„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (54)

2005-iųjų gegužės 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„ŽALOS MAŽINIMO“ PROGRAMOS KELIA PAVOJŲ

Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovui

Algirdui Mykolui Brazauskui

Norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į Lietuvoje vis labiau įsigalinčių „žalos mažinimo“ programų neigiamą įtaką valstybės ir visuomenės pastangoms stabdyti narkotikų ir su jais susijusių reiškinių – narkomanijos, kitų sunkiai pagydomų ligų, tokių kaip hepatitų, AIDS, taip pat tokių visuomeninių reiškinių kaip nusikalstamumo, korupcijos plitimą. „Žalos mažinimo“ programos, skatindamos narkotikų platinimą, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pavadinimu „žalos mažinimas“ dangstomos programos, iš kurių Lietuvoje yra žinomos tokios kaip pakaitinis (ar palaikomasis) narkomanų gydymas narkotikais (metadonu ar subuteksu), švirkštų dalijimas narkomanams, kad jie galėtų susileisti neteisėtai įgytų narkotikų, iš tikrųjų yra svarbiausia narkotikų legalizavimo atmaina. Šių programų pagrindinis rėmėjas Amerikos milijardierius Džordžas Sorošas savo raštuose skelbia, kad jo tikslas ir yra narkotikų legalizavimas.

Narkotikų legalizavimo šalininkų taktikos esmė yra siekimas paversti narkotikų vartojimą kasdienybe, priversti visuomenę susitaikyti su mintimi, jog tai neišvengiama. Lengviausiai tai pasiekiama vykdant „žalos mažinimo“ programas, keliančias nuolatinius konfliktus su tarptautinėmis konvencijomis, narkotikų kontrolę reglamentuojančiais daugelio valstybių, taip pat ir Lietuvos, įstatymais. Teisėtvarkos darbuotojas (policininkas), jeigu jis žino ir mato, kad valstybės įstaiga įteikia narkomanui švirkštą susileisti neteisėtai įgytų narkotikų arba nuolat maitina jį pavojingu, stipresnę negu heroinas priklausomybę sukeliančiu narkotiku metadonu, yra demoralizuojamas, jis negali reikštis kaip įstatymų, skirtų kovai su narkotikais, sargas. Susidaro padėtis, kurios ir siekia narkotikų legalizavimo šalininkai – narkotikus reglamentuojantys įstatymai nustoja veikti, todėl toliau belieka reikalauti, kad jie išvis būtų panaikinti.

Plataus masto tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, liudija, kad švirkštų (ar adatų) dalijimo narkomanams programos skatina intraveninės narkomanijos ir su ja susijusių ligų – ŽIV/AIDS, hepatitų spartesnį plitimą, nors jų vykdytojai teigia, jog yra atvirkščiai. Seimo Sveikatos komiteto nario gydytojo A.Matulo teigimu, metadono programos efektyvumas Lietuvoje tėra vos daugiau negu vienas procentas. Tai patvirtina ir kitų nepriklausomų tyrinėtojų išvados.

Didelę grėsmę Lietuvos jaunimui sudaro „žalos mažinimo“ ideologija, kuri yra grindžiama teiginiais, kad vaikus reikia mokyti vartoti narkotikus „saugiai“ ir „atsakingai“, užuot juos mokius ir pratinus gyventi be narkotikų, mokius sveikos gyvensenos įgūdžių. Galima teigti, kad „žalos mažinimo“ ideologų darbai atitinka veiką, kriminalistų formuluojamą kaip „lenkimas vartoti narkotikus“.

Manome, kad nepaprastai sparčiai daugėjantys su narkotikais susiję nusikaltimai nemaža dalimi yra „žalos mažinimo“ programų padarinys. Didelės įtakos tam galėjo turėti mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemos demoralizavimas. Tai matome apsilankę, pavyzdžiui, prie Vilniaus priklausomybės ligų centro, kuriame vykdoma metadono programa ir šalia kurio nuolat vyksta niekieno netrukdoma prekyba narkotikais. Verta pastebėti, kad tokių centrų Lietuvoje yra penki. VRM Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, nuo 1995 metų, kai buvo pradėta taikyti metadono programa, nusikaltimų, susijusių su nelegalia narkotikų apyvarta, padaugėjo penkis kartus. Ypač sparčiai daugėjo tokių nusikaltimų pastaraisiais metais. Taip 2004 metais, palyginti su 2003 metais, šių nusikaltimų padaugėjo 523 veikomis, arba 33,7 proc. Tai kelia labai didelį mūsų susirūpinimą.

„Žalos mažinimo“ politikos efektyvumas ir atitinkamų metodų bei programų nauda kelia abejonių daugeliui specialistų. Jomis nusivylė svarbios tarptautinės organizacijos ir kai kurių didelių valstybių, tokių kaip JAV, Rusijos ir Japonijos, valdžia. Pasaulyje vyksta narkotikų politikos peržiūra. Į šį procesą įsitraukia ir Lietuva. Štai keletas momentų, apibūdinančių dabartinės narkotikų politikos tendencijas ir perspektyvas.

Pirmiausia tai JAV, turtingiausios pasaulio šalies, turinčios didžiausią kovos su narkotikais patirtį, atsisakymas remti „žalos mažinimo“ programas savo šalyje ir pasaulyje. Tvirtai laikydamasi griežtos narkotikų kontrolės politikos, prezidento Dž.Bušo administracija per ketverius jo pirmosios kadencijos metus pasiekė, kad narkotikų suvartojimas, didėjęs liberalios prezidento B.Klintono narkotikų politikos laikotarpiu, vėl pradėjo mažėti. Šios naujos politikos reikšmingumą patvirtina priešiškumas Dž.Bušui svarbiausio legalizavimo rėmėjo Dž.Sorošo, skyrusio milijonus dolerių rinkiminei kovai prieš dabartinį JAV prezidentą. Tačiau šį kartą laimėjo amerikiečių sveikas protas, pasirinkęs ne ištižimą prieš narkotikų legalizuotojų klastą ir melą, jų siekius nuodyti narkotikais Amerikos jaunimą mokesčių mokėtojų pinigais ir iš to pelnytis, o ryžtą priešintis narkotikų platintojų kėslams.

Nemažas Dž.Bušo administracijos nuopelnas yra tai, kad jai, kaip didžiausiai tarptautinių narkotikų kontrolės programų finansuotojai, spaudžiant, „žalos mažinimo“ atsižadėjo Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo būstinė (UNODC - United Nations Office on Drugs and Crime). Tai patvirtino jos direktorius A.Kosta 2004 m. lapkričio 11 d. raštu JAV administracijai. Rašte, be kita ko, teigiama:

„Man, kaip ir jums, kelia nerimą „žalos mažinimas“. Yra žmonių, kurie po apgaulinga „žalos mažinimo“ skraiste dirba nesąžiningai ir siekia pakeisti pasaulio priešinimąsi narkotikams. Šie žmonės, siekdami savo tikslų, gali piktnaudžiauti mūsų gerais ketinimais, ir mes neturime to leisti“. A.Kosta pripažįsta, kad kai kurios „žalos mažinimo“ iniciatyvos „prieštarauja trims Jungtinių Tautų konvencijoms, kaip tai tvirtina Narkotinių medžiagų komisija (CND – Commission on Narcotic Drugs) ir Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba (INCB – International Narcotic Control Board), kurių nurodymais mes vadovaujamės“.

Labai svarbus šių dienų narkotikų politikos įvykis, galintis pakeisti į gera situaciją pasaulio mastu, yra 2005 m. balandžio 7-14 d. Vienoje vykusi Jungtinių Tautų Narkotikų komisijos (CND – Commission on Narcotic Drugs) 48 sesija, kurioje, reikalaujant JAV, Rusijai ir Japonijai, buvo atmesta speciali rezoliucija, remianti švirkštų (adatų) dalijimą narkomanams, o į galutines rezoliucijas buvo atsisakyta įtraukti punktus ne tik apie švirkštų dalijimą, bet ir paminėjimus apie prezervatyvus bei „žalos mažinimą“.

Kitas narkotikų politikos renginys – 2005 m. kovo 1-2 d. Europos Parlamente Briuselyje vykusi konferencija „Europos narkotikų politikos tarptautiniai dėmenys“. Joje Tarptautinė strateginės narkotikų politikos specialioji grupė, kurią sudaro daugiau kaip 40 ekspertų iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, paskelbė pareiškimą „Dėl vadinamosios žalos mažinimo politikos“, kuriame šią politiką griežtai pasmerkė:

„Mes esame nusistatę prieš vadinamąją „žalos mažinimo“ strategiją kaip aklavietę, kur iškeliama melaginga idėja, jog esama būdų vartoti narkotikus saugiai ir atsakingai. Tai strategija, kurios svarbiausias tikslas yra, suklaidinus narkotikų vartotojus dėl narkotikų keliamos rizikos arba apie ją nutylėjus, sudaryti jiems sąlygas išlikti priklausomiems, valdomiems žalingų ir neįveikiamų įpročių. Tai strategija, kuri reiškia, kad visuomenė narkomaną išduoda, susitaiko su tuo, kad jis vartoja narkotikus ir pasmerkia jį visą gyvenimą kentėti narkotikų priklausomybę. Vadinamasis „žalos mažinimas“, kaip narkotikų strategija, pakerta narkotikų prevencijos pastangas ir misiją, išnaudodamas priklausomybę nuo narkotikų ir mirtinas ligas, tokias kaip ŽIV, narkotikų legalizavimo skatintojų ir jų milijardierių advokatų programai vykdyti“.

Narkotikų dalijimas narkomanams, nesvarbu ar valstybės sąskaita, ar privačiomis, pavyzdžiui, Dž.Sorošo lėšomis, daugeliui tokių ligonių yra palaima. Tačiau jokiu būdu tai negali būti valstybės strategija narkotikų daromoms nelaimėms sumažinti. Jeigu yra keliamas tik toks uždavinys, kaip „išgelbėti nors vieną“ jį gydant narkotikais, reikia žinoti, kad taip gelbstint dešimteriopai daugiau bus pražudyta. Vadinasi, tą „vieną“ reikia gelbėti kitokiomis, ne „žalos mažinimo“ priemonėmis.

Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės konvencijų. Primename, kad Jungtinių Tautų konferencija 1961 metais savo rezoliucijoje „Dėl Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos“, „primindama Konvencijos 38 straipsnio nuostatas dėl narkomanų gydymo ir jų darbingumo grąžinimo, 1) pareiškia, kad vienas veiksmingiausių narkomanų gydymo būdų yra gydymas ligoninėse nevartojant narkotikų; 2) primygtinai siūlo toms šalims, kuriose narkomanija yra rimta problema ir kurios ekonominiu požiūriu pajėgios tai padaryti, užtikrinti tokias galimybes“.

Suprantama, kad rimtas narkomanų gydymas, siekiant abstinencijos (susilaikymo nuo narkotikų), reikalauja nemaža lėšų, valstybės valios, visos sveikatos sistemos pastangų. Tačiau jeigu mūsų jaunimo gyvybė yra vertybė, vadinasi, ją reikia išsaugoti, nors tai kainuotų daug brangiau negu lėtas narkomanų nuodijimas metadono ar kitų narkotikų tabletėmis, tai pavadinus gydymu.

Svarbūs Lietuvos narkotikų politikai buvo Seimo komitetų surengti Lietuvos pasiūlymų Europos narkotikų veiksmų planui svarstymai. Europos reikalų komitetui pavedus, Seimo Narkomanijos prevencijos komisija 2005 m. kovo 18 d. atvirame posėdyje išklausė ekspertų nuomonę apie „žalos mažinimo“ metodus ir programas. Visi pasisakę ekspertai „žalos mažinimo“ politiką vertino neigiamai. Vilniaus greitosios pagalbos Ūmių apsinuodijimų skyriaus vadovas R.Purvaneckas ir šio skyriaus toksikologas R.Badaras pabrėžė, kad metadonas sukelia daug stipresnę priklausomybę negu heroinas ir kad nuo jo priklausomi ligoniai yra daug sunkiau detoksikuojami. Dr. A.G.Davidavičienė, tyrusi Vilniaus narkomanų narkotikų vartojimo įpročius, patvirtino visišką metadono programos nesėkmę. Dr. A.Širinskienė iš Mykolo Riomerio universiteto, tyrusi švirkštų dalijimo programas, nurodė jų neefektyvumą. Policijos departamento prie VRM organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 3-iosios valdybos viršininkas A. Kvainickas pastebėjo, kad jis neturi jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tvirtinti, kad metadono programa sumažintų su narkotikais susijusį nusikalstamumą, kartu atkreipdamas dėmesį į prekybą narkotikais prie Vilniaus priklausomybių ligų centro. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas V.Kasperūnas paliudijo, kad jų institucija, atsižvelgdama į galimas neigiamas švirkštų dalijimo programos pasekmes, jos atsisakė, ir lig šiol nėra pastebėjęs, jog padėtis dėl to būtų pablogėjusi. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius A.Piliavecas patvirtino, kad kai kuriose šalyse, ir pirmiausia JAV, jau atsisakoma švaistyti lėšas vardan „žalos mažinimo“. Jis taip pat pastebėjo, kad narkotikų legalizavimo skatintojas Dž.Sorošas yra vienos iš penkių didžiausių pasaulio firmų, gaminančių metadoną, savininkas, todėl suprantami jo norai remti „žalos mažinimą“.

„Žalos mažinimo“, kaip pagrindinės narkotikų legalizavimo politikos atmainos, programų ideologija ir praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 18 d. rezoliucijai, kurioje teigiama, kad „Lietuvos Respublikos Seimas (...) griežtai pasisako prieš mėginimus legalizuoti narkotikus ir prieš politiką, skatinančią narkomanijos plitimą“.

Dalyvavę tolesniuose Lietuvos pozicijos svarstymuose Seimo komitetai - Europos reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos, taip pat ir Sveikatos reikalų - balsavo prieš „žalos mažinimo“ programų įtraukimą į Europos narkotikų veiksmų planą. Jungtiniame šių komitetų posėdyje, vykusiame šiemet balandžio 19 dieną, buvo nutarta narkotikų prevenciją vykdyti atsižvelgiant į nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad Lietuva įsipareigojimų vykdyti „žalos mažinimo“ neprisiima.

Gerbiamieji Lietuvos valstybės vadovai, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad netinkami patarėjai Jus klaidina ir dezinformuoja dėl „žalos mažinimo“ programų efektyvumo. Pasaulis išlieka gyvas todėl, kad taiso padarytas klaidas. Gerai žinoma, kad ir kokainas praeityje buvo laikomas vaistu, kol nuo jo nukentėjo nemaža žmonių ir jis buvo įtrauktas į pavojingiausių narkotikų sąrašą. Laikas peržiūrėti ir dabartines gydymo narkotikais programas, pakeisti jas alternatyviomis.

Narkomanai yra mūsų tautos jaunimas, jos nelaimingi vaikai, todėl juos reikia gydyti naudojant tinkamas tam priemones – detoksikaciją, po kurios išblaivėję jie turėtų patekti į reabilitacijos įstaigas, o vėliau būtų parengiami darbams ir įtraukiami į visuomenę. „Žalos mažinimo“ politikos esmė yra narkomano pririšimas prie narkotiko, kad savivaldybių pinigais jis kuo ilgiau būtų laikomas metadono programose. Tai ne tik nepateisinamas visuomenės lėšų švaistymas. Tai nežmoniška ir nusikalstama.

Lietuva turi atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų platintojų, atsisakyti užguitos provincijos, gyvenančios pereito šimtmečio idėjomis, padėties.

Esame įsitikinę, kad „žalos mažinimas“ neturi perspektyvos. Ir kad alternatyvios, nors ir brangiau kainuojančios, bet patikimos narkotikų prevencijos programos atsipirks geresne Lietuvos jaunimo sveikata ir išsaugotomis gyvybėmis.

Kreipiamės į Jus ir prašome imtis priemonių, kad Lietuvoje būtų vykdoma narkotikų politika, atsižvelgiant į pasaulio narkotikų politikos tendencijas ir perspektyvas. Ši politika turi būti grindžiama narkotikų pasiūlos ir paklausos mažinimu. Lietuva turi atsisakyti vadinamųjų „žalos mažinimo“ programų, tokių kaip švirkštų narkomanams dalijimo ir panašių, o pakaitinis ir palaikomasis gydymas metadonu, subuteksu ar kitais narkotikais turi būti pakeistas gydymu siekiant abstinencijos, gydymu be narkotikų, taikant reabilitacijos ir įtraukimo į visuomenę programas.

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslų akademijos Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės katalikų gydytojų federacijos Europos asociacijų valdybos narys

Jurgis Gediminas JAKUBČIONIS,
Visuomeninės organizacijos „Tėvai prieš narkotikus“ pirmininkas

Juozas TONKŪNAS,
Lietuvos blaivybės fondo tarybos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija