Stebuklai Lurde – Bažnyčios ir mokslo kriterijai   

Lurdo grota

Bernadeta Subiru (1844–1879)

Neseniai Romoje buvo surengta konferencija „Lurdo išgijimai. Tarp mokslo ir tikėjimo“. Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ paskelbė konferencijoje kalbėjusio mediko Franko Balzarečio, Lurdo tarptautinio medikų komiteto nario, pranešimą, kuriame pasakojama apie tai, kaip ir kada išgijimai Lurde pripažįstami stebuklingais.

Pirmasis stebuklingas išgijimas Lurde datuojamas 1858 metų kovo 1 diena, kai prie Lurdo grotos, išgirdusi apie apsireiškimus Bernadetai, atskubėjusi neturtinga apylinkės valstietė Katerina Latapjė panardino savo dešinę ranką su dviem suparalyžiuotais pirštais į šaltinio vandenį ir jie tuoj pat atgijo. Nuo to laiko užregistruota daugiau nei 7000 liudijimų apie išgijimus. Vis dėlto labai mažai jų pripažįstama oficialiai. Kai kurie net klausia, ar šiandien Lurde dar stebuklingai pagyjama? Kad pagijimas būtų oficialiai pripažintas stebuklingu, jis turi būti patikrintas laikantis griežtų kriterijų. Patikrinimą vykdo tarptautinis medikų komitetas. F. Balzaretis priminė, kad dar prieš Lurdo apsireiškimus Bažnyčia naudojo teologinius ir medicininius kriterijus stebuklų tyrimams ir jų pripažinimams. Jie buvo apibendrinti 1734 metais kardinolo Prospero Lambertinio, vėliau tapusio popiežiumi Benediktu XIV, iniciatyva. Nors medikai ir anksčiau tikrino stebuklingus išgijimus, nuolatinis medikų komitetas Lurde, iš pradžių nacionalinis, buvo įsteigtas 1947 metais. 1954-aisiais, tuometinio Lurdo vyskupo iniciatyva, jis tapo tarptautiniu. Šiandien jį sudaro 25 nariai, kurie yra kompetentingi įvairiose medicinos srityse. Dauguma iš jų yra tikintys, tačiau ne visi. Komitetui vadovauja du, atsižvelgiant į medicininę ir teologinę kompetenciją, pirmininkai – vienas medikas ir Lurdo vyskupas.

Nuo 2006 metų įsigaliojo atnaujinta, griežta ir aiški pagijimų tyrimų procedūra. Kad pagijimas būtų pripažintas stebuklingu, pirma, jis turi būti išskirtinis ir nenuspėjamas, antra, įvykti tikėjimo kontekste. Procedūra prasideda nuo savanoriško ir spontaniško deklaravimo apie pagijimą. Tada sušaukiama pirmoji medikų biuro konsultacija, kurioje taip pat gali dalyvauti visi tuo metu Lurde esantys medikai, nepriklausomai nuo kilmės ar religinių įsitikinimų. Šios konsultacijos metu nusprendžiama, ar tirti toliau ar nebetirti pagijimo, kurio išskirtinumas vertinamas griežtai mediciniškai pagal principą: „Tai, kas nėra moksliška, nėra etiška“.

Jei nusprendžiama, kad pagijimas yra labai reikšmingas, tyrimas įžengia į antrąją fazę. Tarptautinio medikų komiteto nariai įpareigojami rekonstruoti ligos istoriją, įvertinti paciento asmenybę, kad būtų atsiribota nuo isterinių ar kliedėjimo patologijų. Tie pagijimai, kurie įvertinami kaip tikrai išskirtiniai, lyginant su įprastine ligos eiga, patenka į trečią fazę. Joje sušaukiama Tarptautinio medikų komiteto narių konsultacija. Šiame etape reikia nuspręsti, ar pagijimas yra „nepaaiškinamas“ pagal dabartines medicinos žinias, ar tikrai, po skrupulingo egzamino, galima tarti, kad jis buvo tikras, įvykęs greitai ir neprognozuojamai. Tada vyksta slaptas balsavimas ir jei du trečdaliai komiteto narių pritaria, kad pagijimas iš tikrųjų nepaaiškinamas, tyrimas perduodamas vyskupui tos vyskupijos, kuriai priklauso išgijęs žmogus. Vyskupas turi suburti dar vieną teologinį-medicininį konsiliumą ir išklausęs jo nuomonę nuspręsti, ar pagijimas gali būti vadinamas stebuklingu. Taigi Bažnyčios kompetencija – nuspręsti, ar pagijimas susijęs su dvasine ir tikėjimo sfera.

Iki šiol tik 67 pagijimai buvo oficialiai pripažinti stebuklingais. Tai nereiškia, kad jų nebuvo daugiau, tačiau galbūt pritrūko patikimų ir pilnų žinių apie ligos istoriją, galbūt nebuvo išsklaidytos kitos abejonės pagal visus kriterijus. Tačiau per paskutinę Tarptautinio medikų komiteto konsultaciją 2011 metų lapkričio 18–19 dienomis buvo pripažintas dar dviejų pagijimų nepaprastumas, tad tikėtina, kad apie juos dar išgirsime, pažymi F. Balzaretis.

Tai italės vienuolės salezietės Luidžinos Traversos atvejis. 1934 metais gimusi vienuolė be jokių sveikatos sutrikimų gyveno iki 1960-ųjų. Tada pradėjo jausti didelius skausmus kairėje kojoje. 1961  metais jai buvo diagnozuota sunki, paralyžiuojanti liga, kitais metais jau turėjo pradėti nešioti specialų įtvarą. Gydymas ir chirurginės operacijos nepadėjo. 1965 metais ją apžiūrėjęs gydytojas konstatavo visišką nemobilumą. Tais metais ji pasiprašė išleidžiama piligriminėn kelionėn į Lurdą liepos 20–26 dienomis. Dalyvavo maldose gulėdama medicininėje lovelėje, buvo panardinta į Lurdo šaltinio vandenis. Liepos 23 dieną, Eucharistijos procesijos metu, pajuto didelį karštį ir norą atsistoti, atgyjančią koją ir skausmo mažėjimą. Parvežta į savo kambarį išdrįsta tai, ko anksčiau negalėjo padaryti – atsisėsti ir atsistoti dviejų liudininkų – piligrimų grupę lydėjusio gydytojo ir kunigo – akivaizdoje. Jau liepos 27 dieną sesuo Traverso pasijuto visai pasveikusi, iki rugpjūčio mėnesio išnyko visi ligos ženklai. Nuo to laiko praėjo daug metų. Vienuolė ne kartą buvo apžiūrėta ir iš naujo kruopščiai tirta įvairių sričių ekspertų, vis naujesniais medicinos aparatais. Paskutinį kartą – 2010-ųjų vasarį. 2011 metų balandį Lurdo tarptautinio medikų biuro susitikime jos išgijimas pripažintas visišku, nuolatiniu ir pagal dabartines medicinos žinias nepaaiškinamu.

2012 metų vasario pirmoje pusėje visa byla buvo išsiųsta Kasalė Monferato vyskupijos, kurioje vienuolė gyvena, ganytojui Alkestei Katelai. Būtent jo, o ne medikų kompetencija yra įvertinti ir nuspręsti, ar „nepaaiškinamas išgijimas“ yra stebuklingas.

2011 metų kovo mėnesį oficialiai stebuklingu pripažintas prancūzo Seržo Fransua išgijimas, o neseniai Lurdo tarptautinio medikų komiteto pirmininkas patvirtino, kad, be vienuolės Traverso, nepaaiškinamu pripažintas dar vienos moters, gimusios 1946 metais, pagijimas Lurde 1989-aisiais.

© 2012 „XXI amžius“