|
Įstatymas turi ginti būsimą žmogų
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui
Dėl žmogaus gyvybę liečiančių įstatymų priėmimo
Seime
pavasario sesijoje
Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslininkai,
išpažindami krikščioniškąsias dvasines
vertybes ir būdami gyvybės kultūros šalininkai,
žinodami, kad žmogaus gyvybė prasideda
nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento (o ne po 12 savaičių
ar vėliau, kaip dažnai teigiama),
suvokdami pradėtos žmogaus gyvybės orumą
ir neliečiamumą, taip pat teisėtos santuokos vertybių reikšmę būsimo
žmogaus gyvenime,
suprasdami, kad dirbtinis apvaisinimas
mėgintuvėliuose griauna šeimos institucijos vertybes, žemina būsimo
žmogaus orumą, naikina embrionus prasidėjusią žmogaus gyvybę (kaupiamus
bankuose),
siekdami, kad kiekvienas gimęs kūdikis,
kaip ir mes visi, dabar suaugusieji, turėtų ir pažintų savo tėvus,
žinotų savo genealogiją ir t. t.,
apgailestaudami, kad žmogaus gyvybės klausimus
liečiančiuose projektuose nekalbama apie dirbtinio apvaisinimo reikšmę
filosofiniu, medicininiu, socialiniu, teisiniu požiūriais,
įvertindami tai, kad pradėtos žmogaus gyvybės
teisės yra svarbesnės nei egoistiniai motinos įgeidžiai (daryti
abortą),
remdami Seimo nario V.Tomaševskio ir jo
kolegų pasiūlytą žmogaus gyvybės apsaugos įstatymo projektą,
neįsivaizduodami, kaip pradėtos žmogaus
gyvybės apsaugos įstatymas gali prieštarauti Lietuvos Konstitucijai
(ar dar nepriimtai Europos Sąjungos Konstitucijai),
pareiškiame, kad:
1) prieš svarstant ir priimant dirbtinio apvaisinimo
įstatymo projektą, būtina priimti žmogaus embriono apsaugos ir jo
teisių įstatymą, kuriame būtų įteisintos embriono orumo, jo neliečiamumo
ir kaip paciento teisės;
2) įstatyme turi būti kalbama ne apie būsimus
vaiko interesus ir motinos įgeidžius, o apie būsimo vaiko teises,
paneigiant motinos egoizmą, suprantant, kad pradėta žmogaus gyvybė
negali pati apsiginti;
3) embrionas nuo pat jo pradžios jau yra žmogiška
esybė, kurią reikia gerbti kaip žmogaus gyvybę. Jos auginimas mėgintuvėlyje,
po to kelių embrionų persodinimas į moters gimdą, jų užšaldymas
ir laikymas bankuose yra morališkai ir teisiškai neleistinos procedūros
(juos galima parduoti, eksportuoti, su jais eksperimentuoti ir pagaliau
juos sunaikinti). Tai panašu į savęs negalinčių apginti žmonių žudymą;
4) kiekvienas suaugęs žmogus turi teisę žinoti
savo biologinius tėvus, savo kilmę, giminę ir t. t. Todėl nesuvokiama,
kaip galima puoselėti surogatinės motinystės idėją, kalbėti apie
lytinių ląstelių donorystę, apie tai, kad suaugęs asmuo nežinos
ir nepažins savo motinos ar tėvo; be to, galima ir kraujomaiša.
Kaip reikės spręsti problemą, kai surogatinė motina nenorės atiduoti
kūdikio, kai mirs (žus) kūdikio laukiantieji tėvai, kai surogatinė
motina pradės vartoti narkotikus, svaiginsis alkoholiu ir t. t.;
5) būtina visiems aiškiai pasakyti, jog dirbtinis
apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, o tik eksperimentas su žmogaus
embrionais, pažeidžiantis natūralią motinystės ir tėvystės jungtį,
ir yra natūralaus žmogaus pradėjimo grubus pažeidimas. Be to, teigiant,
kad tai gydymas, iškils socialinės paramos klausimai. Tai reikia
iš anksto suprasti ir įvertinti šių veiksmų pasekmes;
6) dirbtinai apvaisinant donorų lytinėmis ląstelėmis
viengunges ar gyvenančias santuokoje partnerystės principu moteris,
griaunama šeimos institucija, kuri yra bendruomenės gyvenimo pagrindas
ir į kurį jau šiuo metu vis labiau atsigręžiama;
7) bet kuris įstatymo projektas atspindi jį priimančiųjų
pasaulėžiūrą ir todėl priimtą projektą reikės suprasti kaip jį priimančiųjų
ideologinį pareiškimą: gerbti žmogaus gyvybės orumą nuo pat jo prasidėjimo
arba diskredituoti jį ir atverti kelius nemoraliam verslui. Tokią
pažiūrą patvirtina ir baudžiamųjų potvarkių stoka įstatymo projektuose.
Tikimės, kad Seimas, svarstydamas žmogaus gyvybės
apsaugos įstatymo projektus, atsižvelgs į mūsų pareikštas mintis
ir priims tokį įstatymą, kuris apgins būsimų žmonių gyvybių orumą,
jų neliečiamumą ir teises, puoselėjant šeimos institucijos vertybes,
gerbiant akademinės visuomenės nuomonę. Neseniai televizijos ekranuose
stebėjome valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės narius, Arkikatedroje
pagerbiančius vieno aktyviausių gyvybės kultūros šalininkų popiežiaus
Jono Pauliaus II atminimą. Tikimės, kad jie dabar ir savo nuostatomis
bei balsavimu (savo darbais) pratęs jam rodytą pagarbą, padės mūsų
valstybėje įgyvendinti gyvybės kultūrą.
Prof. habil. med. dr. Leonas
Laimutis Mačiūnas,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulio gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys
dr. Vytautas Stonkus
dr. Kristina Barštienė
doc. dr.Alina Šaulauskienė
prof. Algimantas Bikelis
akad. Bronius Grigelionis
LKMA narė Janina Tartilienė
doc. dr. Vytautas Skuodis
akad. Giedrius Uždavinys
doc. dr. Laimutė Kitkauskienė
dr. Petras Kalnius
dr. Napaleonas Kitkauskas
Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ
akad. Antanas Tyla
akad. Zigmas Zinkevičius
LKMA narys R.Katilius
© 2006 XXI amžius
|
