Bažnyčia Saudo Arabijoje: žingsniai krikščionių ir musulmonų santykiuose

Neseniai Katare atidarytai katalikų bažnyčiai žiniasklaidoje buvo skirta nemažai dėmesio. Ne vienam komentatoriui ir apžvalgininkui parūpo interpretuoti šį įvykį šalyje, kurios pirmajame konstitucijos straipsnyje skelbiama: „Kataras yra nepriklausoma arabų valstybė. Islamas yra valstybinė religija ir šariatas (islamo teisė) yra pagrindinis įstatymų šaltinis“.

Naujajai katalikų bažnyčiai didelį dėmesį skyrė ir Šventasis Sostas. Tai iliustruoja kardinolo Ivano Diaso, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefekto, dalyvavimas bažnyčios pašventinime ir pirmųjų Mišių, kuriose dalyvavo apie 15 000 tikinčiųjų, celebravime.

Ši bažnyčia – tai dar vienas žingsnelis jau įsisenėjusios problemos sprendimo link: jei musulmonams suteikiama teisė praktikuoti savo tikėjimą ir turėti savo maldos namus Vakarų pasaulyje, krikščioniškų tradicijų kraštuose, kodėl musulmonai negerbia krikščionių poreikių savosiose šalyse, kaip to reikalautų teisingumo ir abipusiškumo principai?

Šių principų pripažinimas reikalauja greitesnio sprendimo, mat per pastaruosius dešimtmečius į Arabijos pusiasalį atvyko šimtai tūkstančių krikščionių darbininkų. Kai kuriose mažose arabų valstybėse jie sudaro keliolika ir net keliasdešimt procentų visų šalies teritorijoje gyvenančių žmonių. Tačiau jų teisės, ypač religijos laisvė, yra nepaprastai suvaržytos. Dar ne taip seniai Saudo Arabijoje krikščionys filipiniečiai būdavo suimami už Biblijos laikymą, o už bandymą atversti į krikščionybę grėsė ir tebegresia mirties bausmė.

Tačiau per pastaruosius keliolika metų ledai šiek tiek pajudėjo. Antai beveik visos musulmonų šalys užmezgė diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu. Šiuo metu tik Saudo Arabija ir Omanas jų neturi. Beveik visose šalyse buvo leista atidaryti krikščioniškus maldos namus, įkurti parapijas – su didesniais ar mažesniais suvaržymais, bet vis dėlto oficialias. Tik vienintelėje Saudo Arabijoje nėra nė vienų krikščioniškų maldos namų, nors, neoficialiais duomenimis, joje gali būti per milijoną vien katalikų emigrantų, daugiausia iš Indijos ir Filipinų.

Saudo Arabijoje religijos laisvės suvaržymai itin griežti tiek normomis, tiek galimomis bausmėmis ir sankcijomis. Nemusulmonai negali viešai praktikuoti savosios religijos, į šalį negali įvažiuoti krikščionių dvasininkai, musulmonų tikėjimo išpažinimas yra būtina sąlyga siekiant pilietybės.

Saudo Arabijos teritorijoje yra Medina ir Meka – dvi musulmonams nepaprastai svarbios šventosios vietos, susijusios su pranašo Mahometo gyvenimo įvykiais. Sakoma, kad visa Saudo Arabijos teritorija yra didžiulė šventovė. Vadinasi, čia negali būti praktikuojama kita religija nei islamas.

Vis dėlto padėtis keičiasi ir Saudo Arabijoje. 2007 metų lapkričio mėnesį dideliu įvykiu tapo Saudo Arabijos karaliaus, Medinos ir Mekos mečečių sergėtojo, vaidinančio tikrai svarbų vaidmenį musulmonų pasaulyje, apsilankymas Vatikane ir susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI. Tai buvo pirmas tokio lygio susitikimas, turintis simbolinę prasmę.

Būtent po šio vizito ir po žinios apie Katare atidaromą bažnyčią arkivyskupas Paul-Mounged El-Hachem, apaštališkasis nuncijus Kuveite, Katare, Bahreine, Jemene, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, užsiminė, kad dėl panašių klausimų kalbamasi su Saudo Arabijos pareigūnais.

Nežinia kiek metų šie pokalbiai gali tęstis, kol taps konkrečiais veiksmais, tačiau jau pats kalbėjimosi faktas yra svarbus. Ar jis rodo, kad musulmonų pasaulis po truputėlį atsiveria religijos laisvei? Galime taip pat prisiminti, kad pagarbos žmogaus orumui ir religijos laisvės, konkrečios šio orumo išraiškos, temos tapo pamatinėmis neseniai susikūrusiam katalikų ir musulmonų Forumui po 138 musulmonų lyderių viešo laiško Popiežiui ir kitų krikščioniško konfesijų vadovams iniciatyvos.

Kad krikščionių ir musulmonų santykiai, religijos laisvės problemos yra rimtos ir neignoruotinos temos musulmonų pasaulyje, liudija ir po kovo 13-14 dienomis vykusios Islamo konferencijos organizacijos, vienijančios 56 valstybes, viršūnių susitikimo paskelbtas viešas komunikatas, pavadintas „Dakaro deklaracija“. Be kitų dalykų, deklaracijoje pareiškiama, jog musulmoniškų valstybių vadovai remia civilizacijų dialogo idėją ir šioje perspektyvoje Islamo konferencijos organizacija turėtų surengti didelį musulmonų ir krikščionių susitikimą, kuriame aktyviai dalyvautų ir musulmoniškos vyriausybės. Tokį žingsnį diktuoja taikos ir saugumo siekimas. Deklaracijoje taip pat smerkiamas ekstremizmas, prievarta ir terorizmas, pavadinant juos „pasauliniu fenomenu“, nepriklausančiu nuo religijos, rasės, spalvos ir valstybės, todėl nesietinu ir su islamo prigimtimi.

Parengta pagal VR informaciją

© 2008 „XXI amžius“