|
|
|
Šventųjų pėdsakais Slaugytojų globėjo diena Kovo 8-ąją slaugos darbuotojai minėjo savo globėją šv. Dievo Joną Džiuljeta Kulvietienė
Kauno klinikų Šv. Luko koplyčioje šv. Mišias už slaugos darbuotojus aukojo Kauno medicinos universiteto (KMU) kapelionas ir vyriausiasis Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) kapelionas kun. Artūras Kazlauskas bei KMUK kapelionas kun. Julius Grigonis. Jonas Cidade Duarte (šv. Dievo Jonas) gimė 1495 m. kovo 8 dieną smulkaus prekiautojo šeimoje. Gal būtų ramiai gyvenęs kaime, jei ne piligrimas, jų namuos pasiprašęs nakvynės ir sužavėjęs kelionių pasakojimais. Ryte tėvai pastebėjo, kad Jonas, kuriam tada buvo 8-eri, iškeliavo kartu su piligrimu. Motina iš širdgėlos mirė, tėvas dienas baigė pranciškonų prieglaudoje. Jonas šešerius metus gyveno ir mokėsi pas Pranciškų Majoral, keliolika metų ganė avis, vedė savo globėjo dukrą. Kai gyvenimas, rodos, susitvarkė pabėgo. Tuo metu formavosi nauja kario samprata. Tai žavėjo Joną, bet karo karjera jam nesisekė. Paliktas saugoti karo grobio, buvo apvogtas ir pasmerktas mirti. Kažkieno užtarimas jį išgelbėjo. Mirties ir malonės patyrimas Joną labai sukrėtė grįžo į globėjo namus ir ėmėsi piemenavimo. Tačiau 1532 metais vėl tapo kariu. Parplukdytas į Ispaniją, nutarė aplankyti gimtinę. Sužinojęs, kas nutiko, nerado ramybės. Jautėsi nusidėjėliu, kuriam reikia atgailauti. Sevilijoje įsidarbino pas avių augintoją. Ceutoje rūpinosi ištremto kilmingo portugalo šeima. Patartas nuodėmklausio, skaito Evangeliją, dvasinę literatūrą. Grįžęs į Ispaniją, skaitė dvasingas knygas ir tapo knygų pirkliu. Vėliau jis įsikuria Grenadoje. Šv. Stepono šventėje išgirsta Andalūzijos apaštalą Joną Avilietį, kurio žodžiai palieka gilų įspūdį. Prisiminęs savo niekšybes, išdalija pinigus, knygas, rūbus. Pas Joną Avilietį atlieka išpažintį, miesto aikštėje atvirai išpažįsta nuodėmes. Skaudi patirtis, ilgų metų įtampa, patirtas atšiaurumas, meilės stoka prasiveržė proto užtemimu pateko į beprotnamį, kur neramiausi pacientai buvo rakinami grandinėmis, kuliami lazdomis. Jonas po kiek laiko pasveiksta ir paprašo leisti tarnauti kitiems ligoniams. 1539 metais įsteigė pirmąją ligoninę Granadoje. Garsėjo kaip puikus medikas, ypač psichinių ligų. Atsirado norinčių sekti Jono pavyzdžiu. Jonas juos subūrė į Ligoninės tarnautojų ordiną, vėliau pagarsėjusį Dievo Jono ligoninės tarnautojų ordinu. Dabar šie broliai visame pasaulyje rūpinasi ligoniais ir vargšais. Pradėjo rinkti apleistus žmones į mažą namelį. Dykai gaudavo neparduotą žuvį, taip galėjo išsimaitinti ir maitinti kitus. Taip atsirado ligoniais besirūpinančios vienuolijos vardas Fatebenefratelli. Geradarių dėka ligoninę didino, plėtė. Pacientus skirstė pagal ligas, apatinį aukštą paliko keleiviams, elgetoms. Ieškodamas lėšų ligoninei, nuvyko į Valjadolide įsikūrusį karaliaus dvarą, ką gavęs, išleisdavo rūpindamasis miesto vargingaisiais į Grenadą nieko neparnešdavo. Jonas vadinamas modernios ligoninės pradininku. Ilgainiui Jonui prigijo šventojo vardas Dievo Jonas. Rūpindamasis sergančiais, kvietė į ligoninę uolesnius kunigus. Pirmas nuolatinis jo bendradarbis buvo Antonijus Martinas, kurio brolis buvo nužudytas dėl to šis rengė keršto planą. Jonui rūpėjo jį atversti. Praleidęs naktį melsdamasis ir plakdamasis, atėjo pas Antonijų, atsiklaupė ant kelių bei rodydamas kryžių tarė: Štai Tas, kuris atleis, jei tu atleisi, tačiau jei norėsi keršyti už brolio kraują, jis keršys už savo kraują, kurį kiekvieną dieną pralieji savo nuodėmėmis. Tai buvo paskutinis lašas. Antonijus ne tik atleido brolio žudikams, bet ir tapo Jono įpėdiniu. Meilė artimui jo vos nesudegino tiesiogine prasme. Kilus gaisrui, puolė gelbėti pacientų. Kažkas pakomentavo: Jis mokė mylėti ir parodė, kad išorinė ugnis silpnesnė už tą, kuri liepsnojo jo viduje. 1550 metais Jonas sunkiai susirgo. Kilminga geradarė, pamačiusi jį miegant tik ant lentos, gavo iš arkivyskupo leidimą pergabenti Joną į savo namus. Jį vedant, pacientai šaukė ir protestavo, pasimetęs Jonas kartojo: Mielieji broliai, Dievas žino, kad norėčiau mirti tarp jūsų, bet jei Jis nori, kad mirčiau jūsų nematydamas, tebūnie Jo valia. Arkivyskupui Jonas išsakė, kas labiausia neramina: baimė, kad per mažai tarnavo Viešpačiui, o iš Jo gavo daug. Tai vargingi ir nuodėmės atsisakę žmonės, kuriais jis rūpinosi, skolos, kurias prisiėmė dėl Kristaus. Jis įteikė arkivyskupui skolų sąrašą šis asmeniškai pasižadėjo jas padengti. 1550 m. kovo 8-osios rytą Jonas išlipo iš per patogia jam atrodžiusios lovos ir atsiklaupė ant žemės, spausdamas prie krūtinės kryžių. Joną rado jau mirusį, bet tebeklūpantį. Jis mirė savo gimtadienio dieną, būdamas 55-erių. 1630 metais popiežius Urbonas VII paskelbė jį palaimintuoju, 1690-aisiais jį kanonizavo popiežius Aleksandras VIII. Dievo Jono laidotuvės buvo įspūdingos: karstą nešė keturi kilmingi miesto vyrai, laidotuvių eisenos priekyje ėjo ligoninės vargšai. XIX amžiuje Dievo Jonas buvo paskelbtas ligonių, ligoninių, slaugių ir jų asociacijų, knygų pardavėjų, galiausiai Granados globėju. Autorės nuotrauka
© 2010 XXI amžius |
||||||
|
