|
Įsišaknykime krikščioniškame tikėjime
Turbūt kiekvienai žmonių epochai galėtume pritaikyti
apaštalo Pauliaus žodžius, kai per jį Šventoji Dvasia byloja apie
tą metą, kuriame žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę
savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų
ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms (2 Tim
4,3 4). Tačiau kai kurios plačiai išsikerojusios mūsų laikų blogybės
liudija, jog tam tikra dalis žmonių ne tik nebepakenčia sveiko mokslo,
bet jie melo nuodų laviną skleisdami galingomis žiniasklaidos priemonėmis,
deja, masiškai suvedžioja ypač jaunimo širdis.
Antai kaip galime būti abejingi vis dažniau Europoje
ir kitose žemynuose pasigirstantiems aukščiausius valdžių postus
užimančių kai kurių asmenų balsams, kurie suniekina Visagalio Dievo
visiems laikams įsteigtą monogaminę santuokos formą, nes, pasak
jų, žmonės neva yra laisvi pasirinkti ir netradicinį homoseksualios
santuokos modelį.
Be abejo, visi individai yra Dievo apdovanoti
laisve rinktis, kaip jiems gyventi ar kurti vyro ir moters sąjungą,
ar kartais vartotojiškoje (juslinių malonumų kulto pažeistoje) visuomenėje
nusispjauti į nekintamas skirtingų lyčių santuokos normas ir pradėti
kurti hipermodernišką šeimą, kuri gyvuotų tarp tų pačių vienos
lyties asmenų.
Tačiau krikščionims iki pat laikų pabaigos aukščiausias
autoritetas yra į tikrąją ir vienintelę Dievo vaikų džiaugsmo laisvę
vedantis Biblijos žodis ir Bažnyčios mokymas. Todėl visi, kurie
ir kasdienybėje stengiasi elgtis taip, kaip moko ir įkvepia dieviškoji
malonė, niekados sąmoningai negalės pritarti tarp tos pačios lyties
žmonių santykiavimui, nes jis griauna vyro ir moters prigimtinius
paties Visagalio Dievo įsteigtos neišardomos santuokos pamatus.
Šventasis Raštas ne sykį kalba apie homoseksualumo
blogio padarinius. Užtenka tik prisiminti Sodomos ir Gomoros miestų
gyventojų lytinį iškrypimą, kurį Viešpats Dievas dialoge su tikėjimo
protėviu Abraomu įvardijo kaip labai sunkią nuodėmę (plg. Pr 18,
20). Dėl dorovinio tuometinės visuomenės sugedimo tuos miestus užliejo
ugnies jūra ir kilo viską naikinantis žemės drebėjimas (plg. Pr
19, 24 25).
Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai teigia,
kad homoseksualūs veiksmai prieštarauja prigimtiniam įstatymui,
nes iš lytinio akto atima gyvybės dovaną... Jokiu atveju negalima
jų pateisinti.
Tačiau Bažnyčia, kaip mylinti visų žmonių Motina
(ypač sunkiai nusidėjusių), mus moko, kad su asmenimis, kurie turi
nesveikų polinkių į moralinius nukrypimus, reikia elgtis pagarbiai,
su krikščioniška užuojauta, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti
ir, be abejo, būtina už juos melstis, idant jie pradėtų suvokti,
jog atėjo jau laikas gręžtis į Dievo tiesos kelią...
Vis dėlto tenka apgailestauti, jog Italijos atstovas,
kandidatas į Europos Komisijos narius Rokas Butiljonė, pasisakydamas
už tradicines krikščioniškas pažiūras į šeimą, užsitraukė kai kurių
europarlamentarų nemalonę. Tai negirdėtas tokio plataus masto precedentas,
deja, skleidžiąs moralinio sugedimo kvapą. Kur eini, Europa? Tai
ne vien retorinis klausimas, nes jei jau nemaža dalis Europos Sąjungos
Parlamento narių viešai kvestionuoja šeimos, kaip niekuo kitu nepakeičiamos
gyvybingos visuomenės institucijos, nelygstama verte, tai tuomet
teisingai rašo vieno italų katalikiško laikraščio žurnalistas Roccardo
Cascioli: Šeimos institucija Europos Sąjungoje griaunama, o homoseksualių
santuokų įteisinimas tikrai demografinės padėties nepataisys.
Daugeliui turbūt nelengva būtų atsiliepti į kvietimą
imti ir maldos metu prisiminti tuos ką tik paminėtus parlamentarus,
kurie, regis, nieko nestokoja: ir valdžioje iškilę, ir pinigų nemažai
turi (...). Tačiau Kristaus klausimas: Kokia būtų nauda, jei žmogus
laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?! (Lk 9,
25), tegul tobulina mūsų motyvaciją.
Tiktai krikščioniško gailestingumo argumentai
gali mus sąmoningai paskatinti melstis už tuos Jėzaus atpirktuosius
brolius (šiuo atveju) Europos Sąjungos parlamentarus, kad jie
(pirmiausia bent kai kurie), kildami politinės karjeros laipteliais,
prisimintų, jog kaip ir visi žmonės yra mirtingi ir todėl neišvengs
atsakomybės prieš Aukščiausiąjį...
Viešpatie, mes gerai žinome, kad nepalyginti
svarbiau visų valdžių žmonėms kasdien stengtis lipti krikščioniškų
vertybių pažinimo kopėčiomis (nors tai ir mažiau patogu), idant
tos vertybės juos galėtų taip paveikti, kad jie pagaliau pakeistų
savo susiaurėjusius požiūrius apie šeimą ir, pradėję gyventi kaip
moko Kristus, susilauktų amžinosios malonės susitikti su Šventąja
Nazareto Šeima ten, kur Ji trokšta išvysti juos ir mus visus be
jokių (nukrypimų nuo sveiko mokslo) dėmių.
Kun. Vytenis VaŠkelis
© 2004 "XXI amžius"
|
