Už gyvybės gerbimą

Gruodžio 13 dieną Vilniuje, Rotušės salėje, vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Medicininiai, teisiniai ir etiniai apvaisinimo mėgintuvėlyje aspektai“.

Tema reikalinga, ir susidomėjimas ja buvo. Pakankamas šiems abejingumo laikams. Palyginti daug buvo jaunų ir darbingų žmonių, o ne vien tik tų, kuriems joks apvaisinimas negresia.

Įdomu, kad konferenciją inicijavo Katalikų Bažnyčia, bet svarstymai pritaikyti ir netikintiesiems, nes pagarba žmogaus gyvybei ir orumui turi jungti tikinčius ir netikinčius. Tikriausiai daug kur pasaulyje taip jau yra atsitikę.

Tikintiesiems ir be sakymo aišku, kad ką Dievas draudžia, to ir negalima daryti. Dievas draudžia žudyti. Daug apvaisinimui sukurtų embrionų neišvengiamai nužudomi, o ir per mažai kontrolės, kad jie nebūtų panaudojami eksperimentui. Tik vis ginčijamasi, ar embrionas jau yra žmogus, ar dar ne. Jeigu žmogus, tai kol kas dar nebūdavo ginčijamasi, ar galima žmogų žudyti. Nebent išgalvojama ir kai kur jau įteisinama eutanazija, ir tai jau leidimas kai kuriuos žmones kai kuriomis sąlygomis žudyti. Kol kas su apribojimais ir mažai kur, tad tebėra visuotinė nuostata, kad negalima žmogaus žudyti. Iki keturiolikos parų, iki aštuonių savaičių – tokie yra Lietuvoje rengiamo įstatymo projekte nurodyti terminai, nuo kada vieno ar kito veiksmo su embrionu jau negalima daryti, nors embrionas niekuo iš esmės nepasikeičia. Be to, įrodyta, kad jis tas pats yra nuo pirmos akimirkos. Visa jo būtybė jau yra užkoduota, jis yra žmogus ir asmuo. Žinantieji gali apsimesti, kad to nežino, todėl be emocijų sunaikinami šeši tūkstančiai jau nereikalingų embrionų.

Tačiau Bažnyčia net netikinčius žmones ragina žengti žingsnį – išmokti žinoti ir gerbti. Tada Dievas yra arčiau, kai žmogus net be tikėjimo elgiasi teisingai.

Yra dar vienas aspektas – tas, kad dirbtinai kuriama problema. Vargu ar tiek daug yra šeimų, kurios nepriima savo likimo, o būtinai nori išnešioti kūdikį, kad ir ne visai savą, ir jį pagimdyti. O jeigu bus sunku tą kūdikį mylėti? Jeigu nemažo skaičiaus žmonių dalyvavimas pradėjimo akte, visos operacijos pasirodys per didelis krūvis žmogaus psichikai, ir vėl bus sunku pagimdytąjį mylėti, nes bus jau ne visai savas, o dirbtinis? Įprasta, kad pradėjimas iš meilės, tegul kartais vien malonumo ieškant arba kaip fiziologinė funkcija, visgi visada pasilikdavusi paslaptis – ar bus pradėtas ir koks bus pradėtas? O gal ta paslaptis reikalinga žmogiškoms būtybėms, kad vėl galėtų deramai mylėti?

Tėra mažas skaičius norinčiųjų šitaip dirbtinai turėti vaikelį, o visiems reikia už mažumos norus mokėti. Jų gali sumažėti, jei suvoks to noro tikrą kainą. Ne pinigais išmatuojamą, bet ir tūkstančių embrionų, sukurtų sunaikinti, gyvybe. Tūkstančiai žūčių… Embrionas dar neprotauja, dar nejaučia arba apie jausmus nepasako, dar ne žmogus, tą galima tvirtinti, tačiau… Po to bus galima atrasti ir tarp gimusiųjų tokių, kurie, pagal kai kuriuos kriterijus, ne visai žmonės arba jau ne žmonės, ir su jais panašiai pasielgti. Bet nebus iki to prieita, jeigu nežengsime pirmo žingsnio. Tebūna pagarba žmogaus gyvybei nuo pradėjimo iki natūralios mirties.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003"XXI amžius"