveji metai keliauja iš vieno pabėgėlių centro į kitą, iš Graikijos į Belgiją ir atgal. Jie paliko savo namus Irake po to, kai įsilaužę ginkluoti vyrai pagrasino juos nužudyti, jei nesumokės 50 000 dolerių. Porai pasisekė pasiekti Graikijos sostinę Atėnus, čia jie pasiprašė politinio prieglobsčio. Šis prašymas buvo atmestas, o sutuoktiniams nurodyta, kad jie turi palikti Graikiją per tris mėnesius. Tada pora Belgijos valdžios paprašė politinio prieglobsčio ir taip pateko į Belgijoje esantį pabėgėlių centrą. Belgijos valdžia atmetė jų prašymą argumentuodama tuo, kad prieglobstį pagal Europos Sąjungos įstatymus turi suteikti ta šalis, kurios pirmiausia paprašoma. Todėl pora buvo nusiųsta atgal į Graikiją, o čia istorija pasikartojo: graikų valdininkai jiems vėl liepė per tris mėnesius palikti šalį. Neturėdama kur dingti, pora išvyko į Belgiją ir vėl pateko į pabėgėlių centrą, iš kur juos vėl ketinama deportuoti į Graikiją. Kol kas delsiama, mat pora kreipėsi į Belgijos teismą. Jie turi giminaičių Belgijoje ir prašo leisti pas juos prisiglausti.

Ši istorija yra viena iš šimtų ar tūkstančių Irako krikščionių, palikusių konfliktų siaubiamą šalį, istorijų. Ją papasakojusi pora prašė neatskleisti jų tikrųjų vardų, mat bijo, kad kuri nors ekstremistinė organizacija gali jų vardus įsiminti ir su jais susidoroti, jei bus priverstinai grąžinti į Iraką.

Jungtinių Tautų Pabėgėlių komiteto atstovas šios poros istoriją pavadino tragiška ir patvirtino, kad daugybė žmonių šitaip siuntinėjami iš vienos šalies į kitą. Anot kito Europos Tarybos pareigūno, valstybės vengia priimti pabėgėlius, nors įsipareigojo tai daryti pasirašydamos įvairias JT konvencijas arba ES galiojančias sutartis. Jos randa formalių motyvų, kaip atsikratyti pabėgėlių. Neretai išeitis būtent tokia – įkalinti pabėgėlius nesibaigiančiose prieglobsčio prašymo ir atmetimo procedūrose, nepriimant jokio esminio problemos sprendimo.

Manoma, kad nuo 2003 metų Iraką paliko per 2 mln. žmonių. Dauguma jų apsistojo kaimyninėse valstybėse: Sirijoje, Jordanijoje. Tačiau dalis jų, ypač krikščionys, nori patekti į Vakarų Europą arba Jungtines Valstijas. Krikščionys Irake ypač persekiojami, nes priklauso kitai etninei grupei ir nėra musulmonai. Įtariama, kad kai kurios Irako musulmonų ekstremistų grupuotės sąmoningai, naudodamos grasinimus, turto niokojimą ar pasisavinimą, žmogžudystes, stumia krikščionis iš Irako, nors krikščionybė čia gyvuoja nuo pirmųjų jos atsiradimo amžių. Ekstremistai nori Irako be krikščionių. Ir tik dabar, po kelerių metų karo, pagaliau ši problema pasiekė aukščiausią lygį: prieš kelias dienas savo susitikime su JAV prezidentu Džordžu Bušu apie krikščionių padėtį Irake kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Parama pabėgėliams – parama taikai

Šiuo klausimu Vyriausiojo Jungtinių Tautų pabėgėlių komisariato suorganizuotoje konferencijoje pasisakė ir arkivyskupas Silvanas Tomasis, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas. Kai kurie žurnalistai šiandienos padėtį Irake nusakė taip: „Čia lengviau mirti negu gyventi“. Visų rūšių vaidai ir prievarta, religiniai, etniniai, politiniai susidūrimai, ciniški ir žiaurūs grobimai, prievartavimai rodo didžiulį neapykantos ir agresijos protrūkį, kurį šiuo metu išgyvena Irakas ir kuris sklinda už šios valstybės ribų. Vis dėlto tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų pastangos kiek išsklaido tokio padėties įvertinimo Irake niūrų toną, sakė arkivyskupas, priminęs, kad jau buvo konkrečiai padėta daugybei žmonių.

Anot jo, humanitarinė pagalba Irakui būtina kaip niekad. Manoma, kad du milijonai irakiečių paliko šalį, dar du milijonai, kurie persikėlė iš pavojingų regionų į saugesnius, tapo vidaus pabėgėliais, kiekvieną mėnesį jų padaugėja dar 40-50 tūkstančių. Pagalba pabėgėliams yra būtina ne tik dėl labai konkrečių pabėgėlių poreikių, bet ir dėl to, kad visus vienodai traktuojanti pagalba, išreiškianti atitinkamą politinį pasirinkimą, gali tapti svarbia prielaida ateityje atkuriant socialinę struktūrą. Parama suteikia žmonėms vilties, sulaiko juos nuo drastiško elgesio, apsaugo bent nuo dalies papildomų kančių, nuo izoliacijos. Visa tai yra reikšminga taikos įtvirtinimui.

Arkivyskupas pabrėžė, kad kai kurios pabėgėlių grupės – vaikai, moterys, seni žmonės – yra silpnesnės ir joms reikia daugiau dėmesio. Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas taip pat pažymėjo, kad ypač Sirija ir Jordanija, kurios atsivėrė pabėgėliams, nusipelnė pripažinimo. Tarptautinė bendruomenė turi tai pripažinti ir parodyti savo solidarumą.

Deramas dėkingumas ir pripažinimas turi būti parodytas ir humanitarinių organizacijų darbuotojams. Čia arkivyskupas priminė, jog pabėgėliams padeda katalikiškos humanitarinės organizacijos ir daugybė katalikų savanorių.

Ar reikia autonomiško krikščioniško regiono?

Šis klausimas skaldo pačius krikščionis tiek pačiame Irake, tiek diasporoje. Kalbama apie etninės-religinės teritorijos sukūrimą šiaurės Irake, netoli Mosulo miesto ir buvusios senosios Asirų karalystės sostinės Ninevės. Ši teritorija turėtų tam tikrą administracinę autonomiją.

Šios idėjos šalininkai, kurių ypač daug irakiečių krikščionių diasporoje, tikina, kad taip Irako krikščionys būtų labiau apsaugoti. Anot jų, Irake prieš karą gyveno apie 1,2 mln. krikščionių. Dabar liko gal tik apie pusę ar net mažiau, mat kiti paliko šalį. Iš nepalikusių daugelis persikėlė į šiaurės Iraką, į kurdų valdomą regioną arba netoli jo, nes čia jiems gresia mažesni pavojai. Esą jei jie susiburtų vienoje administracinėje teritorijoje, galėtų joje būti saugūs ir turėti sau parankią savivaldą.

Šiai idėjai nepritaria daug Irake likusių krikščionių, ypač chaldėjų. Chaldėjų katalikų kunigas Sadas Hana Siropas kritikuoja autonomiškos krikščionių teritorijos Irake projektą, kaip labiau siekiantį ne krikščionių saugumo, o politinių ir ekonominių ambicijų patenkinimo.

Atskiro krikščionių regiono projektas, anot jo, prieštarautų krikščionybės Irake istorijai, kuri liudija, kad nuo seniausių laikų krikščionys gyveno visuose Irako regionuose. Prieštarautų ir pilietiškumo principui, pasak kurio, Irako krikščionys, būdami visaverčiai piliečiai, turi teisę gyventi kurioje tik nori Irako teritorijoje. Toks projektas galų gale prieštarautų krikščionybės misijai – būti tarp kitų ir liudyti savo tikėjimą. Krikščionybė nėra etninė.

Pasak kun. S.Siropo, jau visiems aišku, kad pagrindinė dabartinės prievartos Irake priežastis yra etninis pasidalijimas. Krikščionių teritorinis administracinis vienetas tik padidintų šį pasidalijimą, skatintų etninę neapykantą. Pasak kunigo, saugumo argumentas yra iliuzija. Jei teritorija būtų įkurta ten, kur siūloma, tai krikščionys atsidurtų tarp kurdų ir arabų musulmonų sunitų. Labai abejotina, kad tokia „pagalvės“ pozicija tarp dviejų konkuruojančių etninių grupių suteiktų norimo saugumo.

„Caritas Internationalis“ ir „Kirche in Not“ organizacijos ragina padėti krikščionims

Irako ir Artimųjų Rytų chaldėjų vyskupai bei kitų krikščionių bendruomenių lyderiai dar kartą nori atkreipti visų dėmesį, su kokiais sunkumais susiduria krikščionys Irake, bei ragina tiek Irako valdžią, tiek tarptautinę bendruomenę kuo skubiau spręsti problemas.

Apie krikščionių padėtį buvo kalbama ir ką tik pasibaigusioje „Caritas Internationalis“ konferencijoje. Anot „Caritas Internationalis“ padalinio Jordanijoje direktoriaus Vaelio Suleimano, Jordanija jau priglaudė apie 800 tūkst. pabėgėlių iš Irako, daugiau kaip dešimtadalis yra krikščionys. Jie Irake nuolat persekiojami. Ten, kur dar neseniai buvo krikščionių kvartalai, dabar gyvena vos kelios šeimos ir kiekvieną dieną rizikuoja būti išvarytos iš savo namų.

Katalikiška organizacija „Kirche in Not“ ragina visus melstis už Irako krikščionis bei daryti konkrečius solidarumo darbus.

© 2007 „XXI amžius“