„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (38)

2004-iųjų sausio 16 d.


PRIEDAI


 

Dukrų reagavimas į mamos abortą

Gimė mano vyresnysis brolis. Mama ir tėtis, aišku, buvo patenkinti. Gal todėl, kad labai jo laukė ir galėjo netekti, nes buvo sunkus gimdymas. Gimdymo metu medikai brolį traukė su replėmis (nes sovietiniais laikais tebuvo tokios sąlygos) ir šiek tiek perspaudė galvytę. Todėl jo vystymasis buvo sutrikęs. Vėliau mano mama vėl tapo nėščia. Ir daktarai ėmė atkalbinėti nuo nėštumo, nes gali gimti nesveikas vaikas. Mamai tai buvo netikėta, jų paklausė ir pasidarė abortą. Tai vėliau ją labai sukrėtė, tik po laiko ji suvokė ką padariusi. Ir kai laukėsi manęs, o paskui sesers, jau buvo griežtai apsisprendusi gimdyti.

Kai mes paaugome, su sesute netyčia atradome mamos dienoraštį ir sužinojome didelę „naujieną”: jog turėjome būti keturiese. Į tai reagavome skirtingai: aš ėmiau smerkti mamą už tokį poelgį, sesuo bandė įsijausti į mamos padėtį ir suprasti ją. Man šis mamos poelgis buvo didelis šokas, aš pagalvojau, kad galėjau būti toji „auka”. Man niekaip netilpo mintis galvoje: kaip ji taip galėjo? Mama tarsi prarado autoritetą mano akyse, aš niekinau savo mamą giliai širdyje. Kai pasikalbėdavome apie tai su sesute, ji visą laiką teisindavo mamą. Dėl to kilo konfliktas su seserimi. Aš buvau paauglė ir maištavau, nesupratau kitų ir jie manęs nesuprato. Nepagalvodavau, kad mama irgi neranda ramybės dėl nužudyto vaikelio. Ir aš tai supratau, kai mama susirgo ir teko ją paguldyti į psichiatrijos ligoninę. Ji girdėdavo vaiko verksmą. Jai dar buvo auglys ir ji vis silpo. Verkdavo, kai nuvažiuodavome aplankyti. Ir aš verkdavau. Mama sakydavo: „atleiskit man”, bet niekada nesakydavo už ką. Jau galvojau, kad mama mirs. Buvo kažkoks košmaras. Tėtis irgi neturėjo vilties, pradėjo gerti. Virš mūsų šeimos tvyrojo juodas debesis.

Aš maldavau Dievą atleidimo, kad neapkenčiau mamos. Prašiau, kad mama atleistų pati sau. Dėkojau už močiutę, kad ji nepalūžo ir stiprino mus. Ir dabar, kai jau viskas susitvarkė, dėkoju Dievui, kad mus visus suvienijo per tą košmarą. Mama pasveiko. Tėtis nebegėrė. Ir dabar galvoju: jei nebūčiau tikėjusi Dievą, turbūt viskas būtų pasibaigę kitaip. Būčiau ką nors pasidariusi sau.

Mama mums viską papasakojo. Ir paprašė nekartoti jos klaidų. Ji labai norėjo, kad mano sesuo būtų vienuolė. Bet ji ištekėjo ir turi sūnų. Mama dabar labai džiaugiasi turinti vaikaitį ir dėkoja Dievui už viską, ką Jis duoda.

Dabar mano sesuo rašo laiškus mūsų negimusiai sesutei Gailei (taip ją pavadino sesuo). O mama pakrikštijo vieną mergaitę iš vaikų namų ir parsiveda namo — ne tik per šventes. Ta mergaitė tapo tarsi mūsų šeimos narė.

Elena

Iš Kęstučio Trimako knygos
„Jaunimas apie tėvą ir motiną“.
Antroji dalis. Santykiai su tėvais

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija