Šventoji Jadvyga ir Lietuva

Dr. Aldona Kačerauskienė

Šv. Jadvyga Anžujietė

Popiežius Jonas Paulius II Lenkijos karalienę Jadvygą Anžujietę, pirmąją Vladislovo Jogailos žmoną, 1987 metais paskelbė palaimintąja, o 1997-aisiais – šventąja. Popiežius didžiai vertino šią šventąją – viešėdamas tėvynėje, lankydamasis Krokuvoje, suklupdavo prie sarkofago Vavelyje ir melsdavosi prie jos kapo. Romos Katalikų Bažnyčia ją laiko karalienių ir suvienytos Europos globėja.

Žinias apie šią asmenybę, gyvenusią daugiau kaip prieš 600 metų, praplėtė kovo 26 dieną Vilniuje vykusi tarptautinė mokslinė konferencija „Šv. Jadvyga ir Lietuva“, surengta Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos, kuriai vadovauja doc. dr. Marija Rubaževičienė. Pranešimus skaitė lietuvių, lenkų ir vengrų mokslininkai. Konferenciją pasveikino kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, Vengrijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Peteris Noško Horvatas (Peter Noszko-Horvath), Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski).

Jadvyga Anžujietė (1373/1374 – 1399) – prancūzų bei neapoliečių kilmės Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I Didžiojo ir Elzbietos Bosnietės jauniausioji duktė, gimusi Vengrijoje. Ji turėjo dvi vyresnes seseris – Kotryną ir Mariją. Karalius tikėjosi sulaukti sūnaus, net popiežius Grigalius XI iš Avinjono laiške palinkėjo vyriškos lyties įpėdinio. Tačiau Vengrijos-Lenkijos karaliaus šeima berniukų nesulaukė. Maža to, 1378 metais mirė vyriausioji duktė Kotryna, tėvo numatyta tapti Lenkijos įpėdine.

XIV amžius – karališkų dinastijų metas. Įpėdinių santuokas lėmė valdovų politiniai išskaičiavimai. Liudvikas I, norėdamas palaikyti draugiškus santykius su Habsburgais, vos ketverių metų Jadvygą 1378 metais sužadėjo su Austrijos erchercogo Leopoldo III sosto paveldėtoju Vilhelmu. Po dvejų metų valdovas dar kartą įsipareigojo laikytis šio susitarimo, netgi raštu patvirtino: kai Jadvygai sukaks 12 metų, ji taps Vilhelmo žmona. Net gulėdamas mirties patale Liudvikas I tvirtai buvo nusistatęs visas paveldėjimo teises Vengrijai perleisti Jadvygai ir Vilhelmui.

1382 metais mirus Liudvikui I, našle tapusi Elzbieta Bosnietė pakeitė vyro planus. Vengrijos karaliene buvo karūnuota Marija, tėvo numatyta paveldėti Lenkiją. Lenkijos sostą motina paskyrė Jadvygai, kuri, turėdama tik 11 metų, buvo išsiųsta į Krokuvą ir 1384 metais šv. Jadvygos šventės išvakarėse karūnuota Lenkijos karaliene.

Tuo metu Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) buvo pagoniškas kraštas, apsuptas krikštą priėmusių kaimynių. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas prieš mirtį (1377 m.) antrosios žmonos stačiatikės Julijonos, Tverės kunigaikščio Aleksandro Mihailovičiaus dukters, vyriausiąjį sūnų Jogailą (1351–1434) paskyrė savo įpėdiniu. Motina vedė derybas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu D. Doniečiu dėl Jogailos vedybų su jo dukterimi Sofija ir stačiatikybės įvedimo Lietuvoje. Tačiau įvykiai pakrypo kitaip: Jogaila priėmė lenkų didikų pasiūlymą vesti karūnuotąją Jadvygą ir asmenine unija sujungti LDK su Lenkijos karalyste.

Karūnuotoji Jadvyga siekė likti ištikima Vilhelmui, jos širdis veržėsi prie sužadėtinio, kuris siekė savo likimą sujungti su Jadvyga. Jogaila jai nebuvo mielas: pagonis, 22 metais už ją vyresnis.

Jadvyga nuo pat vaikystės buvo karštai tikinti katalikė. Jos sutikimą tekėti už Jogailos nulėmė svarbiausias argumentas – tos vedybos sudarys sąlygas apkrikštyti kaimyninę Lietuvą. 1386 m. vasario 15 dieną Jogaila buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, po trijų dienų vedė Jadvygą, po mėnesio buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Lenkijos karalystėje atsirado du teisėti valdovai. Habil dr. Lidija Korčak (Korczak) savo pranešime sakė: „Valstybę reprezentavo karalius, o išskirtinis karalienės statusas išliko tik dėl jos šeimos teisių, karūnavimo titulo ir asmeninių savybių. Be to, karališkoji taryba veikė prie Jogailos, o ne prie Jadvygos“. Tačiau Jadvyga buvo aktyvi, diplomatiška, išsilavinusi valdovė. Ji prie Lenkijos prijungė Haličą, priėmė Moldavijos kunigaikščio vasalinę priesaiką, siekė taikiai išspręsti konfliktą su Vokiečių ordinu.

Karalienė Jadvyga Lietuvoje niekada nebuvo, tačiau visa esybe rėmė Lietuvos krikštą. Ji padėjo Jogailos rūpesčiu statomą pirmąją Vilniaus katedrą ir kitas bažnyčias aprūpinti liturginiais drabužiais bei indais, knygomis, kitais reikmenimis. Prie Prahos universiteto ji įsteigė Lietuvių kolegiją, kartu su Jogaila atkūrė Krokuvos universitetą, kuriame galėjo studijuoti ir lietuviai.

Amžininkai pastebi, jog Jadvyga buvo gailestingos širdies, šelpė vargšus ir našlaičius, materialiai rėmė vienuolynus, aplink save subūrė intelektualų būrį. Pirmieji Vilniaus vyskupai buvo iš jos aplinkos.

Ilgai Jogailai teko laukti įpėdinio. Pagaliau tryliktaisiais vedybinio gyvenimo metais Jadvyga pagimdė silpnutę mergytę, kuri netrukus mirė. Po keturių dienų mirė ir jos motina karalienė Jadvyga, būdama vos 26-erių. Po valdovės mirties įvyko keli stebuklai, žmonėse plito jos kultas. Lenkijos vyskupai pradėjo jos paskelbimo šventąja procesą, kuris gerokai užsitęsė, galop buvo pamirštas. Popiežius Jonas Paulius II nepamiršo savo tautietės ir įvykdė tai, ką buvo pradėję jo pirmtakai.

Konferencijoje šv. Jadvyga ne kartą buvo vadinta Lietuvos apaštale, viena iškiliausių vengrų kilmės istorinių asmenybių, palikusių gerų darbų pėdsaką ir Lietuvos istorijoje.

© 2010 „XXI amžius“