Ties tautos išlikimo riba

Nepaisant to, kad Lietuvoje nuolat mažėja vaikų gimstamumas, Vyriausybė atmetė siūlymą vienkartines pašalpas gimus vaikui padidinti nuo 750 iki dviejų tūkstančių litų, šeimos pašalpas kilstelėti nuo 93,75 lito iki 125 litų per mėnesį bei vaiko priežiūros atostogas pratęsti iki tol, kol vaikas pradės lankyti mokyklą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Vilijos Blinkevičiūtės nuomone, Seimo narių Dalios Teišerskytės ir Rimvydo Vaštako parengtame įstatymo projekte siūlytas vaikų gimstamumo vienkartinėmis išmokomis skatinimas bei šeimų, auginančių vaikus iki septynerių metų, rėmimas mažai turėtų įtakos demografinei šalies padėčiai. Tačiau tai esą paskatintų vaikų gimstamumą socialinės rizikos šeimose, mažintų tėvų atsakomybę ir pastangas patiems išlaikyti savo vaikus, neišspręstų mokyklinio amžiaus vaikų, kuriems auginti reikia daugiau lėšų, problemos. Ministerijos skaičiavimais, priėmus šį įstatymą iš valstybės biudžeto papildomai per metus reikėtų skirti apie 338 mln. litų.
Vyriausybės programoje yra numatyta antrąjį šių metų ketvirtį parengti Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo koncepciją, kuria būtų reformuota valstybinių pašalpų šeimoms sistema. Ja bus siekiama garantuoti socialinį saugumą visoms vaikus auginančioms šeimoms, sugriežtinti tėvų atsakomybę už pašalpų panaudojimą ir suteikti daugiau įgaliojimų pašalpas mokančioms institucijoms dirbant su socialinės rizikos šeimomis.
“Nesustiprinus socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis, ateityje tai galėtų turėti neigiamų pasekmių - išaugtų likusių be tėvų globos vaikų skaičius bei valstybės išlaidos jiems išlaikyti”, - akcentuoja ministerijos specialistai. Anot jų, pastangos spręsti demografines problemas, neturint aiškios koncepcijos, dažniausiai neduoda teigiamų rezultatų, o neretai lemia ir neigiamus.
Taigi, kai gyventojų mirtingumas viršija vaikų gimstamumą, kasmet didėja pensininkų, o mažėja dirbančių žmonių, kai dėl pernelyg mažo mokinių skaičiaus uždarinėjamos mokyklos, o mažėjant gyventojų skaičiui uždarinėjamos ir parapijos, natūraliai iškyla klausimai: kada išnyks lietuvių tauta? Ką reikėtų daryti, kad nors nemažėtų gimstamumas? Ar galima įveikti šią opią problemą? „XXI amžius“ įdėmiai išklausė keletą skirtingų pasisakymų šiais svarbiais klausimais.

Regina BEINORIENĖ (Raseiniai), šešių vaikų mama:
Gatvėje, kurioje yra mano namai, gyvena ne viena keturis ar daugiau vaikų turinti šeima. Daugelio jų atžalos jau yra suaugusios, tačiau neketina ištekėti ar vesti. Šiandien jauni žmonės nėra garantuoti dėl savo ateities. Raseiniuose didžiulis nedarbas, čia nėra stambesnių pramonės įmonių. Kai kas bando imtis automobilių remonto ar jų pervežimo verslo. Tačiau nedarbas gimdo ir nusikaltėlius.
Auginu šešis vaikus - keturias dukras ir du sūnus. Vyriausiajai jau dvidešmt metų. Jaunylis turėtų šiemet peržengti mokyklos slenkstį, tačiau dar neleisiu, tegul jis truputėlį ūgteli. Artėjant rugsėjui visada turiu gausybę rūpesčių. Tenka skaičiuoti centus. Apsipirkti vykstame į Gariūnų turgavietę. Mūsų šeimai tai atsieina nepigiai.
Pinigai nekrenta iš dangaus - juos reikia užsidirbti. Mano vyras – nagingas statybininkas. Jis pats sumūrijo mūsų gyvenamojo namo sienas, tačiau užbaigti jo niekaip neįstengiame. Daržovių bei kitokių žemės gėrybių neperkame - jų užsiauginame sklypelyje prie namų. Prisiruošiame įvairių maisto atsargų žiemai, tačiau namuose jaučiame pinigų stygių, nors sukamės kaip išmanydami.
Menkos socialinės pašalpos. Jos nepadidėjo atėjus dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministrei V.Blinkevičiūtei. Turbūt sunku tai suprasti moteriai, kuri nėra gimdžiusi ar auginusi savo vaikų. Kaip motina, aš galiu pasakyti: nedidės gimstamumas šeimose, jeigu jos neturės normalaus gyvenimo. Didinti vienkartines gimdymo išmokas irgi ne išeitis, turi būti pastovus valstybės rūpinimasis daugiavaikėmis šeimomis.
Daugelis nustemba, sužinoję, kad turiu šešis vaikus. Kitas mane vos ne beprote palaiko. Jaunystėje teko dirbti socialinio aprūpinimo skyriuje. Dirbau su invalidais. Dabar į savivaldybę vaikštau vos ne su ištiesta ranka. Tai daryti man gėda, tačiau kito kelio neturiu. Iš manęs, kad gaučiau apgailėtiną pašalpą, reikalauja įvairių pažymų, nors šeimoje per tą laiką pokyčių neįvyko.
Man jau 45-eri. Vis dažniau jaučiu negalavimų. Teko kreiptis į gydytojus. Ir visa tai kainuoja. Nepigūs vaistai. Turėdama 50 metų, prie sovietinės valdžios būčiau išėjusi į pensiją. Tokių lengvatų dabar nėra. Turiu tik šešiolikos metų darbo stažą. Susirasti darbo tokiame amžiuje Raseiniuose man nebeįmanoma. Nežinau, iš ko teks gyventi atėjus senatvei.
Mano vaikai irgi nuskriausti. Neprisimenu, kad jiems būtų pasiūlę pasinaudoti lengvatiniu poilsiniu kelialapiu. Kartą prieš pat Kalėdas mūsų šeimą aplankė didžiulė laimė. Ėjau namo, nunarinusi galvą. Šventės čia pat, o šeimos biudžete – keli litai. Sutikta kaimynė pasakė, jog A. Adamkienės fondas yra skyręs finansinę paramą daugiavaikėms šeimoms. Tada namo nešiau beveik 500 litų. Ėjau ir verkiau iš džiaugsmo. Iš fondo gautų lėšų vaikams galėjau surengti tikrą šventę. Tačiau šventės praeina ir vėl prasideda niūroka daugiavaikės šeimos kasdienybė.

Raseinų rajono savivaldybės gydytoja Violeta UŽRINGIENĖ, turinti keturiolikos metų dukrą:
Auginti vaiką yra didelis džiaugsmas ir atsakomybė. Jam turėsi padėti ne tik siekti mokslo, bet ir atsistoti ant kojų. Gydytojai - tai tas gyventojų sluoksnis, kuris nėra turtingas. Ypač jeigu dirba valstybinėje įstaigoje. Apie dukros ateitį mąstome abu su vyru jau dabar. Įgyvendinti planus mums padeda dukros kaupiamasis draudimas.
Ištekėjau būdama studentė. Aš studijavau mediciną Vilniaus universitete, vyras mokėsi radijo elektronikos specialybės tuomečiame Kauno politechnikos institute. Gimus dukrai, pirmuosius ketverius metus ji gyveno pas senelę Raseiniuose. Vyras, gavęs paskyrimą dirbti Vilniuje, išsirūpino kambarėlį bendrabutyje. Bendrabutyje mūsų šeima gyveno apie ketverius metus. Pajutau visus jo “malonumus”. Žinau, kas yra bendra virtuvė. Taip gyventi nebenorėčiau. Aš ir vyras esame Raseinių krašto vaikai. Čia mes užaugome ir dabar vėl suleidome savo šaknis.
Norisi, kad dukra nesijaustų išskirtinė. Reikia jai duoti tai, ką turi kiti. Žinodamos, kad gaus didesnes socialines išmokas, gali atsirasti šeimų, kurios norėtų turėti daugiau vaikų. Tačiau daugumą jų sudarytų šeimos, kurios tik iš to ir tegyvena. Būtent tos šeimos, kurios neturi darbo ar kito pragyvenimo šaltinio. Joms tai yra kaip išlikimas. Nemanau, kad tai pačios blogiausios šeimos, jos yra nuskriaustos, nemokėjo atrasti savęs, negalėjo savęs realizuoti. Atsidūrusios užribyje iš to dabar ir gyvena.
Vienkartinė gimdymo pašalpa yra duodama vaikui, jo gyvenimo pradžiai. Tačiau ja naudojasi ir tėtis bei mama. Socialinis darbuotojas šitokioje situacijoje turėtų būti kaip teisėjas. Tai būtų jo subjektyvi nuomonė. Spręsti, kokiu atveju nemokėti vienkartinės padidintos gimdymo pašalpos, jeigu ji siektų ir du tūkstančius litų, turėtų tik teismas.

Truskavos seniūnijos (Kėdainių r. ) socialinė darbuotoja Elena RAGAIŠIENĖ:
Seniūnijoje yra apie 60 šeimų, kuriose auga trys ir daugiau vaikų. Už jų auginimą ir priežiūrą tėvams valstybė moka socialines pašalpas. Tačiau ne visada jos panaudojamos doriems tikslams. Seniūnijoje užregistruotos 28 probleminės šeimos, kai kurioms jų vaikų gimdymas tapo savotišku verslu. Buvo atvejis, kai pagimdžiusi vaiką mama paliko jį ligoninėje. Pasiėmusi vaikui auginti skirtą vienkartinę pašalpą, ją paprasčiausiai prauliojo. Vaikas jai tapo nereikalingas. Mirus mažyliui, laidoti jį turėjo seniūnija. Turime tris šeimas, iš kurių jau šiandien būtų galima paimti vaikus, tačiau vis jų pasigailima. Tėvai su ašaromis akyse žada vis pasitaisyti, nebegerti. Yra moteris, kuri pagimdė keturis vaikus, bet nė vieno neaugino. Dabar ji laukiasi penktojo.
Truskavos seniūnijoje maždaug tiek gimsta kūdikių, kiek Amžinybėn iškeliauja žmonių. Normalios šeimos augina po vieną, du vaikus. Tačiau ir tokios sunkiai begali išlaikyti savo atžalas. Dažniausiai gimdo moterys, kurios nežada auginti į šį pasaulį atėjusių mažylių.
Jeigu mama nedirbo ir pagimdė vaiką, ji gauna vienkartinę 750 litų pašalpą. Po to jai mokama šimto litų nesiekianti šeimos pašalpa. Jeigu mama dirbo, pašalpą moka SODRA pagal jos ankstesnį uždarbį.
Šiuo metu geriausia yra auginti vaikus vienišoms motinoms. Tokių visi gailisi, užjaučia, vos ne ašarą nuspaudžia. O kad vieniša motina pasirūpintų, jog būtų nustatyta vaiko tėvystė, jai nė motais. Kam jai stengtis, jeigu vis tiek gaus socialinę pašalpą. Be to, tėvystės nustatymo procesas šiandien yra brangus.
Manau, jog didinti vienkartinę pašalpą galima toms šeimoms, jeigu jų vaikai nebus atstumti ar jų nereiks atiduoti valstybės globai. Tai turi būti reguliuojama įstatymu.

Raseinių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė PALEKIENĖ:
Pastaraisiais metais padaugėjo socialinių pašalpų išmokų. Pradėjome analizuoti, kodėl taip atsitiko. Per tuos metus nebuvo išskirtinės įmonių kaitos, vienos jų užsidarė, bet atsirado ir naujų. Nesijuto ženklaus bedarbių skaičiaus padidėjimo. Vis dėlto nustatėme, kad gimstamumas didėja probleminėse šeimose. O tvarkingai gyvenančiose šeimose auga po vieną ar du vaikus. Šiandien auginti vaikus yra be galo sunku. Kaip galima išgyventi, jeigu vienam šeimos nariui mėnesiui skirta 135 litai? Tai neįsivaizduojamas dalykas! Valstybė paremia tik tada, jeigu pajamos vienam šeimos nariui neviršija minėtų 135 litų. Jaunos šeimos, kur gimsta vaikai, neturi baldų bei kitų būtiniausių buitinių daiktų. Dideles sumas tenka pakloti už gyvenamąjį plotą.
Gimstamumą skatintų, jeigu būtų mokamos didesnės socialinės išmokos. Dabar 750 litų, kurie išmokami gimus vaikui, yra nedidelė suma. Kaip jį tinkamai prižiūrėti, jeigu šeimos tėvai nedirba? Šeimos pašalpa yra 93,5 lito. Tai yra minimali išmoka. Mokant ją didesnę, gal ir paskatintų motiną gimdyti daugiau vaikų..
Daugiavaikės šeimos dažniausiai gyvena iš gaunamų pašalpų. Toks jų gyvenimas yra lyg vegetavimas. Arba yra šeimų, kurios nemoka tinkamai tvarkyti gaunamų pinigų, nėra parengtos gyvenimui. Gavę išmokas, paprasčiausiai, nors ir neprageria, iš jų prisiperka daiktų, kurie nėra pirmo būtinumo. Nenoriu tokių šeimų teisti, gal jos yra pasiilgusios tų daiktų. Mūsų skyriaus darbuotojai stengiasi pakoreguoti pašalpų vartojimą. Maždaug šimtui šeimų pinigines išmokas stengiamės kontroliuoti arba jas išmokėti dalimis.
Jeigu padidintos išmokos pasiektų problemines šeimas, tai turbūt nesugebėtume jų išmokėjimo kontroliuoti. Arba reikėtų turėti daugiau socialinių darbuotojų. Tada vienas socialinis darbuotojas turėtų aptarnauti 10-12 šeimų. Dabar seniūnijoje, turinčioje per keturis tūkstančius gyventojų, dirba vienas socialinis darbuotojas. Taigi galimybės kontroliuoti padidintų gimstamumo išmokų nėra kam. Tvarkyti svetimus pinigus yra sunku. Savų ne kiekvienas sugeba. Pati auginau du vaikus ir tai puikiai žinau.
Socialinės pašalpos niekada neišspręs problemų, jas gali išspręsti tik darbo vietos. Reikia itin apgalvotos politikos, kaip, iš kur ir kiek įsteigti darbo vietų, kad žmogus turėtų užimtumą.
Manau, jog reikia paskubinti atidirbimo už socialines pašalpas nustatymo tvarką. Savivaldybėje tokia tvarka jau buvo įvesta, tačiau ji buvo apskųsta Vyriausybės atstovui Kauno apskrityje. Teko sprendimą panaikinti. Turėjome žmonių, kurie mielai ateidavo į talką seniūnijose gražinant aplinką, pertvarkant ją. Už gautas pašalpas jie mielai sutikdavo padirbėti kelias dienas, nemanydami, jog tai didelis darbas. Tačiau kažkam nepatiko toks savivaldybės sprendimas. Turėjo jį atšaukti.
Mano supratimu, turėdama tokį bedarbių skaičių ir gausybę pašalpų gavėjų, Lietuva privalėtų būti labai graži ir blizgėti kiekvienas jos kampelis. Ir tokius darbus galėtų atlikti pašalpų gavėjai.

Kalbėjosi ir fotografavo
Bronius VERTELKA
Raseiniai-Kėdainių rajonas

© 2003"XXI amžius"