Ar Prancūzija keis pasaulietiškumo sampratą?

Prancūzijos prezidentas vaidina svarbų vaidmenį tarptautiniame ir šalies vidaus gyvenime. Kai gegužės 16 dieną Nikolia Sarkozi laimėjo antrąjį prezidento rinkimų ratą, daugeliui parūpo, kaip gali pasikeisti Prancūzijos politika įvairiais politikos klausimais. Vienas tokių klausimų, kuris ypač aktualus Prancūzijos Katalikų Bažnyčiai, buvo N.Sarkozi užuominos apie tai, kad reikia permąstyti pasaulietiškumo sampratą, valstybės ir religijų santykį.

Valstybės ir religijos santykis Prancūzijoje yra ypač opi tema. Šioje daugiaamžėje katalikiškoje šalyje, sukūrusioje nuostabią krikščionišką kultūrą, netrūko radikalių ir kruvinų konfliktų tarp Bažnyčios ir valstybės. Šie susidūrimai lėmė dar ir šiandien egzistuojantį labai įtarų Bažnyčios ir valstybės, tikinčiųjų ir sekuliariosios visuomenės dalies požiūrį vieni į kitus. Tai liudija kai kurių sekuliarių pažiūrų šalininkų labai aštrios reakcijos į bet kokią viešai pareikštą Bažnyčios nuomonę. Paradoksas tas, kad jie dažnai yra pabrėžtinai tolerantiški įvairioms nuomonėms, kurios neliečia religinės srities. Bet vos tik problema įgyja religinį pobūdį, tolerancija kažkur dingsta ir pasipila kaltinimai „teokratijos gaivinimu“, neteisėtu Bažnyčios kišimusi į politiką. Su religiniais aspektais susijusiai nuomonei nėra vietos viešojoje erdvėje, nors jos yra visoms kitoms. Kitaip tariant, toks pasaulietiškumas tampa antireligine pozicija ir kaip toks praranda teisę girtis „tolerantiškumu“.

Interviu katalikiškam dienraščiui „La Croix“ N.Sarkozi sakė ginąs pasaulietiškumo principą, tačiau šis neturi tapti kova su religijomis. Religinis jausmas yra toks svarbus, kad reikia užtikrinti teisę kiekvienam jį išgyventi, išreikšti ir perteikti vaikams. Pasaulietiškumas neturi būti sektantiškas. Tai atvirumo, o ne uždarumo principas. Pasaulietiškumas, kaip pasaulėžiūra, reiškia, kad kiekvienam pripažįstama teisė tikėti arba netikėti. Pasaulietiškumas, kaip valstybės principas, reiškia, jog valstybė religiniu požiūriu yra neutrali, tačiau kiekvienam užtikrina teisę reikšti įsitikinimus. Dienraščiui naujasis Prancūzijos prezidentas teigė nematąs prieštaravimo tarp respublikoniško ir religinio jausmų. Religinis jausmas yra atsakas į dvasinius klausimus, respublikoniškas jausmas yra pritarimas Respublikos santvarkai.

Vis dėlto paklaustas, ar ryšis keisti 1905 metų įstatymą, kuriuo Bažnyčia buvo radikaliai atskirta nuo valstybės, ir, pavyzdžiui, draudžiantis finansiškai remti viešas religinio kulto vietas, N.Sarkozi atsakė, kad nesiims jokių iniciatyvų tol, kol nebus bendro sutarimo.

Tačiau reikia apie tai kalbėti, pabrėžė jis. Taip pat reikia, kad Respublikos užtikrinamos teisės būtų realios, o ne tariamos. Ko vertas teiginys, kad musulmonai turi lygias teises su visais kitais piliečiais, jei jie priversti melstis garažuose ir rūsiuose? Kodėl ne Didžiojoje Paryžiaus mečetėje? Realus teisių užtikrinimas taip pat leistų išvengti išorinių įtakų – nepakankamo imamų ugdymo, finansavimo iš nedemokratiškų valstybių.

Atsakydamas į klausimą dėl religijos dėstymo mokyklose, N.Sarkozi teigė pritariantis monoteistinių religijų istorijos dėstymui, tačiau ne jų Šventraščių komentarui, mat šis gali būti labai subjektyvus ir kelti konfliktus. Kalbėdamas apie Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, Sarkozi pabrėžė, kad krikščionybė yra dalis Prancūzijos tapatybės ir to negalima paneigti. Štai vyskupų komentaras dėl vienos ar kitos visuomenės problemos, pavyzdžiui, dėl emigracijos įstatymo, jo galva, yra visiškai teisėtas. Vertingas yra katalikų intelektualų dalyvavimas įvairiose visuomeninėse diskusijose.

Prancūzų kilmės kardinolas Žanas Luji Toranas, buvęs Šventojo Sosto „užsienio reikalų ministras“, teigė, jog N.Sarkozi, remdamas diskusiją apie pasaulietiškumo sampratą ir, kaip minėta, kulto vietų finansavimą, sulaužė dešimtmečius trunkančius Prancūzijos politikos tabu. Tylai nutraukti reikėjo drąsos ir didelio atvirumo toms problemoms. Kas žino, galbūt tai pradžia atnaujintam pasaulietiškumui Prancūzijoje?

© 2007 „XXI amžius“