|
Skurdas ir motinystė
Aušra Bačėnienė,
Kauno arkivyskupijos šeimos centras
Jolita PUKELIENĖ,
medikė, septynių vaikų mama
Krikščioniškų gausių šeimų bendrijos
Ateitis pirmininkė
 |
|
Sigito KONDRATO nuotrauka
|
Gegužės 8 dieną vyko Kauno regiono moterų visuomeninių
organizacijų konferencija Moterų pažanga Kauno apskrityje. Ji
buvo organizuota rengiantis rugpjūčio 19 dieną Vilniuje įvyksiančiam
IV Lietuvos moterų suvažiavimui. Konferencijoje perskaityta per
10 pranešimų, nagrinėjančių moterų problemas, aktualias visuomenei
(Moterų dalyvavimas sprendimų priėmime, Moterys ir aplinkos apsauga,
Moterys ir ekonomika, Smurto prieš moteris tendencijos Kauno
apskrityje, Moterų vaizdavimas masinėse informacijos priemonėse
ir kt.), patvirtintas delegačių į IV Lietuvos moterų suvažiavimą
sąrašas.
Moterų emancipaciją, iš dalies feministines
idėjas propaguojantiems pasisakymams kontrastavo pranešimas Skurdas
ir motinystė, kuriame bandyta kalbėti apie moterį kaip motiną.
Gaila, kad, taupydami laiką, organizatoriai jo vienintelio neleido
perskaityti viso. Manome, jog dabar, kai per pastaruosius trejus
metus vaikų Lietuvoje kasmet sumažėja apie 26 tūkstančius, šis pranešimas
bus aktualus bei įdomus ir XXI amžiaus skaitytojams.
Norėtume panagrinėti skurdo įtaką motinystei.
Apžvelgsime ne probleminio elgesio mamas, bet mamas, norinčias tinkamai
auginti savo vaikus, juos mylėti, ugdyti juo ir rūpintis.
Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas
apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų šaltinių (materialinių, kultūrinių
ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo
standartus, neturėjimas. Naudojami du skurdo lygio vertinimo rodikliai:
absoliuti skurdo riba yra susieta su minimaliu gyvenimo lygiu (MGL)
- 125 Lt. Žmonės, gaunantys pajamas, mažesnes nei ši riba, įvardijami
kaip esantys ypač dideliame skurde. Santykinė skurdo riba apskaičiuojama
kaip 50 proc. vidutinių vartojimo išlaidų. Santykinė skurdo riba
2003 metais buvo 311,7 lito vienam ekvivalentiniam vartotojui per
mėnesį. Minimalus pragyvenimo lygis turėtų keistis, juk didėja mokesčiai,
auga maisto kainos, o MGL dydis nesikeičia.
Šiandien mama išgyvena socialinį stresą. Motinystė
yra neatsiejama nuo ekonominės situacijos bei socialinių ir politinių
visuomenės reiškinių. Jei skursta mama, skursta visa šeima. Jei
socialinė politika negarantuoja saugios motinystės, vadinasi, ji
negarantuoja ir saugios vaikystės. Valstybės požiūris į motinystę
tiesiogiai atskleidžia požiūrį į vaiką. Nors ir pertvarkyta valstybės
socialinės paramos šeimoms teikimo sistema, tačiau ji yra nepakankamai
funkcionali, nes negarantuoja mamoms socialinio saugumo.
Per 2005 metų kovą į Kauno darbo biržą kreipėsi
1381 bedarbis, tarp jų 657 moterys, 229 jaunuoliai iki 25 metų,
89 ikipensinio amžiaus asmenys. 2005 metais Darbo biržoje įregistruoti
10237 bedarbiai, iš jų 5981 (58,40 proc.) - moterys, 831 (8,1proc.)
jaunuoliai iki 25 metų. Šie duomenys patvirtina visuomenėje esantį
neigiamą požiūrį į motinystę. Šiandien situacija tokia: darbdaviai,
sužinoję apie darbuotojos nėštumą, pasiūlo pačiai išeiti iš darbo.
Todėl moterys, siekdamos užtikrinti savo ir kūdikio socialinę gerovę,
kiek galėdamos slepia nėštumą. Darbdaviai vengia moterų, kurios
augina mažamečius vaikus.
2004 metų duomenimis, gimstamumas Lietuvoje buvo
1,3 vaiko vienai moteriai, tuo tarpu Europos vidurkis yra 1,4 vaiko
vienai moteriai. Demografai teigia, jog jei ir toliau gimstamumas
išliks toks mažas, tai po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės perpus.
Norint atstatyti tėvų kartą, gimstamumas turi būti ne mažesnis kaip
2,1 vaiko vienai moteriai. Tačiau būtent gimstamumo sumažėjimas
dar labiau didina skurdą. Išaugusi pagyvenusių žmonių dalis lemia
vartojimo mažėjimą (pensinio amžiaus žmonės nesivaiko madų ir naujovių,
jų poreikiai kuklesni). Gimstamumo mažėjimas šalyje stabdo užsienio
investicijas (nebus darbininkų), o tai neigiamai atsiliepia šalies
ekonomikai, sąlyginė pensinio amžiaus žmonių gausa pakeis valstybės
socialinę sistemą, kurią savo mokesčiais turės išlaikyti mažesnis
dirbančiųjų skaičius.
Siekdama užtikrinti visų mūsų gerovę ateityje,
valstybė turėtų būti suinteresuota visaip skatinti motinystę. Statistinės
apklausos rodo, kad šeimos, esant didesnei valstybės paramai, sutiktų
auginti du ir daugiau vaikų. Dabar vaiko gimimas šeimoje ženkliai
pablogina šeimos materialinę padėtį, stumia ją į skurdą. Šią problemą
išspręsti galima dviem būdais: negimdyti vaikų, didinti valstybės
paramą motinoms, auginančioms vaikus.
Vyrauja klaidingas požiūris, kad teisę į motinystę
moteris turi užsidirbti. Moteris, augindama kūdikį, jau dirba visuomenei
naudingą darbą, taigi valstybė turėtų pasirūpinti, kad moteris ir
kūdikis nebadautų, neišgyventų skurdo. Kokia padėtis yra dabar?
Pradėkime nuo pradžių pradžios. Nėštumas yra svarbiausias moters
gyvenimo laikotarpis, intensyvus emocinis bei dvasinis persitvarkymas.
Remiantis Lietuvos socialine politika, nepatenkinama besilaukiančių
moterų net bazinių poreikių, t.y. maisto, vitaminų, gyvenamosios
vietos. Jei besilaukianti moteris yra mokinė, studentė, bedarbė,
ji visą nėštumą negauna jokių pajamų. Todėl nėščiosios dažnai tampa
visiškai priklausomos nuo artimųjų. Dalinė išimtis yra nėščiosios,
registruotos Darbo biržoje. Jos likus 70 dienų iki gimdymo gauna
dvi 75 proc. MGL dydžio išmokas, t.y. 200 Lt. Tačiau tai neužtikrina
moters ir kūdikio įsčiose visavertės mitybos. Moteris išgyvena ne
tik stresą, bet junta nuolatinį alkį, dažnai patiria organizmo išsekimą,
o tai lemia būsimo kūdikio fizinę ir emocinę būklę, silpnėja jos
ir kūdikio sveikata, mažėja galimybė džiaugtis motinyste.
Maksimali parama, kurią gali gauti vieniša, anksčiau
nedirbusi mama ir deklaravusi, kad vaiko tėvas yra nežinomas, yra
2 MGL (250 Lt). Jos namų ūkio santykinė skurdo riba yra 467,55 Lt.
Moteris iš valstybės skiriamos pinigų sumos išgyventi negali ir
priversta atiduoti vaiką į vaikų globos įstaigą ar globėjui. Augant
kūdikių namuose, sutrinka vaiko vystymasis ir socializacija. Tada
valstybė randa lėšų skirti apie 1300 Lt per mėnesį vaikui, bet negali
skirti 500 Lt paramos motinai ir nepažeisti prigimtinės vaiko teisės
augti saugiai su šeima, kad ir nepilna.
Skursta ir studentų šeimos, jų vaikai. Jos gauna
93,75 Lt. Ne didesnę paramą gauna ir auginanti kūdikį ir iki nėštumo
nedirbusi mama ir daugiau vaikų auginanti mama jai suteikiama
137,50 Lt parama.
Apie skurstančias gausias šeimas norisi pakalbėti
plačiau, nes skurdo lygis mūsų šalyje labiausiai susijęs su vaikų
skaičiumi šeimoje. Kauno apskrityje yra vos 1984 šeimos auginančios
keturis ir daugiau vaikų, o visoje Lietuvoje 12 054 šeimos. Santykinis
šeimų skurdo lygis šalyje 2003 metais buvo 15,9 proc. Šeimose su
nepilnamečiais vaikais santykinis skurdo lygis 16,5 proc. Daugiavaikėse
šeimose, auginančiose tris ir daugiau vaikų, santykinio skurdo lygis
jau siekia 30,6 proc.
Motinystės džiaugsmas juntamas, kai atiduodi save
visą. Džiaugsmas tampa gilesnis su kiekvienu vaiku. Keičiasi ir
vaikų požiūris su kiekvienu gimstančiu vaiku šeimoje. Vaikai nežiūri
į sesę ar brolį kaip į konkurentą, bet kaip į naują džiaugsmą ir
gėrį.Viena iš tokio elgesio priežasčių - pagarba gyvybei. Tačiau
dalies žiniasklaidos ir politikų formuojamas įvaizdis, kad šeimos
gimdo dėl pinigų, visiškai neatitinka tikrovės. Dažnai daugiavaikės
šeimos moralizuojamos, o ne ieškoma, kaip padėti. Kuriamas įvaizdis,
lyg gautą paramą daugiavaikė šeima nenaudoja tikslingai, tai yra
gauna ir prageria. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra?
Kiekvienam vaikui iki trejų metų skiriama 137,50
Lt per mėnesį, o nuo 3 iki 18 metų ir vyresniems, besimokantiems
dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų, skiriama
50 Lt per mėnesį. Didžiausia gausių šeimų bėda yra ta, kad skursta
ir dirbančios gausios šeimos, nes dažnai dirba tik vienas iš tėvų.
Mūsų ekonomika tikrai pajėgi pasirūpinti, kad
mamos ir vaikai neskurstų. Tam reikia tik sveikai orientuotos nuoseklios
šeimos politikos ir teisingo lėšų paskirstymo. Pagrindinis motyvas,
kodėl nedidinama parama daugiavaikėms šeimoms, yra ta, kad visos
jos asocialios. Šis motyvas yra nerimtas. Įvertinkim statistiškai,
kiek iš tikrųjų yra tų girtaujančiųjų ir nesirūpinančių vaikais,
ir pasistenkime, kad parama pasiektų kiekvieną vaiką.
Skurdui mažinti būtina sudaryti sąlygas motinai
auginti vaiką, dirbti ir užsidirbti nepilną darbo dieną ar abiem
tėvams dirbti po kelias dienas per savaitę, kaip kad yra Švedijoje,
apmokėti motinoms, grįžtančioms po motinystės atostogų, kvalifikacijos
kėlimo kursus, kad jos visavertiškai galėtų integruotis į darbo
rinką.
Gal verta pagalvoti, kad auginanti penkis ir daugiau
vaikų mama jau pakankamai pasitarnauja visuomenei ir jos darbą vertėtų
prilyginti profesijai, juk ne veltui septynis ir daugiau vaikų užauginusios
motinos gauna 2-ojo laipsnio valstybinę pensiją, kuri yra skiriama
už ypatingus nuopelnus valstybei. Tuo mes, moterys, pirmiausiai
turėtume pasirūpinti.
Kauno mieste veikia nemažai nevyriausybinių organizacijų
(NVO), kurios siekia palaikyti ir teikti socialinę pagalbą bei kitas
paslaugas mamai ir vaikams: Kauno arkivyskupijos šeimos centras,
krikščioniška gausių šeimų bendrija Ateitis, gausių šeimų tarpusavio
pagalbos bendrija, Kauno gausių šeimų klubas Šeimos žiburys, Moterų
krizių centras, Kartų namai. Tačiau socialinė politika turi būti
palaikanti ir sauganti motinystę. Šiuo metu būtų labai svarbūs šie
socialinės politikos pokyčiai: 1. Skirti nėščioms moterims socialinę
pašalpą nuo nėštumo pradžios iki gimdymo, kurios minimalus dydis
būtų 3 MGL (375 Lt). 2. Vyriausybė turi užtikrinti įstatymais ir
realiais veiksmais, kad besilaukiančių bei pagimdžiusių motinų darbo
vietos būtų išsaugotos. 3. Didinti vaikui nuo 3 iki 7 metų skiriamą
0,4 MGL dydžio ( 50 Lt) išmoką per mėnesį iki 1 MGL (125 Lt). 4.
Didinti kiekvienam vaikui iki 3 metų skiriamą 0,75 MGL dydžio išmoką
iki 1 MGL (125 Lt). 5. Penkis ir daugiau vaikų auginančių mamų darbą
prilyginti profesijai, užtikrinant visas socialines garantijas ir
valstybinę paramą. 6. Skatinti ir didinti valstybinę paramą moteriai,
atsidavusiai motinystei. 7. Vyriausybė turi remti NVO, dirbančių
motinystės-kūdikystės apsaugos srityje, tinklą. 8. Stiprinti, vystyti
ir plėsti NVO, dirbančių su probleminėmis šeimomis, tinklą.
Vaikai nėra blogis, kurio mes turėtume atsikratyti,
o didelis gėris šeimai ir valstybei. Motinystė ir skurdas nesuderinami.
Ir kol mūsų šalyje skurs motinos ir vaikai, savo šalies civilizuota
valstybe vadinti negalėsime.
© 2005 "XXI amžius"
|
