Popiežius Benediktas XVI artimas Afrikos žmonėms

Mindaugas BUIKA

Popiežius susitiko ir su Afrikos pigmėjais

Popiežius Benediktas XVI su Afrikos vyskupais aptarė būsimojo Sinodo eigą

Atsisveikindamas Kamerūno prezidentas Šventajam Tėvui įteikė kelionės vaizdų albumą

Angolos katalikai pasitikdami Šventąjį Tėvą rodė ypatingą entuziazmą

Popiežius Benediktas XVI jautriai bendrauja su negalios ištiktuoju

Popiežius rengiasi pamaldoms Luandoje, kuriose dalyvavo daugiau kaip milijonas tikinčiųjų

Su Šventuoju Tėvu pagarbiai atsisveikina Angolos prezidentas Žozė Eduardas duš Santušas

Liturginėse pamaldose afrikiečiai pasižymi dvasiniu susitelkimu

Kamerūno vyskupai Popiežiui įteikė originalią dovaną

Kelionės į Afriką metu Šventasis Tėvas noriai bendravo su žurnalistais

Kamerūno sostinės Jaundės futbolo stadione Benediktą XVI pasitiko gausios minios maldininkų

Popiežiaus vizito Kamerūne ir Angoloje akimirkos

Popiežiaus Benedikto XVI pasibaigusios kelionės į Afriką vadovautų pamaldų kulminacija reikėtų laikyti praėjusį sekmadienį jo aukotas šv. Mišias Luandoje (Angola), kuriose dalyvavo daugiau kaip milijonas tikinčiųjų. Kartu su Šventuoju Tėvu šv. Mišias koncelebravo ne tik Angolos, bet ir kaimyninių šalių – Botstvanos, Lesoto, Mozambiko, Namibijos, Pietų Afrikos Respublikos, Svazilendo ir Zimbabvės – vyskupai. Pamaldų homilijoje komentuodamas liturgijos pirmojo skaitinio vilties žinią, skirtą tremtyje gyvenančiai išrinktajai tautai, Popiežius ją susiejo su Angolos ir visos Afrikos išbandymų kupina situacija.

Kvietimas pripažinti Dievo veikimo galią

Popiežius priminė, kad neseniai pasibaigęs ir net 27 metus trukęs pilietinis karas Angolai atnešė daug kančių, suardė šeimų ir bendruomenių gyvenimą, sunaikino „žmogaus darbo vaisių“, susilpnino viltį. Tokią situaciją patyrė ir kitos Afrikos tautos.

Visas šis blogis iš tikrųjų yra netikėjimo pasekmė, nes kai nepaisoma Dievo Žodžio, „kada pajuokiamas Dievo įstatymas“, įsivyrauja neteisingumas ir naikinantys vaidai, aiškino Šventasis Tėvas.

Išsivadavimui iš šio blogio Benediktas XVI kvietė afrikiečius pripažinti Dievo veikimo galią, priimti Jo siūlomą „meilės ir atleidimo dovaną“ ir tapti Jo gailestingosios meilės skelbėjais savo šeimose ir bendruomenėse, mokykloje ir darbo vietoje bei „kiekviename socialinio ir politinio gyvenimo sektoriuje“. Popiežius patvirtino, kad Afrikai būtinas susitaikymas „gali būti tik atsivertimo, širdies perkeitimo ir naujo mąstymo būdo vaisius“.

Kartu jis priminė Evangelijos mokymą apie Dievo meilės galią šiam atsinaujinimui ir sakė, kad šio mokymo skelbimas yra pagrindinis apaštališkojo vizito į Afriką tikslas. „Skelbti šią atleidimo, vilties ir naujo gyvenimo Kristuje žinią aš atvykau į Afriką, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. – Todėl prašau šiandien vienybėje su mūsų broliais ir seserimis Afrikoje melstis, kad kiekvienas šio didžiojo kontinento krikščionis patirtų Dievo gailestingosios meilės išganomąjį prisilietimą, kad Afrikos Bažnyčia per savo sūnų ir dukterų liudijimą taptų tikrojo susitaikymo vieta“.

Popiežius kvietė afrikiečius būti ištikimais su Krikšto sakramentu gautai Kristaus šviesos dovanai, pasitikėti Evangelijos mokymu, kuris gali nuskaistinti tautinės kultūros tradicijas. Šios tradicijos – tai pirmiausia „jūsų stiprios šeimos, gilus religingumo jausmas, džiaugsmingas gyvybės dovanos šventimas, pagarba senolių išminčiai ir jaunimo entuziazmas“. Tokia tikėjimo, vilties ir meilės šviesos sklaida šeimose ir bendruomenėse, „liudijimas šventos tiesos, kuri žmones padaro laisvus“, turi padėti Angolos ir visos Afrikos tautoms atsikurti ir suklestėti.

Aptartos būsimojo Vyskupų Sinodo aktualijos

Vieni svarbiausių popiežiaus Benedikto XVI vizito programos tikslų buvo jo susitikimai su šių šalių ir visos Afrikos vyskupais, rengiantis spalio mėnesį vyksiančiam Vyskupų Sinodui, skirtam Afrikos Bažnyčiai, kuriame bus svarstoma religinio gyvenimo padėtis Juodajame kontinente ir perspektyvos ateičiai. Kovo 19 dieną Jaundėje (Kamerūnas) aukotose šv. Mišiose Šventasis Tėvas pristatė būsimosios Sinodo asamblėjos gairių dokumentą „Afrikos Bažnyčia susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“.

Tą pačią dieną, susitikęs su Afrikai skirto Vyskupų Sinodo tarybos nariais, afrikiečių ganytojais, atvykusiais iš Nigerijos, Tanzanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Alžyro, Mozambiko, Kongo, Burkina Faso, Zambijos Madagaskaro, Egipto ir Kamerūno, popiežius Benediktas XVI priminė senąją Afrikos krikščionybės istoriją ir kalbėjo apie jos viltingus lūkesčius. Svarbu pabrėžti, kad savo gyvenimo aušroje Afrikoje lankėsi pats Išganytojas, kai Šventoji Šeima rado prieglobstį tuometiniame Egipte, kai turėjo slėptis nuo Erodo teroro. Taip „maždaug prieš du tūkstančius metų Jėzaus asmeniu pats Dievas atnešė druską ir šviesą Afrikai“, – sakė Šventasis Tėvas. Toks Dievo Sūnaus fizinis apsilankymas pašventino šį žemyną ir afrikiečiai tuo gali  didžiuotis bei apmąstyti šį pirmąjį Jėzaus žmogiško gyvenimo etapą bei rasti jėgų atsispirti šių dienų sunkumams.

Kaip liudijo patristikos istorija, evangelistas šv. Morkus Egipte įkūrė garsųjį Aleksandrijos krikščionybės židinį. Geroji Naujiena pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais sparčiai paplito Šiaurės Afrikoje, iškeldama didžiuosius šventuosius ir kankinius, žymiuosius teologus. Dėl susidariusių aplinkybių ji giliau į kontinentą neplito. Tik XV-XVI amžiuose ten veiklą pratęsė Vakarų misionieriai. (Popiežiaus Benedikto XVI aplankytoji Angola kaip tik švenčia savo evangelizacijos pradžios 500-ąsias metines).

Naujas misijinio sąjūdžio pakilimas prasidėjo XIX amžiaus antroje ir XX amžiaus pradžioje. Tada krikščionių skaičius Afrikoje padidėjo dešimtis kartų. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į ištikimų atvykėlių misionierių palydovų afrikiečių katechetų nuopelnus, kai šie savo gimtąja kalba nešė Dievo Žodžio šviesą į savo brolių ir seserų širdis. Pasauliečių katechetų atsidavęs veikimas, kartais aukščiausia kankinystės kaina, išugdė Afrikoje dabar tokius gausius kunigiškus ir vienuolinius pašaukimus, stiprino ryšį tarp tikinčiųjų bendruomenių ir Bažnyčios hierarchų, skatino krikščioniškosios tradicijos inkultūraciją vietinėje terpėje. Ir šių dienų katechetams popiežius Benediktas XVI linkėjo savo pirmtakų uolumo, drąsos bei gausios Dievo palaimos.

Apžvelgdamas dabartinį krikščionybės istorijos Afrikoje etapą, jis priminė svarbų faktą, kad kontinento tautų nacionalinis išsivadavimas, nepriklausomų valstybių kūrimasis, kuriame dalyvavo ir Bažnyčia, sutapo su Vatikano II Susirinkimu (1962-1965). Dar jo išvakarėse popiežius Pijus XII pradėjo konsekruoti afrikiečių kilmės vyskupus, Afrikoje taip pat stiprėjo teologinė mintis, vėliau žymiausi hierarchai pakviesti vadovauti svarbioms Šventojo Sosto dikasterijoms. Šventasis Tėvas linkėjo, kad stiprėjanti Afrikos krikščionybė duotų Bažnyčiai žymių teologų ir dvasinių mokytojų, kaip kadaise Aleksandrijos mokykla. (Galbūt ateityje sulauksime ir afrikiečių kilmės Popiežiaus.)

Aptardamas būsimo Afrikai skirto Sinodo asamblėjos temą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog tam, kad Bažnyčia gerai atliktų sutaikinamąją misiją, ji pati turi tapti „susitaikiusių su Dievu ir tarpusavyje asmenų bendruomenė“. Tada Bažnyčia gali skelbti Gerąją Naujieną apie susitaikymą šiuolaikinei visuomenei, kuri, neišskiriant ir Afrikos, yra stipriai pažeista konfliktų, smurto ir neapykantos. Šventasis Tėvas teigė, kad spalio 5-24 dienomis vyksiančiame Vyskupų Sinode bus daug kalbama apie Bažnyčios gyvenimo esmines atramas – Eucharistijos, kuri yra sutaikinančios vienybės šaltinis, šventimą ir Dievo Žodžio apmąstymą.

Šiomis priemonėmis pirmiausia galima pasiekti tikrąjį krikščionio pašaukimą – būti laisvu Jėzuje Kristuje, įveikiant tokią skaudžią atmintį ir kultūrinę priešpriešą. „Tik taip bus įmanoma sukurti teisingesnę ir taikesnę Afriką, tokią Afriką, kuri pateisintų visų jos vaikų lūkesčius“, – sakė popiežius Benediktas XVI.

Jautrumo kenčiantiems žmonėms skatinimas

Per savaitę, praleistą Afrikos žemyne, Šventasis Tėvas susitiko ne tik su vyskupais, bet ir ligoniais, jaunimu, moterų organizacijų atstovėmis, visais tais, kurių gerovei teikiamas Bažnyčios socialinio ir sielovadinio veikimo prioritetas. Ypač jaudinančiai kalbėjo Šventasis Tėvas kovo 19 dieną susitikęs su ligoniais Jaundės nacionaliniame neįgaliųjų reabilitacijos centre. Ši įstaiga vadinama Kardinolo Polio Emilio Liužė centru, kadangi jį 1972 metais įkūrė šis žymus Kanados Bažnyčios hierarchas. Dėl amžiaus atsistatydinęs iš Monrealio arkivyskupo pareigų, jis buvo nuvykęs misijoms į Kamerūną, kur dvylika metų darbavosi tarp raupsuotojų.

Centre Popiežių pasitiko keli šimtai ligonių, medicinos personalas iš visų Kamerūno katalikiškų ligoninių, taip pat sveikatos apsaugos ministras, ligonių sielovados vadovai. „Jūs nesate vieniši savo skausme, kadangi Kristui yra artimi visi, kurie kenčia, – kalbėjo Benediktas XVI ligoniams. – Jis apsireiškia ligoniams ir sustiprina jų vietą Dievo širdyje ir visuomenėje“. Tai patvirtina ir Evangelija, kurioje yra gausu pasakojimų apie Išganytojo brolišką švelnumą ir užuojautą visiems, kurių kūnas yra nesveikas. Šventasis Tėvas taip pat reiškė artumą ligoniams, ypač sergantiems AIDS, maliarija, tuberkulioze, kurių tiek daug yra Afrikos žemyne ir kuriuos gydyti bei slaugyti aktyviai padeda Katalikų Bažnyčia.

Ragindamas būti jautresniais ligoniams, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad ligoniui panirus į Kristaus kryžiaus kančios slėpinį, „švelnumo ir užuojautos gestas, pagarbos kupina tyla, šypsena bei pamaldus dalyvavimas dažnai gali duoti daugiau nei žodžiai“. Kaip tik tokią patirtį išgyveno nedidelė vyrų ir moterų grupė, įskaitant Švč. Mergelę Mariją ir apaštalą šv. Joną, kurie sekė Jėzų jo kančios kelyje iki pat mirties ant Kryžiaus. Tarp sekusiųjų buvo ir vienas Afrikos sūnus Simonas Kirenietis, kuriam buvo liepta padėti Jėzui nešti kryžių į Golgotą. Taip pats patirdamas kančią, jis dalyvavo kančioje To, kuris atpirko visus žmones, įskaitant savo budelius.

Simonas Kirenietis, žinoma, negalėjo suprasti, kad dalyvauja didžiajame atpirkimo veiksme. Taip ir kiekvienam mūsų yra sunku priimti savąjį gyvenimo kryžių. Bet tik po Prisikėlimo galima suvokti, kas yra padaryta, nes Viešpaties galutinė pergalė atskleidžia tikrąją išbandymų prasmę. „Aš meldžiu, brangūs broliai ir seserys, kad jūs gebėtumėte suprasti, kad atliekate Simono Kireniečio misiją. Aš meldžiu, brangūs broliai ir seserys, kurie sergate, kad jūs sutiktumėte Simoną prie savo ligos patalo“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tada tikėjimo akimis galima įžvelgti prisikėlusiojo Viešpaties spinduliuojantį veidą, „kuris sako mums, kad liga ir mirtis nėra paskutiniai žmogaus gyvenime“.

Kalbos pabaigoje popiežius Benediktas XVI kreipėsi į ligoninės personalą ir visus sveikatos apsaugos darbuotojus kviesdamas, kad jie labai dėmesingai atsidavusiai rūpintųsi sergančiais ir kenčiančiais. Tada tai bus tikras artumo meilės aktas, kurį pripažins, pats Dievas: „buvau ligonis ir mane aplankėte“ (Mt 25,36). Medikų uždavinys – panaudoti kiekvieną teisėtą būdą skausmui sumažinti, bet „pirmiausia <...> saugoti žmogaus gyvybę, būti gyvybės gynėjais nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis taip pat drąsino kunigus „aktyviam ir draugiškam“ pacientų lankymui ligoninėse bei „užtikrinto bažnytinio dalyvavimo namuose sergančiųjų paguodai ir dvasinei paramai“. Popiežius linkėjo, kad nė vienas ligonis nesijaustų vienišas, ir meldė Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Juozapo globėjiško užtarimo.

Šventasis Tėvas nuoširdžiai bendravo su žurnalistais, kurie kaip paprastai už atitinkamą mokestį lydėjo jį vizito metu. Dar popiežius Jonas Paulius II įvedė tradiciją (ją noriai tęsia jo dabartinis įpėdinis) skrydžio metu rengti spaudos konferenciją ir paaiškinti kelionės tikslus. Popiežius Benediktas XVI lėktuve susitiko su žurnalistais ir kovo 23 dieną grįždamas iš Luandos į Romą dalijosi ką tik pasibaigusio vizito įspūdžiais.

Šventasis Tėvas sakė, kad Afrikoje jis ypač juto didžiosios krikščioniškos šeimos tarpusavio artumą ir pagarbą sakralumui. „Aš buvau labai sujaudintas dėl dviejų dalykų. Viena vertus, toks nuoširdumas, nepaprastas džiaugsmas, tiesiog celebruojančios Afrikos įspūdis, – teigė Benediktas XVI žurnalistams. – Man atrodė, kad Popiežiaus asmenyje žmonės tiesiog įžvelgė fakto, kad visi mes esame Dievo šeima, įsikūnijimą“. Dar Popiežių sužavėjo afrikiečių „dvasinis susikaupimas liturgijoje ir stiprus sakralumo pojūtis“.

Inkultūruotoje šv. Mišių liturgijoje dalyvavo įvairios grupės su būdingais etniniais elementais, bet tai nebuvo tik „saviraiška ar savęs pristatinėjimas“, bet susitelkimas į dieviškąją aplinką. „Visi jų judesiai visada buvo pagarbūs, bylojantys apie Dievo buvimą, ir man tai paliko gilų įspūdį“, – pripažino Šventasis Tėvas. Kartu jis garantavo Bažnyčios paramą liturgijos vystymui specifinėje afrikietiškoje terpėje, jei tai neužgožia pačios Eucharistijos šventimo esmės.

Popiežius Benediktas XVI dar kartą išreiškė savo liūdesį dėl kovo 21 dieną Luandoje vykusios tragedijos, kai prieš susitikimą stadione su jaunimu, didelėje spūstyje buvo sutryptos dvi merginos, kurios bevežant į ligoninę mirė. Vienos žuvusiųjų tapatybė iki vizito pabaigos dar nebuvo nustatyta, o kita žuvusioji – jauna katechetė. Šventasis Tėvas sakė, kad jo palydos atstovai, įskaitant Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Tarcizijų Bertonę, aplankė mirusios merginos „našlę mamą, drąsią moterį, penkių vaikų motiną“. Pabrėžęs, kad meldžiasi už žuvusiųjų sielas, Popiežius linkėjo, kad ateityje renginiai būtų geriau organizuojami ir būtų išvengta panašių tragedijų.

Šventasis Tėvas paminėjo ir savo apsilankymą Kardinolo P. Liužė neįgaliųjų reabilitacijos centre. „Mano širdį paveikė tokios didelės kančios pasaulio regėjimas, žmogiškosios egzistencijos liūdesys ir skurdas, bet kartu matymas to, kaip valstybė ir Bažnyčia bendradarbiauja, kad padėtų tiems, kurie kenčia“, – nurodė Benediktas XVI. Jis pasidžiaugė, kad valstybė pavyzdingai administruoja ir išlaiko šią medicinos instituciją, o įvairios bažnytinės organizacijos ir sielovadininkai dvasiškai rūpinasi pacientais. „Ir man atrodo, kad būtent čia aiškiausiai matome, kad žmogus padėdamas kenčiančiam žmogui, tampa didesniu. Šitai liko mano atmintyje“, – kalbėjo Popiežius.

Jis taip pat užsiminė ir apie būsimo Afrikai skirto Vyskupų Sinodo darbo dokumento „Instrimentum laboris“ pristatymą ir įvykusį susitikimą su Sinodo tarybos nariais, dvylika vyskupų, su kuriais aptarta Bažnyčios padėtis Juodajame kontinente ir jos lūkesčiai. Šventasis tėvas dėkojo visiems, prisidėjusiems prie sėkmingos kelionės rengimo, taip pat ir žurnalistams, už išsamų bei objektyvų įvykių nušvietimą.

AFP, Reuters nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“