|
|
|
Kankinystė žydinčios sakuros šalyje
Katalikų Bažnyčia iš XVII amžiaus japonų katalikų tikėjimo kankinių mena per tris tūkstančius vardų. Skaičiuojama, kad iki XVIII a. pradžios Japonijoje nužudyta apie 200 tūkstančių krikščionių. Japonijos evangelizacijos pradžia siejama su jėzuito šv. Ksavero Pranciškaus veikla, kuris į Japonų salyną atvyko 1549 metais. 1552 metais šventasis misionierius viename laiške su nuostaba rašė apie japonų Krikšto sakramento priėmimą: Mačiau, kaip jie džiaugiasi mūsų pasisekimu, parodydami didelį uolumą, patys plėtodami Tikėjimą ir skatindami krikštytis pagonis. Kioto mieste senovės Japonijos sostinėje pirmoji katalikiška bažnyčia konsekruota 1576 metais. Iki 1587 metų krikščionybės vystymas Japonijoje Bažnyčios evangelizacijos darbo dėka (pirmiausia dėl jėzuitų veiklos) buvo sistemingas ir vyko be didesnių kliūčių. Tuo metu krikščioniškoji visuomenė Japonijoje jau siekė arti 200 tūkstančių asmenų. 1587 metais, kai dvi katalikės atsisakė būti realią valdžią turėjusio vietininko (šoguno) sugulovėmis, krikščionis imta persekioti. Pradėta juos masiškai šalinti iš įstaigų ir kariuomenės, uždrausta jėzuitams vykdyti misionierišką veiklą, sudeginta per 200 katalikiškų šventovių. Ne tik šoguno pažeistos ambicijos tapo dingstimi pradėti persekioti japonų katalikus. Į kovą metamos priešiškos bonzų (budistų dvasininkų) užmačios. Jie didelę įtaką turėjo ypač provincijoje. Taip pat dera priminti nederamą protestantų (anglų ir olandų pirklių) vaidmenį, kurie XVII a. pradžioje siekdami palankesnių prekybinių santykių prisidėjo prie japonų Katalikų Bažnyčios persekiojimo jie nurodydavo vietas, kur slapstėsi katalikai. Anglų ir ir olandų pirkliai patarė japonų valdžios sumanymui, kad geriausias būdas atpažinti misionierius atvykstančiųjų į Japoniją kitataučių minioje yra pasiūlymas įtariamiems asmenims trypti kryžių. Šitokio bandymo sumanytojai protestantai patys pasidavė šiam kryžiaus niekinimui. Prasidėjus totaliam persekiojimui buvo galvojama visiškai nutraukti katalikų veiklą Japonijoje. Vienas svarbiausių krikščionybės centrų Japonijoje XVI amžiuje buvo Nagasakio miestas (ant kurio 1945 metais buvo numesta atominė bomba). Nagasakio miesto valdžios vietininkas įsakė šalia esančioje kalvoje nukryžiuoti 26 japonų katalikus. Tarp kankinių buvo misionieriai (jėzuitai, pranciškonai) ir taip pat pasauliečiai. Prie kryžiaus buvo prikaltas vienas pirmųjų japonų jėzuitų tėvas Paulis Mikis. Pasauliečių gretose kartu su tėvu Pauliumi kankinių mirtį priėmė dvylikamečiai ir trylikamečiai vaikai... Dar viena persekiojimo banga kilo 1614 metais. Tada buvo įsakyta nugriauti visas dar likusias Japonijoje katalikų bažnyčias, o misionierius kartu su žinomiausiais japonų šeimų nariais, priėmusiais krikštą, išvaryti iš šalies. Japonų katalikų persekiojimas truko visą XVII amžių. 1622 metų rugsėjį buvo sudeginti 25 katalikai (tarp jų devyni jėzuitai, šeši dominikonai ir keturi pranciškonai). Prieš savo egzekuciją jie matė, kaip kitiems 30 katalikų buvo nukirsdintos galvos. Tuo laiku Japonijoje lankęsis anglų jūrininkas Richardas Koksas (Richard Cocks) Kioto mieste regėjo: nukankintus 55 katalikus vieno nužudymo metu (...), tarp jų penkiamečius ir šešiamečius vaikus ant savo motinų rankų, ant degančio laužo ir šaukiančius: Jėzau, priimk mūsų sielas... XVII amžiuje buvo žiauriai nužudyti Japonijos katalikybės išpažinėjai. Bažnyčiai žinomi daugiau nei trijų tūkstančių nužudytųjų vardai. Iš viso nužudyta beveik 200 tūkstančių katalikų. Labai sunku sudaryti tikslų žuvusiųjų sąrašą, nes XVII a. viduryje žuvo paskutiniai misionieriai, darbavęsi žydinčių sakurų šalyje. Japonijoje Katalikų Bažnyčios persekiojimas išsiskyrė žiaurumu. Persekiotojai siekdami išgauti iš katalikų apostaziją (atsižadėjimą nuo Kristaus K.D.) taikė įmantriausias kankinimo priemones. Dažnai aukas nukryžiuodavo, degindavo, plikindavo garais. Augustinietį vienuolį tėvą Bartolomiejų Gutierezą kankino bemaž metus nuo 1631 metų gruodžio iki 1632 metų rugsėjo mėnesio. Prailgindami kančias, kankintojai pakviesdavo gydytojus, kurie šiek tiek apgydydavo žaizdas, o vėliau vėl tęsdavo kankinimus. 1632 m. rugsėjo 3 dieną tėvas Bartolomiejus buvo sudegintas ant laužo. Jau 1867 metais popiežius Pijus IX kartu su kitais dvylika kankinių tėvą Bartolomiejų paskelbė palaimintuoju. Šv. Pranciškus Ksaveras, pradėjęs savo misijinę veiklą Japonijoje, rašė: Man atrodo, kad niekuomet nerasime tautos, prilygstančios japonams. Šie žodžiai pasitvirtino tęsiantis Katalikų Bažnyčios Japonijoje persekiojimams. Liudytojai visada pabrėždavo antgamtišką stoiškumą, vyriškumą (tarsi jie trokštų kančios), su kuriuo japonai netekdavo savo gyvybės vardan ištikimybės tikėjimui. Tarp katalikų, 1597 metais nukryžiuotų Nagasakio mieste, buvo ir trylikametis Tomas Kosakis. Prieš savo mirtį šis jaunuolis parašė mamai atsisveikinimo laišką, kuriame buvo ir tokie žodžiai: Mūsų Viešpaties malonės dėka rašau šį laišką Tau, brangi Mama. Visi kartu su Tėvu esame nuteisti nukryžiavimui. Mūsų čia yra 26 žmonės. Prašau, nesisielok dėl Tėvo ir manęs, nes lauksime Tavęs rojuje. Jei nerasi Tėvo, kuris Tau suteiktų paskutinį patepimą, atmink apie atgailą už nuodėmes ir neišsižadėk tikėjimo. Atmink apie nesuskaičiuojamas malones, kurias teikia Viešpats Jėzus Kristus. Juk šiame pasaulyje galima greitai viską prarasti, net jei taptum beturte, prašau, saugokis, kad neprarastum Dangaus garbės. Nesvarbu, ką žmonės pasakys, ištverk viską iki galo su kantrybe ir meile. Prašau, melskis už mūs visus. Meldžiu Tave apie svarbiausią dalyką: visada visa širdimi gailėkis už nuodėmes, tesaugo Tave Dievas. Tiesiog neįtikėtina, kad tokias prasmingas mintis prieš mirtį parašė vos trylikos metų sulaukęs vaikinukas. 1862 metais tų žodžių autorių kartu su savo 25 likimo draugais popiežius Pijus IX paskelbė palaimintaisiais. Pagal kanoną Nagasakio kankiniai prisimenami vasario 6 dieną. Kitas XVII amžiaus jėzuitų misionierius Japonijoje tėvas Feraras 1634 metais neišlaikė kankinimų ir išsižadėjo Kristaus sutrypė kryžių. Per kitus metus t. Ferara buvo daugelio kankinių mirties liudininkas. Japonų valdžios pavedimu buvęs jėzuitas Ferara pirmininkavo tribunolui, kuris turėjo nuspręsti neseniai areštuotų penkių jėzuitų misionierių likimą. Ferara kvietė išsižadėti tikėjimo. Areštuotų misionierių vardu tėvas Rubinis atsakė: Pasakyk tai, baily, silpnavaliams, kuriuos nori pasmerkti. Mes turime pakankamai ryžto bei valios, kad mirtume kaip krikščionys katalikai ir kunigai. Šie žodžiai suveikė kaip smūgis botagu Ferara pabėgo. Dievas lėmė, jog 1652 metais 80-metis Ferara atsidūrė Nagasakio miesto teisme. Į klausimą kas esąs, jis atsakė: Esu tas, kuris nusikalto prieš Dangaus ir Žemės Karalių. Išdaviau Jį iš baimės prieš mirtį. Esu krikščionis, esu jėzuitas. Po šių žodžių tris paras Ferara buvo nardinamas į talpas su nuodingais garais. Šį kartą vienuolis ištvėrė iki galo. Tvirtas tikėjimas, nugalėjęs persekiotojų žiaurumą ir neapykantą, nebuvo paskutinis puikus liudijimas Japonijos Bažnyčios veikloje. Liko dar ištvermė. Po žiaurumų Japonijos katalikams teko pereiti į pogrindį. Pogrindyje Katalikų Bažnyčia neteko kunigų, o kartu ir visų sakramentų, išskyrus krikšto. Likę gyvi japonų katalikai melsdamiesi laukė kažko iš Romos. Vis dėlto japonų katalikai pogrindyje ištvėrė apie 200 metų. XIX a. šeštame dešimtmetyje baigėsi Japonijos izoliacija nuo išorinio pasaulio, sugrįžo misionieriai jėzuitai, be to, pasišovė talkinti anksčiau prasikaltę protestantai. Iš pradžių galvota, kad viską teks pradėti iš naujo, nes niekas netikėjo, kad po tokio sunkmečio dar Japonijoje liko katalikų. 1865 metais prancūzų katalikų misionierius tėvas Petižanas (Petitjean) Nagasakio mieste pastatė mažą koplytėlę. Pomažu japonai grįžo iš pogrindžio į viešumą. Pasirodo, kad Nagasakyje ir apylinkėse iki XIX amžiaus išliko apie 2500 katalikų, o visoje Japonijoje buvo apie 50 tūkstančių tikinčiųjų. Šis faktas labai stipriai sujaudino popiežių Pijų IX, kuris kovo 17 dieną paskelbė Japonijos Katalikų Bažnyčios švente, pavadinta Katalikų susiradimo švente.
Parengė
© 2009 XXI amžius |
||||||
|
