| Savižudybės tampa
kasdienybe
Gražina MINKAUSKAITĖ
Kiekvieną rudenį krizių centruose
apsilanko gerokai daugiau nei įprasta lankytojų, padaugėja darbo
psichologams ir psichiatrams, į kuriuos kreipiasi panorusieji pasitraukti
iš gyvenimo ar jų artimieji.
Šiandieninė statistika žiauri:
Rusijoje savo noru mirtį pasirenka daugiau žmonių nei miršta smurtine
mirtimi. Pasaulinė sveikatos organizacija pernai birželį paskelbė,
kad Rusija pirmauja savižudybių skaičiumi. Nuo 1998-ųjų kasmet šioje
šalyje nusižudo daugiau nei 51 tūkstantis žmonių. Vien sostinėje
Maskvoje kasdien užregistruojama nuo keturių iki septynių savižudybių.
Psichologai tikina, kad pavasaris ir vėlyvas ruduo jiems itin sunkus.
Beje, iki šiol ne visi savižudybių atvejai registruojami, neretai
medikai nekviečiami, be to, neskaičiuojami nesėkmingi mėginimai.
Psichiatrė Jelena Vrono teigia,
kad savižudybių skaičius tūkstančiui gyventojų daugelyje pasaulio
valstybių gana stabilus. Pasak jos, kur kas svarbiau mėginti padėti
tiems, kuriems sunku. Deja, neįmanoma sužinoti, kiek žmonių yra
bent kartą bandę žudytis.
Krikščioniškuose kraštuose savižudybė
laikoma didžiule nuodėme ir griežtai smerkiama. Todėl neretai savižudžio
artimieji tarsi atsiduria už visuomenės ribų ir niekas neskuba jiems
padėti.
Tuo tarpu kitas žymus Rusijos psichiatras
Vladimiras Voicechas mano, kad žmogaus bioritmai reaguoja į kiekvieną
gamtos pokytį. Savižudybių skaičius gerokai padidėja rudenį ir ypač
žiemos pradžioje, gruodžio mėnesį. Bene labiausiai įtikinamas paaiškinimas
būtų vadinamosios rudens depresijos. Pastaraisiais metais buvo atkreiptas
dėmesys į tai, kad daugelis jaučiasi prislėgti šaltuoju metų laiku,
kai sutrumpėja diena. Mokslininkai mėgino atrasti ir geografines
savižudybių priežastis. Pietų šalyse žudomasi gerokai rečiau nei
šiaurėje. Tačiau ne viskas taip paprasta, mat skiriasi ir skirtingose
geografinėse platumose gyvenančių žmonių kasdienybė.
Bene labiausiai šiurpina vaikų
savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų
paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio
amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių
metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams iki dešimties
metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Daktarė J.Vrono
teigia per dvidešimt metų susidūrusi tik su maždaug 40 tokių vaikų.
Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano,
kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia
tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis
į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge
su jam svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais tėvais. Vėliau
augdamas jis tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau
tampa visuomenės nariu.
Maištaujančiam paaugliui didžiausiu
autoritetu tampa vyresnis kiemo draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui
labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys,
emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas
tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą
savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms
taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Specialistai
teigia, neva iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai.
Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai,
neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip
atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti
menka smulkmena.
Retas žino, kad daugelyje pasaulio
šalių veikiančios skubios psichologinės pagalbos telefonu darbuotojai
niekada nemini savo vardų ir nereikalauja prisistatyti paskambinusiųjų.
Tokios taktikos laikomasi todėl, jog didžiąją dalį tokių tarnybų
klientų sudaro sergantieji psichikos ligomis. Žmogus, kuris tvirtai
apsisprendė palikti šią ašarų pakalnę, paprastai pagalbos neieško.
Telefono ragelio tarsi paskutinio pagalbos šiaudo griebiasi tik
tie, kurie tikisi bent menkiausio šanso. Jiems būtina, kad juos
išklausytų. Ekstremaliose situacijose vilties nebelieka. Todėl norinčiojo
padėti laukia itin sunki užduotis atrasti bent vieną priežastį,
dėl kurios verta gyventi. Nusivylusiajam būtina leisti pažvelgti
į viską tarsi iš šalies. Tuo tarpu artimieji turėtų visomis išgalėmis
stengtis parodyti, kad mėginantysis nusižudyti jiems labai reikalingas.
Pasak statistikos, apie savižudybę
mąsto maždaug 70 proc. sergančiųjų depresija, tačiau ranką prieš
save pakelia vos 15 proc. Pastaraisiais metais įvairiose užsienio
šalyse atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog mintys apie savižudybę
nedingsta gydytojui paskyrus antidepresantų. Dažniau žudomasi dėl
dvasinių, o ne fizinių kančių. Pasitraukti iš gyvenimo mėginama
ir pradėjus gydymo nuo depresijos procesą, kai žmogus mano, kad
nepajėgs įveikti iškilusių problemų ir nemato išeities iš krizinės
situacijos.
Sveikstantieji nuo depresijos paprastai
tampa kur kas gyvesni, emocionalesni, jų akys žiba, jie daugiau
kalba. Kai kuriems jų ima atrodyti, jog atėjo tinkamiausias laikas
mirti, mat varginamam depresijos tiesiog neužteko jėgų tokiam žingsniui.
Vienintelis protingas sprendimas būtų kreiptis pagalbos į specialistus.
Deja, visuomenė nelinkusi savo problemų patikėti nei psichologams,
nei psichiatrams.
Jaunuoliai dažniau žudosi impulsyviai,
ypač jei tai skatinama asmeninių problemų ar tam tikro amžiaus psichologinių
ypatumų. Manoma, kad apie 70 proc. potencialių savižudžių apie mirtį
mąsto ištisus mėnesius ar net metus. Kartais tereikia menkiausios
smulkmenos, kuri nulemtų pasirinkimą: gyventi ar mirti. Paprastai
toks žmogus užsisklendžia savyje, jam sunku sukaupti dėmesį, jis
įsitempęs ir jaučia užgriuvusią milžinišką naštą. Beveik 60 proc.
tokių nelaimėlių pirmiausia kreipiasi į medikus. Jie ieško kvalifikuotos
pagalbos, nori išsipasakoti, deja, ne visada sėkmingai. Tokiu metu
labiau pasitikima svetimais žmonėmis, o ne šeimos nariais.
Pasaulinė praktika liudija, jog
žudytis dažniau bando tam tikrų amžiaus grupių žmonės, t.y. paaugliai
bei sulaukę garbaus amžiaus piliečiai. Tokios tendencijos universalios
bene visose pasaulio šalyse. Klaidinga manyti, kad lemiamu veiksniu
renkantis mirtį tampa socialinė gerovė. Tačiau reikia pastebėti,
kad narkomanai ir alkoholikai žudosi dažniau. Paaugliai šiandien
gali lengvai įsigyti narkotinių medžiagų, dažnas jų pirmą kartą
to griebiasi norėdamas išsivaduoti iš depresijos ir nė pats nepajunta,
kaip tampa nuo jų priklausomas. Ši problema itin opi Jungtinėse
Amerikos Valstijose, kurios tebepirmauja paauglių savižudybių skaičiumi.
Psichiatrė J.Vrono primena, kad
mėginimas nusižudyti nėra galutinis problemų sprendimo būdas. Galutinį
tašką padeda tik pati mirtis. Pasak gydytojos, kiekvienas savižudis
sprendimą mirti priima sunkiai. Jis ilgai svarsto, ar verta gyventi
varginamam nepakeliamų problemų naštos, ar paprasčiau būtų pasitraukti
iš gyvenimo. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo labai trapi. Paauglys
sprendimą priima vadovaudamasis savo paties asmenine patirtimi,
jis tikisi būti išgelbėtas. Tuo tarpu mėginantis nusižudyti mažametis
nesuvokia mirties tragizmo ir net ištrauktas iš kilpos gali dar
ne kartą mėginti pasitraukti iš gyvenimo.
Baisiausia, jog šiandien mirtis
tampa šou. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas, išvertus
iš anglų kalbos, būtų Pragaras žemėje, nusprendė savo koncerto
metu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui.
Daugybė žurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau
tiksli koncerto vieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos
valstijos pareigūnai nežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios
roko grupės lyderis tikina, esą tai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti
iš gyvenimo. Grupės gerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus
veržiasi minios. Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties
bausmes.
© 2003"XXI amžius"
|
