Palaimintųjų pėdsakais

Šventas vienuolės gyvenimas, liudijimas ir pranašystės

Mindaugas BUIKA

Palaimintoji Elena Aielo

Sesuo Elena su globotinėmis

Sesuo Elena Aielo, gavusi Kristaus stigmas

Palaimintoji vienuolė su savo globotinėmis

Beatifikacijos iškilmė Kalabrijoje

Kaip jau buvo pranešta, plataus tarptautinio dėmesio susilaukė vienuolės sesers Elenos Aielo (1895–1961) beatifikacija, įvykusi jos gimtojoje Konzencos arkivyskupijoje, Italijos pietiniame Kalabrijos regione. Sesuo E. Aielo buvo paženklinta daugelį metų patirtų ir sunkiai pakeliamų kančių, Jėzaus stigmomis, taip pat išgyveno mistinius apsireiškimus ir paskelbė perspėjančias pranašystes, įskaitant diktatoriaus Benito Musolinio žlugimą. 1928 metais Konzencoje ji įsteigė benamių našlaičių globos namus, iš kurių išaugo nauja vienuolija Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios mažųjų seserų kongregacija, XX amžiaus viduryje gavusi oficialų Bažnyčios pripažinimą.

Šventojo Kryžiaus išaukštinimo liturginėje šventėje rugsėjo 14 dieną beatifikacijos iškilmėms vadovavęs Šventųjų skelbimo dikasterijos Vatikane prefektas kardinolas Andželas Amatas pamaldų homilijoje nurodė palaimintosios Elenos „gebėjimą herojiškai gyventi pagal Evangeliją“. Liudijimas ir auka už pasaulio nuodėmes ir atsivertimą yra būdingas daugeliui šventųjų, ir tokio dvasinio pavyzdžio ypač reikia mūsų laikų visuomenei. Sesuo E. Aielo mistiškai dalyvavo Velykų slėpinyje, „savo žvilgsnį ir mintis visada nukreipusi į Nukryžiuotąjį“, – sakė kardinolas A. Amatas.

Jis priminė, kaip palaimintoji Elena į priekaištus, kad jos rodoma meilė vargšams ir ligoniams yra „perdėta“ dėl galimybių ir priemonių ribotumo, ji visuomet atsakydavo: „vargšai, neįgalieji ir kenčiantys yra geriausi Jėzaus draugai, todėl jiems gera darydami, mes esame ypatingai mylimi Viešpaties“. Tą pačią rugsėjo 14 dieną Romoje vykusioje bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI taip pat atkreipė dėmesį į sesers E. Aielos beatifikaciją, sakė, kad dėl to „džiaugiasi visa Italijos Bažnyčia“. Šventasis Tėvas pabrėžė naujosios palaimintosios ypatingą bendrystę su Eucharistijoje esančiu Jėzumi ir pavadino ją „eucharistine siela“. Popiežius priminė, kaip pati palaimintoji Elena sakydavo: „Eucharistija yra pagrindinis mano gyvenimo maistas, giliausias sielos atodūsis, Sakramentas, suteikiantis prasmę visam gyvenimui kaip ir kasdieniams darbams“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad šis naujosios palaimintosios pavyzdys ir užtarimas „sustiprintų kiekvieno meilę altoriaus Sakramentui“.

Kaip rašoma Romos popiežiškojo Laterano universiteto profesoriaus monsinjoro Frančesko Spadaforios biografinėje knygoje „Nepaprastas sesers Elenos Aielo gyvenimas. Kalabrijos šventoji vienuolė“, 1895 metų balandžio 10 dieną pavyzdingoje katalikų šeimoje gimusi būsimoji palaimintoji nuo pat vaikystės rodė išskirtinį pamaldumą su atgailos praktikomis. Ji norėjo tapti vienuole, tačiau jos gausios šeimos tėvas (motina buvo mirusi 1905-aisiais), prašė atidėti pasitraukimą į dvasinį luomą dėl Pirmojo pasaulinio karo komplikacijų. Elena šį laiką išgyveno gana pavyzdingai, padėdama karo pabėgėliams, kaliniams, invalidams, globodama invalidus ir mirštančius ligonius, nepaisydama galimo infekcijų pavojaus. Taip budėdama prie sunkių pacientų, besimelsdama ir rūpindamasi sakramentų teikimu, ji „mažuoju keliu“ pradėjo savo didžiąją artimo meilės kelionę.

Iškalbingi stigmų ženklai

Pasakojama, kad vienas iš mirštančių sunkių ligonių, kuriais ji atsidavusiai rūpinosi, buvo jaunas masonas Aleksandras, kuris kategoriškai nenorėjo klausyti sesers Elenos prašymų atsiversti ir priimti sakramentus. Vienu metu supykęs dėl tokių įtikinėjimų, jis sviedė į ją butelį, sunkiai sužeidė kaklą, iš kurio pasruvo kraujas. Tačiau Elena vis tiek nuo jo nepasitraukė, sakydama, kad ligonio siela „atsidūrusi ant bedugnės pakraščio“. Pagaliau masonas buvo sujaudintas jos rūpesčio, paprašė pakviesti kunigą, atliko atgailą ir priėmė sakramentus. Po trijų mėnesių jis mirė, būdamas karštas krikščionis, ir kantriai iškentęs savo dideles kančias. Šis atvejis iškėlė E. Aielo meilės darbų reputaciją, ir ji buvo kviečiama prie kitų sunkių vėžiu bei kitomis ligomis sergančių laisvamanių ir masonų, kad padėtų jiems atsiversti, atlikti išpažintį, priimti šventąją Komuniją.

Pagaliau įstojusi į Brangiausiojo Jėzaus kraujo seserų kongregaciją – vėliau, kaip minėta, įkūrė ir savo vienuoliją – E. Aielo buvo silpnos sveikatos ir visus kentėjimus priėmė kaip atsiteisimą už pasaulio nuodėmes. Rašoma, kad apsireiškęs Viešpats erškėčių karūną uždėjo ant sesers Elenos galvos sakydamas, jog pageidauja jos kentėjimų už nusidėjėlių atsivertimą ir kad tokia jos auka gali apmaldyti griežtą Dieviškąjį Teisingumą. Galbūt kaip tik dėl to sesuo Elena stebuklingu būdu 1923 metais priėmė stigmas, Kristaus kančios žaizdas, atsivėrusias ant jos rankų, kojų, galvos ir šono. Kraujas ypač plūsdavo Šventosios savaitės Didžiaisiais penktadieniais, ir šie reiškiniai kartojosi iki pat palaimintosios mirties.

Kartą 1959 metais stigmų kraujo lašai nukrito ant miegamojo kambario, kuriame buvo sesuo Elena, sienos panelio. Nors tas kraujas nudžiūvo ir buvo nuplautas, tačiau sporadiškai vis atsirasdavo, formuodamas Jėzaus šventojo veido bruožus. Ši dėmė ant sienos ypač išryškėdavo per su Viešpaties Kančia susijusias liturgines šventes – Šv. Kryžiaus, Švč. Širdies, Brangiausiojo Kraujo ir pan. Grupė medikų ir chemikų, atlikę tyrimą, patvirtino, kad tai žmogaus kraujas, kurio atsiradimo ir periodiško reiškinio pasikartojimo negalima buvo moksliškai paaiškinti.

Palaimintosios E. Aielo gyvenimo stebėtojai ir jos dvasiniai vadovai svarstė, kodėl su visais šiais mistiniais reiškiniais susijęs kraujas. Buvo daroma išvada, jog tai nuoroda į galimus fatališkus įvykius, apie kuriuos pranešta per palaimintajai iš Dangaus perduotus pranašiškus perspėjimus. Pati sesuo Elena jautė ir kalbėjo, kad kraujas, stigmos ir jos kentėjimai yra atsiteisimo poreikio už šių dienų pasaulio didelį nuodėmingumą, kurį jai pranešdavo apsireiškusi Dievo Motina, patvirtinimas. Tuose nuo 1947 metų iki pat palaimintosios E. Aielo mirties periodiškai patirtuose apsireiškimuose Švč. Mergelė Marija (sesuo Elena teigė, jog taip pat išgyvena Jėzaus, šv. Ritos, šv. Pranciškaus Pauliečio ir kitų Kalabrijoje ypač žinomų šventųjų apsireiškimus) aiškino, kad pasaulio laukia apokaliptinė ateitis, jeigu nebus atsiversta iš didžiųjų nuodėmių.

Dievo Motinos perspėjimai

„Žmonės jau pernelyg įskaudino Dievą. Jeigu aš tau parodyčiau visas nuodėmes, kurios yra padaromos tik per vieną dieną, tu tikrai numirtum iš liūdesio, – kalbėjo Dievo Motina seseriai Elenai per vieną šeštojo dešimtmečio apsireiškimą. – Tai labai sunkus laikas. Pasaulis yra visiškai pakrikęs, nes padėtis yra blogesnė nei ta, kuri buvo per didįjį tvaną. Besiplėtojantis materializmas skatina smurtingus nesutarimus ir brolžudiškas kovas. Aiškūs ženklai pranašauja, kad taika atsidūrė pavojuje. Tai pliekianti rykštė, kuri kaip tamsaus debesies šešėlis dabar slenka per žmoniją ir tik mano, kaip Dievo Motinos galia, yra pajėgi užkirsti kelią šiam baisios audros proveržiui. Viskas kabo lyg ant plonos gijos. Jeigu ši gija bus nukirsta, Dieviškasis Teisingumas smogs pasauliui, ir tai bus baisi egzekucija, skirta kaltės išpirkimui. Visos tautos taip bus nubaustos, kadangi nuodėmės kaip purvo srautas dabar užplūdo visą žemę“.

Kitame apsireiškime, taip pat pabrėždama, kad dėl blogio paplitimo planetos laukia tragiški įvykiai, Švč. Mergelė Marija priminė, kad ji apie tai yra perspėjusi pasaulį daugeliu atvejų (pavyzdžiui, apsireiškimais Fatimoje ir pan.). „Taip pat ir tautų vadovai supranta šių pavojų didumą, tačiau atsisako pripažinti, jog visiems žmonėms yra būtina grįžti prie tikrai krikščioniško gyvenimo praktikos, kad išvengus tos bausmės, – skundėsi Dievo Motina. – Och, kaip kenčia mano širdis, kad žmonija taip užsiėmusi visokiais reikalais, bet visiškai ignoruoja svarbiausią pareigą – susitaikyti su Dievu. Jau nebetoli tas laikas, kai visas pasaulis dėl to labai nukentės: bus išlieta gausybė kraujo, taip pat ir teisiųjų, nekaltų žmonių bei šventų kunigų. Bažnyčia labai kentės, nes neapykanta jai pasieks viršūnę...“

Paminėtina, kad viena sesers Elenos pranašystė visiškai išsipildė, kai ji apsireiškusio Viešpaties nurodymu 1940 metais perdavė viešą perspėjimą tuometiniam Italijos premjerui Benitui Musoliniui nesusidėti su Hitleriu ir nedalyvauti Antrajame pasauliniame kare, nes Italija patirs baisų pralaimėjimą, o B. Musolinis bus Dieviškojo teisingumo nubaustas „sunkiau nei pats Napoleonas“. Italijos diktatorius ignoravo perspėjimą, kurį palaimintoji E. Aielo buvo perdavusi laiškuose jo seseriai, ir įvyko taip, kaip buvo pranašauta: šalis per karą buvo sugriauta, o pats B. Musolinis, bandęs pabėgti persirengęs besitraukiančių vokiečių kareiviu, buvo sulaikytas ir 1945 metų balandžio 28 dieną sušaudytas.

Ypatingomis dvasinėmis malonėmis apdovanota ir dar gyva būdama vadinta „šventąja vienuole“, sesuo Elena, garbingai atlikusi savo žemiškąją misiją, pas Dievą buvo pašaukta 1961 metų birželio 19 dieną. Dvasišką ir kūnišką gyvastį palaikiusi Eucharistija ir nuolatine Rožinio malda bei kasdien besimaitindama pasninko dieta – vaisiais ir vandeniu – ji gebėjo nuveikti daug artimo meilės darbų, motiniškai užjausti nusidėjėlius ir rūpintis jų išganymu maldomis, ašaromis ir skausmingais kentėjimais. Palaimintosios E. Aielo nueitos dvasinio gyvenimo kelionės esmę sudarė kasdienių pasiaukojimų Kryžiaus kelias ir paklusnus Dievo valios vykdymas, – beatifikacijos iškilmėje pabrėžė kardinolas A. Amatas.

© 2011 „XXI amžius“