Kaip Irako žmonėms bandoma
primesti mirties kultūrą
|
Irakietės moksleivės
keliauja į savo mokyklą Bagdade |
|
Pietų Irako arabų buitis |
|
Irakietis ligoninėje rūpinasi savo sužeista
dukrele
EPA-ELTA nuotraukos
|
Dabar, kai, pasibaigus karo veiksmams,
Irake dėmesys sutelkiamas į atstatymo būdus, daugelis katalikų
lyderių svarsto, kokios rūšies visuomenę Jungtinės Valstijos ir
Jungtinių Tautų Organizacija nori sukurti šitoje Artimųjų Rytų
valstybėje ir ar nebus bandoma primesti jai vakarietišką mirties
kultūrą.
Praeityje tokios organizacijos kaip JAV agentūra tarptautinei
pažangai (USAID), kuriai Vašingtonas skiria milijardines sumas
Irakui atstatyti, taip pat Jungtinių Tautų Gyventojų fondas (UNFPA),
paprastai pirmenybę teikdavo vadinamajam šeimos planavimui, tarp
jų ir abortams. Tokios pažangos skatinimas Irake gali sukelti
priešingą reakciją tiek vietos musulmonų daugumos, tiek ir vietos
krikščionių, kurie laikosi tradicinių nuostatų.
Aš žinau, kad ten, kur pasirodo USAID ir UNFPA, seka abortai
ir kontracepcijos platinimas, - amerikiečių katalikų žiniasklaidai
sakė Ostinas Riusas, JAV katalikų šeimos ir žmogaus teisių instituto
prezidentas. Ši organizacija visada rūpinasi, kad Jungtinėse Tautose
būtų skiriamas pakankamas dėmesys gyvybės gynimo klausimams.
Abortų ir kitų panašių šeimos planavimo priemonių skleidimu
išgarsėjusios Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (IPPIF)
Amerikos skyriaus pirmininkė Glorija Feldt jau padarė pareiškimą,
kuriame sakoma: Jeigu mes kovojome už laisvę Irake, tai ši laisvė
turi garantuotai apimti ir moteris. Jos manymu, fundamentaliausia
laisvė yra reprodukcinio apsisprendimo laisvė, nes reprodukcinė
sveikata yra esminė sveikatos apsaugos dalis. Kaip žinoma, minėta
organizacija pagrindiniu reprodukcinės sveikatos patarnavimu
kaip tik laiko abortą.
JAV katalikiško Demografinių tyrimų instituto prezidentas Stivas
Mošeris sako, kad jeigu USAID ir UNFPA darbuotojai neskatintų
kontracepcijos ir abortų Irake, tai būtų išimtis iš bendros taisyklės.
Kaip pavyzdį savajame interviu amerikiečių katalikų laikraščiui
National catholic registery jis pateikė kaimyninį Iraną, kuriame
aštuntajame dešimtmetyje, valdant šachui Rezai Pechleviui, buvo
užsieniečių platinamos prievartinio šeimos planavimo programos.
Visa tai daug prisidėjo prie to, kad iniciatyvą Irane perimtų
šiitų religiniai vadovai - ajatolos, ir šalyje buvo įvestas teokratinis
režimas.
Panaši situacija gali pasikartoti ir Irake, kur musulmonai šiitai
taip pat sudaro gyventojų daugumą ir kur S.Huseino slopintas jų
religingumas dabar prasiveržė ypač audringai. USAID veiklą Irake
koordinuojantis Alfonsas Agiliaras patvirtino, kad kol kas ši
organizacija nevykdo šalyje šeimos planavimo programų. Dabar
mūsų uždavinys - atkurti bendrą sveikatos apsaugos sistemą, -
sakė jis. Tačiau dėl ateities jis nieko negali tvirtai pasakyti.
Šiaip ar taip, USAID paskelbtose reikalavimų nuostatose, pateikiamose
toms grupėms, kurios nori dalyvauti Irako atstatyme ir tam gauti
lėšų iš JAV biudžeto, taip pat yra skyrius, pavadintas Šeimos
planavimas ir kita demografinė veikla.
Tiesa, valdymą Jungtinėse Valstijose perėmus prezidento Džordžo
Bušo administracijai (šis politikas yra žinomas gyvybės gynimo
nuostatomis), naujieji USAID vadovai stengiasi perorientuoti šios
valstybinės organizacijos politiką, pavyzdžiui, anksčiau didelį
dėmesį skyrė kontracepcijos Afrikoje platinimui, o dabar USAID
programos, skirtos kovai su šiame žemyne epidemiškai paplitusia
AIDS, prioritetą teikia seksualinės abstinencijos arba seksualinės
veiklos apribojimo ugdymui, ypač tarp jaunimo. Ugandoje, kur
ŽIV užkrečiamumo lygis sumažėjo nuo penkiolikos iki penkių procentų
visų šalies gyventojų, USAID analizė parodė, kad būtent abstinencijos
ugdymas ir religinių socialinės paramos organizacijų pastangos
nulėmė tokį gerą profilaktikos rezultatą, - balandžio mėnesį
dienraštyje The Washington Times pripažino USAID viena iš administratorių
Ana Piterson.
Kaip žinoma, prezidentas Dž.Bušas atstatė dar prezidento Ronaldo
Reigano 1984 metais pradėtą vadinamąją Mexico City politiką
(jos pavadinimas susijęs su tais metais Meksikos sostinėje vykusia
pasauline demografinių problemų konferencija, kurioje pirmą kartą
bandyta Trečiojo pasaulio valstybėms primesti gyventojų daugėjimo
ribojimo pastangas, kaip sąlygą ekonominei paramai gauti), pagal
kurią JAV vyriausybė draudžia skirti lėšas toms paramos užsieniui
organizacijoms, kurios remia abortą, kaip gyventojų skaičiaus
reguliavimo arba šeimos planavimo priemonę. Dėl abortų rėmimo,
ypač komunistinės Kinijos vieno vaiko šeimos politikoje, JAV
liovėsi finansuoti ir Jungtinių Tautų institucijas - Gyventojų
fondą ir Vaikų fondą (UNICEF). Beje, prieštaraudama šiam JAV administracijos
žingsniui, minėtas JT institucijas ėmė dar daugiau finansuoti
Europos Sąjunga, skubiai dalį lėšų, skirtų žemės ūkiui paremti,
permesdama į negimusių kūdikių žudymo rėmimą, taip atskleisdama
savo abejotinus prioritetus.
Kaip veikia JT Gyventojų fondo atstovai tarp afganų pabėgėlių
Pakistane, neseniai aiškinosi minėto JAV Demografinių tyrimų instituto
darbuotojai. Daugelis į Afganistaną iš Pakistano sugrįžusių pabėgėlių
moterų jiems pasakojo nerimą keliančias istorijas apie Jungtinių
Tautų paramos organizacijų veiklą pabėgėlių stovyklose. Paaiškėjo,
jog nemažai stovyklose gyvenančių moterų - net 25 proc. - buvo
priverstos darytis abortus arba patyrė sterilizacijos procedūras.
Nė viena iš apklaustų moterų nesakė, kad pati norėjo daryti abortą
ar kad jai reikėjo kontracepcijos. Visa tai leidžia su didele
tikimybe manyti, kad Pakistano pabėgėlių stovyklose abortai buvo
atliekami negavus tinkamo sutikimo.
Yra pranešimų, kad JT Gyventojų fondo mobilios ginekologų brigadosjau
veikia ir Irake, ypač pabėgėlių stovyklose. Žinoma, daugelį gali
jaudinti matomi televizijos ekranuose pokarinio Irako vaizdai,
kai, esant dideliam skurdui, sugriuvusiai ekonomikai ir bendrai
ūkio struktūrai, daug dabar gimstančių vaikų susidurs su badu,
ligomis ir kitais nepritekliais. Bet argi tokiu atveju vienintelis
priimtinas sprendimas būtų irakiečių kūdikių gyvybės naikinimas
dar jiems negimus? Tokia iš išorės primesta šeimos planavimo veikla,
iš esmės reiškianti ne paramą, bet Irako visuomenės žlugdymą,
gali dar labiau supykdyti po sekuliaristinio S.Huseino režimo
religiškai atgimstančius vietos musulmonus bei krikščionis ir
sustiprinti ir taip realų jų nepasitikėjimą Vakarais.
Vasario 11 dieną, dar prieš prasidedant karinei kampanijai, JAV
valstybės sekretoriaus pavaduotojas Markas Grosmanas, kalbėdamas
Senato užsienio reikalų komitete, išdėstė tokius prezidento Dž.
Bušo administracijos prioritetus Irake: Pirma, mes parodysime
Irako žmonėms ir visam pasauliui, kad Jungtinės Valstijos nori
Iraką išvaduoti, o ne okupuoti. Antra, mes turime eliminuoti Irako
cheminius ir biologinius ginklus bei branduolinio ginklo kūrimo
programas
Trečia, mes turime taip pat eliminuoti Irako teroristinę
infrastruktūrą ir jo ryšius su terorizmu. Ketvirta, mes stengsimės
išsaugoti Irako teritorinį vientisumą
Ir penkta, vykdant ekonominio
ir politinio atstatymo darbus, sieksime, kad Irakas žengtų laisvės
ir gerovės keliu.
Reikia tikėtis, kad šie prioritetai bus išlaikyti ir pokariniame
Irake, nebandant Artimiesiems Rytams primesti nuo religinių ir
dvasinių šaknų atitrūkusių vakarietiškų gyvensenos ir elgsenos
modelių. Tiek kontracepcija ir abortais grindžiamas šeimos planavimas,
tiek visuomeninė aplinka, paženklinta sekuliarizmu ir praktiniu
ateizmu bei radikaliuoju individualizmu, kuri Europą atvedė į
demografinį nuosmukį su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis,
arabų pasauliui kol kas yra nepriimtini ir atkaklus jų brukimas
gali duoti priešingų rezultatų.
Štai kodėl geriausia būtų, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai
Irake pastangas sutelktų į ekonominio ir politinio atstatymo darbus,
o humanitarinės paramos sritis būtų patikėta ne JTO struktūroms,
kuriose vyrauja mirties kultūros nuostatos, bet krikščioniškoms
ir kitoms tikėjimu grindžiamoms grupėms, besivadovaujančioms gyvybės
kultūros mokymu.
O humanitarinė padėtis Irake iš tikrųjų nėra lengva. Dar prieš
prasidedant karui, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ataskaitose
buvo pažymima, kad 1991 metais įvestas ekonominis embargas ir
kitos sankcijos smarkiai pakenkė šalies sveikatos apsaugos sistemai,
buvo gerokai apribotas vaistų ir medicininės aparatūros tiekimas.
Dėl šių sunkumų, taip pat dėl bendrojo skurdo ir maisto stygiaus,
gyventojų, ypač moterų ir vaikų sveikatos būklė pastebimai pablogėjo.
Tarp 1989 ir 2002 metų kūdikių mirtingumas padvigubėjo nuo 52
iki 108 mirčių tūkstančiui gimimų.
Dėl karo dar labiau suprastėjus aprūpinimui maistu, švariu vandeniu,
elektra ir medikamentais, padėtis tapo dar sunkesnė. Yra vertinimų,
kad daugiau kaip pusė Irako moterų yra anemiškos, ketvirtadalis
kūdikių gimsta turėdami pavojingai mažą svorį arba su įvairiais
defektais. Esant karo nepriteklių sukeltam dideliam depresijos
lygiui, streso sąlygotiems psichologiniams sutrikimams, padaugėjo
persileidimų ir priešlaikinių gimdymų, todėl irakiečių šeimoms
ir bendruomenėms iš tikrųjų reikalinga neatidėliotina parama.
Tačiau nei JT Gyventojų fondas, nei jo sesuo dvynė, didžiausia
abortų skatintoja pasaulyje Tarptautinė planuotos tėvystės federacija
nėra tos struktūros, kurios gali suteikti realią paramą vargstančioms
irakiečių šeimoms. Jų siūloma skubi pagalba reprodukcinei sveikatai
iš esmės yra eufemizmas, pridengiantis cinišką antinatalinės politikos
vykdymą pagal principą: kuo mažiau gimsta kūdikių, tuo geriau,
ir atvirkščiai gyventojų gausėjimas yra laikomas didžiausiu
pavojumi visuomenės gerovei. Ši kontroversinė nuostata iš dalies
yra atsakinga už pasaulyje vis labiau ryškėjančius minėtos demografinės
krizės požymius, už moterų nevaisingumo didėjimą, už jų fiziologinę
bei psichologinę mutaciją, kai priešinamasi prigimčiai ir motinystės
pašaukimui, už šeimos tradicinių ryšių irimą.
Kaip neseniai protestuodamas prieš fondo veiklą Irake priminė
Didžiosios Britanijos Negimusių kūdikių gyvenimo draugijos (SPUC)
vadovas Antonis Ozomikas, vykdydama savuosius gyventojų skaičiaus
kontrolės sumanymus, UNFPA nesibodi bendradarbiauti su totalitariniais
režimais. Be jau minėtos šios Jungtinių Tautų antinatalinės veiklos
komunistinėje Kinijoje, ne mažiau liūdnai išgarsėjo vykdomas masinis
moterų sterilizavimas Lotynų Amerikos šalyse, ypač bendradarbiaujant
su Peru buvusia korumpuota Fudžimorio diktatūra.
Į UNFPA paramos buvo kreipęsis ir buvęs Jugoslavijos diktatorius
Slobodanas Miloševičius, kuris savojoje etninio valymo politikoje
kaip įmanydamas stengėsi mažinti gimstamumą savarankiškumo siekusioje
Kosovo musulmonų visuomenėje. JT Gyventojų fondas kartu su IPPF
(jos Irake veikianti šaka vadinama Šeimos planavimo asociacija)
buvo sudarę trišalę sutartį su S.Huseino režimu, kuriam taip
pat nerimą kėlė per didelis gimstamumas tarp priešininkų kurdų
ir šiitų. Tiesa, S.Huseinas visgi neišdrįso Irake legalizuoti
aborto, kas būtų sukėlę didžiulį musulmonų nepasitenkinimą, todėl
šeimos planavimą teko apriboti kontraceptikų platinimu ir gana
atsargiu seksualiniu švietimu.
Jeigu minėtoms Jungtinių Tautų struktūroms Irake bus leidžiama
neribotai plėtoti agresyvią demografinės kontrolės politiką, pasitelkiant
abortą (kurio draudimo Irake kol kas niekas nepanaikino), tai
šitai būtų vertinama kaip rimtas išpuolis prieš vietos gyventojus
tiek musulmonus, tiek krikščionis pirmiausia prieš jų dvasines
ir kultūrines vertybes. Galima svarstyti, kiek teisingai ar neteisingai
pasielgė JT Saugumo Taryba, atsisakiusi sankcionuoti amerikiečių
ir britų sėkmingą karinę ofenzyvą nuverčiant S.Huseino nusikalstamą
režimą. Tačiau UNFPA ir sąjungininkų veiksmai, skatinant Irake
abortus, kontracepciją bei sterilizaciją, prisidengus rūpinimosi
reprodukcine sveikata ar socialine gerove motyvais, yra neabejotinas
pasikėsinimas į silpniausius irakiečių sluoksnius moteris bei
kūdikius ir turi būti sustabdyti.
Mindaugas BUIKA
© 2003"XXI amžius"