PRO VITA

Laiškas negimusiam sūnui

Šį laišką parašė vienas vyras savo negimusiam sūnui, žuvusiam dėl padaryto aborto. Manoma, kad tas laiškas, 2002-ųjų gruodžio mėnesį paskelbtas Rusijos katalikų žurnale „Svet Evangelija“, gali būti reikšmingas ir kitiems tėvams, kurie išgyvena dėl panašios patirties.

* * *

Kaip žinai, iki šiol tu man egzistavai tik nedrąsiose mintyse ir žodžiuose, kuriais aš dalijausi su labai nedaugeliu savo artimų draugų. Kupinas skausmo ir gėdos, aš tave laikiau savo paslaptimi, amžinu priminimu apie mano nuodėmingą praeitį ir įsikūnijimu visų mano klaidų tame, ką aš laikiau meile, apskritai dėl santykių ir mano sąmoningo ketinimo ignoruoti Dievo valią.
Šiandien aš kitaip, veriančiai aštriai pajutau iki tol buvusį tolimą ir jau kiek atlėgusį, bet vis dėlto nuolatinį skausmą, kurį jaučiu galvodamas apie tave. Šiandien yra ta diena, kai visur sveikinami šeimų tėvai, jie giriami ir už juos meldžiamasi. Ypač tokiomis dienomis, kaip ir kiekvieną kartą, kada iškeliama tėvystės tema, aš suprantu, kad niekada nežinojau, ką galvoti apie savo santykį su tavimi.
Šiandien buvau nuėjęs į bažnyčią padėkoti ir pasimelsti už gerąjį savo tėvą, nors žinojau ir neabejojau, kad ši diena vėl sukels prisiminimus apie tave. Po Komunijos kunigas atliko paprastą ceremoniją ir pakvietė visus tėvus atsistoti ir išeiti į priekį. Jis išdalijo jiems šv. Mykolo medalionus. Kaip žinoma, šv. arkangelas Mykolas yra įsikūnijimas prigimtinės stiprybės, ginančios visus tėvus, kurie savo gyvenimą paaukoja, kad apgintų savo šeimą nuo pikto su Dievo Tėvo pagalba. Jis yra idealus pavyzdys to, kokie privalo būti krikščionys tėvai, gindami savo šeimą ir ypač savo vaikus.
Tą akimirką, sėdint bažnyčioje ir mąstant apie tave, man staiga iškilo klausimas, kurio niekada nenorėčiau išgirsti: ar aš esu tėvas? Juk būtų buvusi didžiulė garbė stovėti toje puikioje vyrų grupėje, panašioje į profesionalų elitą. „Tėvas“ – tai nepaprastas pasižymėjimo ženklas. Galvodamas apie tai, aš jaučiau vidinį konfliktą: ar šis vardas tinka visiems? Ar aš esu tėvas?
Tavo mama pasakė man prieš Kalėdas, kad padarė abortą. Ši žinia užliejo mane kaip banga. Aš nežinojau, kaip susidoroti su šia informacija, kaip ją priimti ir mėginti galvoti apie tai, kad tu buvai, ir štai – tavęs nėra. Aš su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti. Todėl per paskutinius dvejus metus aš saugojau savyje mintis apie tave, kol tiesiog iškvėpiau žodžius apie tave savo artimiausiam draugui.
Sūneli, kada apie tai rašau, aš tiktai noriu, jog tu žinotum, kad tu nebuvai visiškai atstumtas. Tačiau aš niekada neturėjau galimybės tavęs ginti ir, žinoma, su manimi niekas nesitarė prieš įvykdant šį baisų nuosprendį. Liūdniausia, kad pagal įstatymą ji turėjo teisę viena priimti tokį sprendimą. O aš ir nežinojau, netgi negalėjau įsivaizduoti, ką tuo metu ji mąstė: ar ji galvojo apie kitą alternatyvą, kas dar galėjo įvykti, ir kas galų gale pastūmėjo ją šito baisaus žingsnio link, kuris dabar taip mus skiria. Viskas, ką žinau, - tik tai, kad aš apie tai niekada nekalbėjau, nors ir turėjau tam teisę, netgi šiandien, ir tai tapo svarbiausia priežastimi pykčio ir skausmo, kurie kankina mano protą visus šiuos metus.
Viskas, ką aš dabar galiu padaryti, tai bandyti paskirti šį savo skausmą Dievui, nors nesuprantu, kodėl viskas taip atsitiko, ir turėti viltį, jog kada nors visa šitai turės kokią nors prasmę. Ši problema šiandien mane ir kankina. Tai mano vienintelis tvirtas ryšys su tavo motina ir su praeitimi, kuri vis dar valdo mane. Galbūt šis laiškas padės man žengti kitą žingsnį.
Savo širdyje aš žinau, kad abortas yra absoliučiai žemas veiksmas. Jis suardo natūralią kūrinijos tvarką. Negalima jo pavadinti niekuo kitu, kaip tik aiškiu Dievo meilės atmetimu – sąmoningu mirties pasirinkimu. Juk aš pajutau apmaudą dėl to, kad man nieko nepasakė ir su manim nepasitarė, tai ką tada jautei tu? Tu, kaip ir milijonai kitų, tokių kaip tu, neturėjai balso, iš viso nebuvo pasirinkimo galimybės. Tas sprendimas subrendo tik vienoje širdyje, ir dėl šio sprendimo mus dabar skiria begalinė tuštuma. Tik Dievo meilė gali mus sujungti sūneli, aš tavęs ilgiuosi. Nežinau, ar ilgisi ji.
Pastaraisiais metais aš galvodavau apie tai, koks būtų buvęs gyvenimas, jeigu greta būtum tu. Neseniai aš stebėjau šeimas parke, bažnyčioje, netgi per televizorių ir mąsčiau, į ką būtum buvęs panašus. Jeigu to nebūtų atsitikę, šiandien tau būtų ketveri su puse metų. Stebėdamas tavo amžiaus vaikus, aš galvoju apie tai, kokio būtum ūgio, kokie drabužėliai tau labiau tiktų, kaip tu juoktumeisi, kaip plaikstytųsi vėjyje tavo plaukai. Koks maistas, kokia muzika, kokie žaislai tau būtų patikę? Ką būtum jautęs, jeigu aš pasisodinčiau tave šalimais ir paskaityčiau knygutę, apkabinčiau ir pabučiuočiau nakčiai? Kaip būtų skambėjęs tavo balsas, kai būtum man sakęs „tėveli“? Koks būtų jausmas kartu su tavimi sukalbėti maldą prieš einant miegoti?
Apie šias visas mintis aš ir norėjau parašyti tau, sūneli, tiesiog pasakyti, kad kai kas tave myli ir tavęs ilgisi. Aš tavęs ilgiuosi. Tavo nebuvimas – tai skausmas ir našta, kurią sunku pakelti, troškimas, kuris niekada nebus numalšintas čia, žemėje, ir liks su manimi netgi laikų pabaigoje. Bet šiandien, nors mes ir atskirti, aš tikiuosi, kad tu jauti mano meilę, kuri glūdi mano širdyje.

Parengė Mindaugas BUIKA

P.S. Nuo 1955 metų, kai buvo legalizuoti abortai, Lietuvoje buvo nužudyti beveik penki milijonai negimusių kūdikių. Kasmet dabar pasaulyje dėl aborto žūva 48-50 mln. vaikų.