„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (55)

2005-iųjų birželio 10 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Smurto prieš moteris priežastys

Marytė GUSTAINIENĖ,

KTU Sociologijos I kurso magistrantė

Smurtas – vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo. Smurtaujama siekiant priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingos galios – įgyti nuolankumą, paklusnumą, atsidavimą, parsidavimą, suteikti jai nemalonius išgyvenimus, sužalojimus, nesveikatą ar atimti gyvybę.

Smurto šeimoje socialinės šaknys kyla iš patriarchalinio šeimos modelio, kuris postuluoja vyro autoritetą moters atžvilgiu. Tai sukuria ypatingą vyro galios giminėje statusą ir žmonų, dukterų, motinų, apskritai visų moterų pavaldumo poziciją.

Antikos mąstytojai, išreiškę savo požiūrį į moterį, pagrindė ilgalaikę moters nevisavertiškumo nuostatą. Platonas vertino moterį kaip neprilygstančią vyrui protu ir dorybėmis, todėl sakė, kad vyras turi moterį kontroliuoti. Ankstyvaisiais viduramžiais labai išryškėjo panieka moters kūnui. Buvo teigiama, kad moteris yra nuodėminga, niekinga, ji esanti žavėtoja, kerėtoja, burtininkė, ragana, pasmerkta mirčiai ant laužo. Vienuolynai tapo moters prieglobsčiu, kur ji galėjo atsidėti sielos gyvenimui, kur jos nepasiekė vyriškojo pasaulio panieka ir smurtas.

Modernioje visuomenėje moters vaidmuo dar labiau nuvertinamas, nes moterys net parduodamos vergijon, mušamos, žudomos. Tie konfliktai ypač dažni šeimose, kuriose moterys gyvena nesusituokusios su partneriais. Alkoholizmas, narkomanija yra dideli šeimos darnos priešai. Smurtą padidina neištikimybės atvejai, nepagarba moteriai. Moterims vedybos dažnai sukelia daug išgyvenimų, depresijų, fobijų, nes jos šeimose patiria smurtą ir prievartą. Nelaimingas santuokinis gyvenimas pastūmėja moteris prie savižudybių, alkoholio, narkotikų.

Šeimyniniai konfliktai yra neatskiriama vedybinio gyvenimo dalis. Gerai, kai jie konstruktyvūs. Kaip teigia sociologė J.Rimkuvienė (1999), iš atliktų sociologinių tyrimų aiškėja, kad šeimyninių konfliktų metu nukenčia maždaug 26-40 metų – darbingiausio amžiaus – moterys. Pastebėta, kad 44 iš 70 nukentėjusiųjų, būdamos darbingo amžiaus, yra bedarbės (daugumos tokia socialinė padėtis įvardijama kaip namų šeimininkės). Smurtas prieš moteris žiaurus – kartais sužalojimai veido srityje būna daugybiniai.

Fizinė prievarta neatskiriama nuo psichologinės prievartos. Paprastai prieš fizinį smurtą visada būna emocinė prievarta. Ji apima tyčiojimąsi ir bjaurias pastabas, taip pat ir neverbalinius veiksmus, siekiant įžeisti, pažeminti, įskaudinti. Seksualinės prievartos, fizinio smurto baimė riboja moterų veiksmus, jų laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, drabužių stiliui, laisvalaikio leidimui. Sociologė G.Purvaneckienė, atlikusi sociologinį tyrimą, teigia, kad moterys patiria įvairų smurtą: joms grasinama, tampoma už plaukų, trenkiama kumščiu, spiriama, smaugiama, suduodama kokiu nors daiktu. Tačiau dažniausiai moterims suduodama. Ekonominė moters priklausomybė glaudžiai susijusi su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Moteris, kuri yra ekonomiškai priklausoma, nepalieka prievartą prieš ją naudojančio vyro, nes viena negalėtų išlaikyti savęs ir vaikų.

Visuomenėje sklando mitai, kad smurtiniai santykiai būdingi tik žemo išsimokslinimo, nedirbantiems, greičiausiai ne lietuvių tautybės žmonėms. Tačiau, kaip teigia sociologė G.Purvaneckienė, lietuvės smurtą patiria net šiek tiek dažniau negu kitų tautybių Lietuvos gyventojos. Taip pat patyrusių ir nepatyrusių smurtą moterų šeiminė padėtis skiriasi daugiau: ištekėjusios ne pirmą kartą, išsituokusios ir gyvenančios neregistruotoje santuokoje turi didesnį smurto patyrimą. Tarp darbininkių ir bedarbių patiriančių smurtą yra šiek tiek daugiau. Taip pat, pasak minimos sociologės, daugiau smurtas paplitęs neturtingesnėse šeimose.

Smurtas prieš moteris dažniausiai vyksta šeimoje „už uždarų durų“. Dažnai tai būna nevienintelis atvejis, o su juo ilgai taikstomasi, kenčiama. Paprastai šeimose vyrauja ilgalaikis smurtas prieš moteris.

Smurtas prieš moteris sukelia daug neigiamų padarinių. Smurtą patyrusios moterys nuvertina save, jaučiasi visiškai priklausomos nuo kitų, užima nuolankiųjų, beteisių poziciją. Svarbiausi dalykai, kurie padeda moterims užsimiršti ir toliau gyventi šeimoje – vaikai ir darbas, taip pat psichologinis susitaikymas su esama padėtimi, įsitikinimas, kad ne ši problema yra svarbiausia. Kai kurioms tenka griebtis vaistų ar alkoholio. Paramos moterys sulaukia tik iš draugų ar šeimos. Vaikų buvimas nesulaiko smurtautojo.

Išgyvendinant buitinį smurtą, susiduriama su dviem problemomis: kaip sustabdyti smurtą šeimose, kuris vyksta, ir kaip sustabdyti smurtą, kuris gali įvykti. Padėčiai taisyti reikėtų leisti įstatymus, stiprinančius lyčių lygybę, draudžiančius fizines bausmes, šalinti žiniasklaidos stereotipus, stiprinti ekonominį šeimos savarankiškumą, plėsti visuomenės švietimą.

Nukentėjusiomis nuo smurtautojų moterimis rūpinasi nevyriausybinės organizacijos. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje.

Jungtinių Tautų moterų fondas (UNIFEM) vadovauja JT tarpžinybinei visuomenės informavimo kampanijai, nukreiptai prieš smurtą prieš moteris. Ši kampanija vykdoma aštuoniose NVS šalyse, taip pat ir Lietuvoje, vienintelėje iš visų Baltijos regiono šalių. Pagrindinis kampanijos tikslas - suteikti visuomenei daugiau bendros informacijos apie smurtą prieš moteris, kuris laikomas žmogaus teisių pažeidimu ir nusikaltimu. Taip pat siekiama informuoti visuomenę apie ekonomines ir socialines lyties pagrindu kylančio smurto pasekmes, kurias patiria visa visuomenė, bei apie smurto šeimoje ir socialinės diskriminacijos darbo vietose plitimą, jų priežastis ir padarinius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija