Azijoje

Paminklas pal. Jonui Pauliui II Indijoje

Paminklas palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II Indijoje, Bengalūro priemiestyje

Paminklas palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II Indijoje, Bengalūro priemiestyje

Karačyje pašventinta didžiausia Pakistano katalikų bažnyčia

Bažnyčios vidus – su dviejų aukštų balkonais

Bengalūro katalikai pastatydino paminklą palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II jam dedikuotoje parapijoje pietinėje Indijoje ir prisiminė jo žinią Indijos Bažnyčiai. Tailande nulieta bronzinė 2,6 metrų aukščio laiminančio Popiežiaus statula sveria 375 kg. Ji stovi ant aukštos pakylos šventoriuje priešais Bengalūro priemiesčio bažnyčią.

Indijos nacionaliniais simboliais – povu ir lotoso žiedu – papuoštą statulą spalio 25 dieną pašventino apaštališkasis nuncijus Indijoje arkivyskupas Salvatorė Penačijus. Susirinkusiems kalbėjo nuncijus, primindamas Jono Pauliaus II keliones po visą pasaulį, įskaitant apsilankymus Indijoje 1986 ir 1999 metais. Jonas Paulius II nuolat ragino nebijoti. Jo žinia Indijai, sakė nuncijus, buvo ši: „Nebijokite išmesti tinklus kuo toliau geresnei žūklei ir nebijokite priimti Kristaus į savo namus, sekite jį“.

Šventėje dalyvavo Bengalūro arkivyskupas Bernardas Moras ir visų kitų 12 Karnatakos valstijos vyskupijų ganytojai, kunigai ir daug tikinčiųjų pasauliečių.

Japonijoje Nišizakos Kryžių kalne įkurta nacionalinė katalikų šventovė

Japonijos vyskupų konferencija Nišizakos kalno memorialą paskelbė nacionaline katalikų šventove. Čia XVI amžiaus pabaigoje buvo nukryžiuotas jėzuitas šv. Paulius Mikis ir kiti 25 katalikai. Juos mirčiai pasmerkė Japonijos šiogūnas (kariškis, valdytojas), krašto vienytojas ir budizmo gaivintojas Tojotomis Hidejošis.

Siekdamas įbauginti augančią Japonijos krikščionių bendruomenę šiogūnas nuteisė mirti ant kryžiaus 24 katalikus. Iš pradžių nuteistieji buvo kankinami ir žeminami, jiems buvo nupjauta kairioji ausis. Paskui buvo vedžiojami po Kiotą. Po to jie turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią pėsčiomis žiemos metu iki Nagasakio, per 33 dienas nukeliaudami 800 km. Pakeliui buvo suimti nuteistuosius lydėję du savanoriai katalikai. Tarp nukankintųjų šeši buvo pranciškonai, trys – jėzuitai, o kiti – katalikai pasauliečiai. Kankiniai buvo įvairių tautybių – 20 japonų, 4 ispanai, meksikietis ir indas. Trys nukryžiuotieji buvo vaikai.

Nišizakos memorialas ant to paties pavadinimo kalno buvo paskelbtas nacionaline šventove minint 26 kankinių kanonizavimo 150-ąsias metines. Jis buvo įkurtas prieš 50 metų.

Japonijos vyskupai įsteigė 26 kankinių kelią Kioto, Osakos, Hirosimos, Fukuokos ir Nagasakio vyskupijose, kadangi juo į mirtį ėjo šv. Paulius Mikis ir jo likimo draugai. Kankinių Kryžiaus kelią, Japonijoje vadinamą „Nagasakio keliu“, žadama padaryti piligrimysčių tikslu. 26 nuteistieji buvo nukankinti ant Nišizakos kalno 1597 metų vasario 5 d. Kiekvienam buvo paruoštas atskiras kryžius su užrašytu vardu. Kaliniai buvo pritvirtinti prie kryžių grandinėmis. Paskui įvyko egzekucija: nuteistiesiems buvo perdurtos širdys ietimis. Įvykis sulaukė didelio atgarsio, jį lydėjo krikščionių protestai. Nukryžiavimą stebėti susirinko keturi tūkstančiai Nagasakio gyventojų – japonai ir svetimšaliai, tiek katalikai, tiek ne katalikai. Pasak Japonijos martirologijos (Katalikų Bažnyčios liturgijos knygos, kurioje trumpai aprašomos krikščionių kankinių istorijos), jėzuitas Paulius Mikis nuo kryžiaus evangelizavo žmonių minią.

Šarvuoti Juodojo Nazariečio atlaidai

Devyni milijonai Filipinų katalikų sostinėje Maniloje, daugiausia jauni žmonės, nepaisant valdžios įspėjimų dėl galimų teroristinių atakų pavojaus, sausio 9 ir 10 dienomis dalyvavo garsiuosiuose Juodojo Nazariečio atlaiduose. Iškilminga procesija, kuri trunka 22 valandas, lydėjo istorinę Jėzaus statulą gatvėmis iki sostinės senamiestyje esančios šventovės, kurioje dvi dienas be pertraukos aukojamos šv. Mišios. Žmogaus dydžio statula vaizduoja po Kryžiaus našta priklaupusį Atpirkėją.

Filipinų valdžia atlaidų išvakarėse įspėjo apie galimus islamistų grupuočių, tokių, kaip „Abu Sayyaf“, ir kitų kovingų antikatalikiškų bei laicistinių grupuočių išpuolius bei sustiprino procesijos apsaugai skirtas pajėgas. Be to, maldininkai buvo paraginti į atlaidus ateiti be kuprinių ir krepšių ir nešaudyti fejerverkų.

Jėzaus Nazariečio atlaidai yra ypatingos dvasinės reikšmės įvykis visiems filipiniečiams katalikams. Tikintieji iš pamaldumo Jėzui, arba norėdami išmelsti kokios nors malonės, stengiasi paliesti statulą. Šiemet atlaidai įvyko ne vien sostinėje, nes Manilos arkivyskupija pasiuntė kelias Juodojo Nazariečio statulos kopijas į kitas krašto zonas. Daugiau kaip milijonas maldininkų dalyvavo Nazariečio procesijoje Kagajan de Oras regione, kuris neseniai nukentėjo nuo Sendongo taifūno sukeltų potvynių. Stichija pareikalavo daugiau kaip penkių šimtų žmonių gyvybių.

Garsioji Kryžių nešančio Jėzaus statula nukentėjo nuo gaisro, įvykusio 1607 metais į Filipinų sostinę iš Meksikos ją atgabenusiame laive, todėl populiariai vadinama Juoduoju Nazariečiu. Ant karietos pastatomą Jėzaus statulą virvėmis tempiantys jauni vyrai dažniausiai eina basi, prisimindami mirti nuteisto Jėzaus ėjimą į Golgotą.

Anot Manilos arkivyskupo Antonijaus Tagle, šiemet atlaiduose dalyvavusių maldininkų pamaldumas buvo didesnis dėl teroristinių grasinimų. Jis papasakojo, kad organizacinis komitetas, informuotas apie esančius pavojus ir grasinsimus, svarstė atlaidus atidėti arba atšaukti, tačiau daug tikinčiųjų su tuo nesutiko, pabrėždami, jog galimų užpuolimų baimė yra niekis palyginus su Kristaus ant kryžiaus patirtomis kančiomis, sakė naujasis Manilos ganytojas.

Hošimino arkivyskupas apie katalikų situaciją Vietname

Didžiausio Vietnamo miesto Hošimino arkivyskupas kardinolas Jonas Krikštytojas Pham Minh Manas atsakė į kelis Azijos katalikų žinių agentūros „Ucanews“ klausimus apie Katalikų Bažnyčios situaciją Vietname, kurį iki šiol, nuo 1975 metų, valdo vienintelė komunistų partija.

Kalbant apie religijos laisvę ir žiūrint į teisės pusę, žmogaus teisės yra Vietnamo juridinės sistemos dalis. Tačiau jos griežtai kontroliuojamos ir ribojamos. Praktikoje labai daug kas priklauso nuo to, kaip tas teises supranta tie, kurie jas turi taikyti: yra regioninių skirtumų. Tačiau, jei lygintume dabartį su padėtimi prieš porą dešimtmečių, tai galima konstatuoti, kad religijos laisvė yra didesnė.

Pasak Hošimino arkivyskupo, Vietname yra tam tikrų socialinių prieštaravimų. Viena vertus, tai vis dar vienpartinė socialistinė šalis, monopolizavusi žemės nuosavybę, švietimo ir medicinos sektorių. Viskas priklauso valstybei, o piliečiams suteikta teisė tuo naudotis. Kita vertus, valstybė remia rinkos ekonomiką. Ją kuria pavieniai piliečiai, o jos vaisiai atitenka valstybei. Tokia dviguba orientacija yra socialinių konfliktų šaltinis.

Religinės bendruomenės taip pat atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Joms leidžiama statyti kulto namus, tačiau žemė po jais yra „tautos“, todėl yra valdoma valstybės. Dėl valstybinio švietimo ir medicinos monopolio religinės bendruomenės negali steigti mokyklų, ligoninių, vaikų darželių, našlaičių, neįgaliųjų ar senelių namų. Vietnamo katalikų vyskupų konferencija, anot ganytojo, yra pasiūliusi peržiūrėti dabartinę tvarką ir pripažinti privačios nuosavybės teisę. Apie tai yra prabilę ir Vietnamo visuomenės veikėjai, intelektualai ar patys komunistų partijos kadrai.

„Kita vertus, – pridūrė kardinolas Pham Minh Manas, – kai kuriuose regionuose steigiant katalikiškas organizacijas ar judėjimus jau nebereikia, kaip anksčiau, gauti įtarios valdžios rašytinio leidimo“.

Ganytojas nesutiko su priekaištu, jog Vietnamo vyskupai per daug pataikauja komunistiniam režimui. Internete galima paskaityti daug tokių vertinimų ir didesnio kategoriškumo iš vyskupų reikalavimo. Vis dėlto kardinolas, remdamasis asmenine patirtimi ir kalbomis su tikinčiaisiais daro išvadą, kad tai nėra daugumos vietnamiečių tikinčiųjų nuostata. Kita vertus, netiesa, kad ganytojai tyli ir užmerkia prieš viską akis: jis pats yra daug kartų viešai prabilęs apie įvairias negeroves. Vyskupai, gerai suprasdami, kad jų pagrindinis uždavinys yra skelbti gelbstinčią Jėzaus Kristaus Evangeliją, Šviesos ir Gyvenimo Evangeliją, nenori pataikauti valdžiai, tačiau per dialogą, Evangelijos tiesos šviesoje, teikti pasiūlymus.

Paliekant šias politines ir socialines temas, Hošimino arkivyskupas pasidžiaugė, kad vietnamiečių katalikų bendruomenė yra gyva. Vien jo arkivyskupijoje šiuo metu apie 250 jaunų vaikinų ruošiasi stoti į seminariją, rinktis kunigystės kelią. Krikščionybė vis labiau tampa Vietnamo savastimi. Palengva tirpsta ir nyksta Vietnamo karo metu propagandos įtvirtintos klišės, kurios krikščionybę, Katalikų Bažnyčią, vertino kaip amerikiečių okupantų sąjungininkę. 2010–2011 metai buvo didelių susitikimų ir apmąstymų metai, kuriuose dalyvavo visi – ganytojai ir tikintieji. Pagrindinis šių susitikimų tikslas buvo nustatyti ateities gaires, kad Bažnyčia iš tikrųjų būtų „tikinčiųjų bendruomenė“, nes struktūros ir institucijos be tikėjimo mažai ką reikš.

Pašventinta didžiausia Pakistano bažnyčia

Keli tūkstančiai tikinčiųjų praėjusių metų pabaigoje dalyvavo naujos bažnyčios pašventinimo apeigose Pakistane. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Evaristas Pintas, apaštalinis nuncijus Edgaras Pena Para ir 37 kunigai iš įvairių šalies regionų.

Naujoji apaštalui Petrui dedikuota bažnyčia yra pati talpiausia Pakistane, joje gali tilpti iki penkių tūkstančių asmenų. Bažnyčia pastatyta dideliame pietų Pakistano mieste Karačyje ir priklauso Šv. Pauliaus parapijai, kurioje gyvena apie 8500 katalikų šeimų. Ji yra 24 metrų aukščio, papuošta vitražais su krikščioniškais simboliais. Bažnyčioje įrengta nuolatinės adoracijos koplyčia, joje 24 valandas per parą bus išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas. Prie bažnyčios statybos finansavimo prisidėjo Vokietijos ir Italijos vyskupijos.

Pagal 2010 metų duomenis, katalikų Pakistane skaičius viršijo 1 151 000, kai 2005 metais buvo apie vienas milijonas. Bendras Pakistano gyventojų skaičius siekia 170 milijonų, daugiausia musulmonų.

Kaip pažymėjo vienas Pakistano vyskupas, toks katalikų skaičiaus augimas yra susijęs su bendra populiacijos augimo tendencija. Krikščionimis tampančių musulmonų nėra daug. Net ir atsivertusiems į krikščionybę tai labai sunku padaryti dėl didžiulio socialinio spaudimo ir dėl islamo šariato teisės, atsispindinčios ir valstybės įstatymuose, sankcijų, kurių pažodinė interpretacija gali atvesti iki mirties bausmės.

Dėl socialinio spaudimo nėra lengva gauti leidimus statyti krikščioniškus kulto pastatus, o juos pastačius – saugiai jaustis. Vis dėlto kasmet yra atnaujinamos, pastatomos, padidinamos kelios katalikų bažnyčios, ir tai yra gera žinia.

© 2012 „XXI amžius“