Kodėl Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną?

Gruodžio 25 dieną Katalikų Bažnyčia iškilmingai švenčia Išganytojo gimimą. Kodėl būtent šią dieną? Kadangi iš Evangelijose pateiktų duomenų neįmanoma atsekti Kristaus gimimo dienos, gruodžio 25-oji diena pasirinkta sutartinai. Vis dėlto gruodžio 25-oji „nenukrito iš dangaus“, ją reikia suprasti simboliniame kontekste. Kur slypi šios datos simbolizmas?

Ši diena susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena – pati trumpiausia. Po to naktis po truputį pradeda trumpėti, o diena ilgėti. Antikinio pasaulio kalendoriuje būtent gruodžio 25 dieną „šviesa įveikdavo tamsą“ ir diena pradėdavo ilgėti.

Menkai žinoma, kaip ir kada pirmųjų amžių krikščionys paminėdavo Kristaus gimimo šventę, nors, be abejonės, minėdavo. Atrodo, ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesa. Tam galėjo duoti pagrindą kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kuriose kalbama apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms. Būtų galima pateikti ne vieną tai liudijančią citatą, pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą (4, 16) cituojamą pranašą Izaiją „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“, leidžiant suprasti, kad ta „šviesa“ – tai Kristus. Neatsitiktinai nežinomo autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo diena vadinama kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simboliniame kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t.y. momentas, kai diena susilygina su naktimi. Nežinomo autoriaus supratimu, Dievas pasaulį turėjo pradėti kurti būtent lygiadienį, o kovo 28-oji, pagal jo naudotą kalendorių, buvo ketvirtoji diena po lygiadienio. Jei paskaitysime Senojo Testamento Pradžios knygoje pasaulio sukūrimo pasakojimą, tai pamatysime, kad ketvirtąją kūrimo dieną Viešpats sukūrė dangaus šviesulius, taip pat ir saulę. Sugretinimas tarp žemei šviečiančių šviesulių ir saulės bei Kristaus yra gana akivaizdus.

Susipažinusieji su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Krikščionybės įteisinimas, viena vertus, sudarė palankias sąlygas Bažnyčios liturginio ir intelektualinio gyvenimo vystymuisi, antra vertus, to gyvenimo užfiksavimui rašytiniuose šaltiniuose, pastarųjų perrašymui ir saugojimui. Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina, jog gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, jog bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją. Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime daryti prielaidą, jog ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.

Nors šviesos simbolis krikščionims buvo natūralus ir priimtinas ir vien juo galime aiškinti gruodžio 25 dienos pasirinkimą, tačiau yra ir kitų hipotezių. Pasak kai kurių, gruodžio 25 diena pasirinkta norint išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Radikaliausi šios hipotezės gynėjai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įžvelgia agresyvų simbolinių – propagandinių veiksmų planą kovai su pagonimis. Ši hipotezė mielai ir skubiai yra priimama taip pat ir tų, kuriems religija yra tik manipuliacija bei galia paremtas „opiumas liaudžiai“. Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio 25-oji buvo pasirinkta stengiantis atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną. Kitaip tariant, gruodžio 25-oji buvo didaktiškai patogi diena paaiškinti pagoniui, ką reiškia Kristaus gimimas. Tokios hipotezės, viena vertus, yra kritikuojamos kaip neturinčios pagrindo IV amžiaus krikščionių rašytojų raštuose, kuriuose detaliai nagrinėjamas krikščionių ir pagonių santykis, aptariami intelektualiniai, socialiniai ir kultūriniai susidūrimai, tačiau apie sistemingą ir sąmoningą pagoniškų švenčių keitimą krikščioniškomis nekalbama. Liturgijos istorijos tyrinėtojas Tomas Teilis teigia, kad gruodžio 25-oji kaip Kristaus gimimo data pirmiausia pradėta minėti ne Romoje, o dar III amžiaus antroje pusėje Afrikoje. Tai dar vienas argumentas, kuris prieštarauja sąmoningo pagoniškos šventės pakeitimo krikščioniška švente hipotezei.

Tokie kalendorinių metų momentai kaip saulėgrįža ar lygiadienis nėra savaime „pagoniški“, bet saulės ir žemės judėjimo nulemti fenomenai, kuriuos galėjo užfiksuoti kiekviena pakankamai astronominių žinių sukaupusi kultūra. Panašiai ir „tamsa“ ar „šviesa“ yra universalūs simboliai, naudoti ne tik įvairiuose žemynuose skirtingu laiku gyvavusiose bei tarpusavyje visai nesusijusiose kultūrose ir jų religinėse sistemose. Kitaip tariant, jei gamtos fenomenai ir su jais susiję simboliai yra visuotiniai, universalūs, tai yra neprasminga ir klaidinga sakyti, kad krikščionybė juos „nusikopijavo“ ar, dar blogiau, „atėmė“, pakeisdama jų „tikrąją prasmę“ iš pagonybės, tarsi ši būtų jų kūrėja ir savininkė. Teiginiai, kad „Kalėdos yra iš tikro pagoniška šventė“ yra tik klaidingomis prielaidomis besiremianti retorika.

Pagal VR

© 2007 „XXI amžius“