Kas atsakingas už vaikų auklėjimą ir priežiūrą?

Kun. Ričardas Repšys kalbėjo šeimos gyvenimo sielovados klausimais

Svečias iš Vokietijos – mons. H.Štadleris ir konferencijos moderatorius A.Kučikas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

„Vaikų auklėjimas ir priežiūra. Kas atsakingas?“ Tokiu pavadinimu Lietuvos Kolpingo draugija, bendradarbiaudama su tarptautiniu projektu „Eurofamilie“, surengė konferenciją apie tėvų ir vaikų santykius.
Konferencijos moderatorius – Arūnas Kučikas, Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadovas. Projekto „Europos šeima“ („Eurofamilie“) pranešėjas – svečias iš Vokietijos monsinjoras Štadleris, jau antrą kartą besilankantis Lietuvoje kartu su Gabi Kliuge.
Lina Kalibataitė, Lietuvos Kolpingo draugijos nacionalinė sekretorė, papasakojo apie organizuotus šeimos multiplikatorių kursus. „Per pastaruosius trejus metus įsitraukėme į šeimos politikos darbą, žiūrime, kokie yra įstatymai, kaip galėtų šeimos paveikti vietines savivaldas, bendradarbiauti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, po truputį kurti šeimos grupeles vietose ir gvildenti šeimos klausimus. Pernai pirmą kartą surengėme šeimos multiplikatorių kursus, vyko penki seminarai („Šeima ir valstybės politika šeimos atžvilgiu“, „Šeima ir Bažnyčia“ bei kiti). Nusprendėme organizuoti konferenciją ir pasikviesti šeimos problemas išmanančius žmones“, – sakė L.Kalibataitė.
Pasak Jaunimo centro vadovo A.Kučiko, beveik prieš metus vykusioje diskusijoje jau bandyta aptarti, kas yra šeima. Neretai Lietuvoje yra sakoma, kad nereikia daug kalbėti, reikia dirbti. Bet užsieniečiai dažnai mums prikiša, kad toje kultūroje, kuri taip kalba, paprasčiausiai trūksta kūrybingumo, minčių, idėjų ir bendravimo aptariant tam tikrus klausimus.
Kun. Ričardas Repšys, vadovaujantis Kauno arkivyskupijos antrojo Sinodo šeimos pastoracijos (šeimos sielovados) komisijai, pasidalijo pamąstymais apie šeimą. Pasak jo, trejus ar ketverius metus arkivyskupijoje bus dirbama kartu: nuo parapijų iki Šeimos, Katechetikos centrų, Jaunimo grupių ir baigiant arkivyskupo sekretoriatu. Viena iš dešimties veiklos krypčių – šeimos gyvenimo sielovados klausimai. Tikimasi įtraukti kuo daugiau visuomenės. Reikia ir spaudoje tai aptarti: ekonominius klausimus, kunigų formavimą, liturgijos reikalus, šeimos gyvenimo ir jaunimo problemas bei kita. Pavyzdžiui, vos palietus kunigų formavimo klausimą, iškart susiduriama su šeima. Jei ko tikimės iš kunigo, iš būsimo kunigo, tai pirmiausia turime kreipti dėmesį į konkrečią jo šeimą.
Pasak kun. R.Repšio, parapijose kuriamos iniciatyvių žmonių Sinodo grupės, kurioms bus pateikiamos idėjos iš Šeimos, Jaunimo centrų, kad jos būtų apsvarstytos kuo platesniu mastu, o paskui vėl grįžtų į centrą, į Sinodo grupių tarybas. Čia tos idėjos bus paverčiamos formuluotėmis, peržiūrėtos sielovados specialistų ir aprobuotos, kad terminologija atitiktų Bažnyčios mokymą. Galiausiai viską patvirtins arkivyskupas, ir tada tai taps dokumentu.
Kunigas priminė, kad Katalikų akcija, veikusi prieš karą, buvo sėkminga, bet nebuvo orientuota į šeimą. Tada buvo moterų apaštalavimas, vyrų apaštalavimas, kaimuose veikė angelaičiai, ateitininkai, skautai, jaunimo grupės (berniukų, mergaičių), bet šeimos akcentavimo nebuvo. Žemdirbių kultūra pati buvo orientuota į šeimą kaip į būtiną atramą, nes vienišas žmogus tokioje aplinkoje išgyventi negali.
„Dabar šeimą paliečia įvairūs iššūkiai, – sakė kunigas, – tai kalbos apie netradicines šeimas, kitokius šeimos kūrimo būdus, oficialiai jos neįregistravus, krikštijami nesusituokusių tėvų vaikai dalyvaujant abiem tėvams. Anksčiau dažnai jaunoms šeimoms tekdavo aiškinti tai, kas yra visiškai ne mano sritis, apie natūralų šeimos planavimą ir pan. Dabar, kai pačios šeimos rengia būsimas jaunas šeimas, man belieka jas tik palaiminti, padrąsinti“. Kun. R.Repšys teigė, kad parapijose galima ir raštu pateikti idėjas, kurios pasieks arkivyskupo darbo grupes. Jei ta idėja bus perspektyvi ir nauja, ji paveiks visą Lietuvos gyvenimą.
Danutė Vyšniauskienė, Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė, kalbėjo apie mokytojų ir tėvų bendradarbiavimą: „Dar vis nelengva įveikti stereotipus ir sunku nutraukti amžiną diskusiją: kas, kiek, kam, kaip turi padėti, kieno didesnė atsakomybė – tėvų ar mokytojų. Daugumai tėvų rūpi, kaip vaikas mokosi, tačiau ne visi suvokia savo vaidmenį jį ugdant“. Pasak D.Vyšniauskienės, kiekviena šalis Europoje turi savo patirtį, kaip įtraukti tėvus į švietimo sistemą, kad jų ekonominė ir socialinė padėtis šalyje atitolino šeimą nuo mokyklos, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimą slopina siaura tėvų įtraukimo samprata, pedagogų nepasirengimas darbui su tėvais. Tėvų ir mokytojų sąveiką nusako Lietuvos švietimo įstatymas, švietimo koncepcija, vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų nuostatai. Tėvų dalyvavimas vaikų ugdyme įstatymuose apibrėžiamas gana liberaliai, išskiriama daugiau jų teisių nei pareigų; tėvų pasirinkimai aprašomi išsamiai, tačiau atsakomybė nusakoma labai siaurai, pabrėžiama tėvų teisė gauti informaciją iš pedagogo, pareiga ją suteikti – vėl atsakomybė ir iniciatyva teikiama mokyklai. 1999 metais tarptautinė organizacija tyrė, ko mokyklos vadovai tikisi iš tėvų, kokios pagalbos. Kuo mažiau ekonomiškai išsivysčiusi šalis, tuo ji daugiau tikisi materialinės pagalbos mokymui, o ne ugdymo procesui. Švietimo skyriaus vyr.specialistė plačiau nagrinėjo socialinių pedagogių atliktą tyrimą Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Nijolė Vizbarienė, Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos pavaduotoja, sakė, kad ne visos šeimos yra pasirengusios šiam laikotarpiui, todėl reikalauja išskirtinio dėmesio. Tų šeimų narius ar jų vaikus auklėjo darželis, mokykla, aukštoji mokykla, bet ne tėvai. Jie ir dabar reikalauja duoti tą, aną, kitą. Jei pinigus, skiriamus pašalpoms ar vienkartinėms išmokoms, valstybė investuotų į šeimą, tai neturėtume šiandien tokios blogos situacijos.
Diskusijos dalyviai pritarė pasisakiusiųjų mintims apie vyro reikšmę vaikų, ypač berniukų, auklėjimui, apie pedagogų vyrų trūkumą. Kalbėta apie mažų mokyklų privalumus.
Pasisakymus apžvelgė L.Kalibataitė. Ji sakė: „Valstybinės institucijos turi skirti lėšų ir švietimui, ir ugdymui, ir šeimai. Dabar mes remiami pagal įvairius projektus iš užsienio, iš Lietuvos valdžios negauname nė cento“.
A.Kučikas teigė, kad yra „kietos“ ir „minkštos“ priemonės. Savivaldybė ir jos visos institucijos yra „kietos“ priemonės. „Minkštieji“ veikėjai – tai nevyriausybinės organizacijos – religinės bendruomenės, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia su savo organizacijomis, tokiomis kaip „Caritas“, Šeimos centrai, Vaiko centrai ir pan., parapijos, žinančios savo žmonių situaciją. „Kad su vaikais, su paaugliais yra problemų – tai normalu, tai jokia gėda. Tik reikia erdvės, kur galėtum tas problemas spręsti“, – baigė konferenciją A.Kučikas.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003"XXI amžius"