„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (64)

2006-iųjų kovo 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Embrioninis kūdikis turi ypatingą ryšį su Dievu

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI
sveikina Popiežiškosios gyvybės
akademijos prezidentas
vyskupas Elijas Sgrečia

Šventasis Tėvas pabrėžia,
kad Dievas vienodai
myli visus žmones

Ontologinė analizė, papildanti gamtamokslinį tyrimą

Tebesitęsiant papiktinančiam kėsinimuisi į žmogaus gyvybę jos pradinėje egzistencijos stadijoje eksperimentuojant su embrionais, jų „terapinį“ klonavimą, išgaunant kamienines ląsteles bei dirbtinio apvaisinimo operacijas, Popiežiškoji gyvybės akademija surengė mokslinį kongresą, kuriame argumentuotai patvirtintas Bažnyčios mokymas, kad nuo prasidėjimo momento embrionas yra visas teises turintis kūdikis, kuriam reikalinga atitinkama pagarba ir apsauga. Vasario 27-28 dienomis Vatikane vykusiame tarptautiniame ekspertų susitikime, kurio bendroji diskusijų tema „Žmogaus embrionas iki implantacijos: moksliniai duomenys ir bioetinis požiūris“, dalyvavo beveik 350 medicinos mokslo atstovų, teologų ir biotetikų.

Nors kai kurie mokslininkai, įstatymų leidėjai ar net patys tėvai kartais mano, kad pirmosiomis dienomis ar savaitėmis po apvaisinimo susidaręs embrionas iki patekimo į motinos įsčias tėra tik biologinė medžiaga, kuria galima manipuliuoti, atlikti selekciją ar sunaikinti, tačiau iš tikrųjų pagal antropologinį statusą jis yra žmogus, „kūdikis – berniukas ar mergaitė“, turintis „ypatingą ryšį su Dievu“. Tą pabrėžęs atidarant kongresą Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas vyskupas Elijas Sgrečia aiškino, jog ši Katalikų Bažnyčios pozicija turi ir mokslinius argumentus, todėl etiniu požiūriu gali būti tinkamai apginta.

Pristatyme dalyvavęs Romos Švč. Širdies katalikų universiteto Tarptautinių studijų instituto direktorius ginekologas profesorius Adrianas Bompianis pastebėjo, kad siekiant suteikti „juridinį statusą“ žmogaus embrionui reikia kuo greičiau išsiaiškinti jo prigimtį. „Tas supratimas turi pirmiausia remtis ontologiniu tyrimu, šiandien jau nepakanka embrioną nagrinėti vien tik per mikroskopą“, – aiškino prof. A.Bompianis. Racionaliu požiūriu yra visiškai aišku, kad žmogaus gyvybė prasideda, kai sperma prasiskverbia į kiaušialąstę, dėl ko vyksta progresuojanti diferenciacija ir organizmui būdingos sandaros įgijimas. Tokia pirmųjų embrioninių ląstelių biologija patvirtina aktyvumo ir individualumo egzistavimą, kas sąlygoja siūlymą apibrėžti embriono statusą, kad jis būtų apsaugotas nuo manipuliavimo ir naikinančio eksperimentavimo.

Piktnaudžiavimai primena eugenikos laikus

Kaip tokio piktnaudžiavimo pavyzdį Džordžtauno (JAV, Vašingtonas) universiteto Klinikinės bioetikos centro profesorius jėzuitas kunigas Kevinas Ficdžeraldas pateikė žmogaus embrionų ikiimplantacinę diagnozę, primenančią praėjusio XX a. pirmojoje pusėje buvusį eugenikos sąjūdį, vėliau visuotinai pasmerktą. Iš pradžių ši diagnozė buvo daroma dėl apvaisinimo in vitro, kad padėtų gydytojams nustatyti, kokie embrionai yra tvirtesni, kad išlaikytų tą procedūrą. Vėliau pereita prie embrionų patikrinimo bei selekcijos siekiant išvengti galimų defektų ar paveldimų ligų, o dabar jau kalbama apie ikiimplantacinę genetinę diagnozę, priklausomai nuo tėvų pageidavimo turėti berniuką ar mergaitę. Taigi išryškėja tendencija, kai į vaiką žiūrima nebe kaip į „besąlygiškai sveikintiną Dievo dovaną“, bet kaip į „sąlyginai priimtiną gamybos produktą“.

Minėto kongreso dalyvis Groningeno (Olandija) vyskupas Vilemas Jakobas Eijkas, kuris yra žinomas teologas, gydytojas ir bioetikos ekspertas, priminė, jog XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje „iškilo idėja, kad žmogaus statusą embrionui galima suteikti tik po jo implantacijos į gimdą, kada prasideda jo artimas ryšys su motina“. Dabar bandoma embrioną „sužmoginti“ tik po jo savivokos nėštumo pabaigoje ar netgi žymiai vėliau, po gimimo, kai prasideda racionalus mąstymas. Einant tokio gilaus dualizmo keliu, iš viso tampa nebeįmanomas aiškinimas žmogiškosios būties, kaip kūno, proto ir sielos substancialios vienybės.

„Tuo tarpu kūdikio ryšys su motina prasideda jau nuo spermatozoido susijungimo su ovulu, kas yra tėvų seksualinės sueities vaisius“, – aiškino vyskupas V.Eijkas. Po tokio apvaisinimo dar prieš implantaciją embrionas iš motinos gauna būtinas augimui maisto medžiagas ir deguonį. Kita vertus, būtent dėl to, kad netgi ikiimplantacinėje fazėje embrionas jau yra būtis su savuoju gyvenimu, skirtingu nuo motinos, patvirtina, kad jis biologiniu požiūriu yra žmogus, individas „su vidine paskirtimi tapti asmeniu“. Taigi visa natūrali eiga nuo apvaisinimo iki embriono implantacijos ir vėlesnė cerebralinio aktyvumo pradžia, gebėjimas jausti skausmą dar motinos įsčiose bei vėlesnis išlikimas po gimimo patvirtina tą faktą, kad embrionas yra besivystantis žmogus nuo paties prasidėjimo.

Dievo meilė vienoda kiekvienai žmogaus būčiai

Vasario 27 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios gyvybės akademijos surengto kongreso dalyvius popiežius Benediktas XVI pripažino, kad jų svarstyta tema apie žmogaus embriono egzistenciją „pirmosiomis dienomis nuo prasidėjimo“ šiandien yra labai svarbi tiek dėl filosofinių, antropologinių ir etinių svarstymų, tiek ir su tuo susijusių konkrečių biomedicininių ir juridinių problemų sprendimo, kas susiję su embrioninio kūdikio statusu į teisę ir apsaugojimą nuo galimų manipuliacijų bei kėsinimosi į jo gyvybę. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad ši tema yra „patraukli“, tačiau kartu „sunki“ ir „reikli“ tiek dėl tyrimo objekto subtilios prigimties, tiek ir dėl epistomologinių problemų sudėtingumo, nes vertybių pagrindu būtina derinti eksperimentinių mokslų atrastuosius faktus su privalomais antropologiniais svarstymais.

Neliesdamas specifinių žmogaus embriono ankstyvosios egzistencijos biomedicininių bei genetinių aspektų, savo kalboje Popiežius sutelkė dėmesį į Šventojo Rašto ir Bažnyčios magisteriumo mokymą apie pradėtos naujos žmogaus gyvybės šventą ir nepažeidžiamą vertingumą. Pirmiausia jis priminė Evangelijoje pagal Luką aprašytą Jėzaus besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos apsilankymą pas taip pat nėščią šv. Jono Krikštytojo motiną, kad „vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis...“ (Lk 1,41). Šventasis Tėvas pacitavo šv. Ambraziejaus šios Evangelijos vietos komentarą, kad tame įvykyje buvo ne tik realus dviejų nėščių moterų, bet ir dar jų negimusių kūdikių (Jėzaus ir šv. Jono Krikštytojo) susitikimas su atitinkamu įsikūnijusio Viešpaties ir Jo Motinos pašlovinimu.

Pateikęs kai kurias Senojo Testamento ir Psalmyno citatas, popiežius Benediktas XVI sakė, kad jos patvirtina Dievo meilę kiekvienam žmogui nuo ankstyviausios jo egzistencijos ir netgi prieš formaciją motinos įsčiose. „Dievo meilė nedaro skirtumo tarp naujai pradėto kūdikio buvimo savo motinos įsčiose ir jau augančio vaiko ar jauno asmens, subrendusio žmogaus ar senelio, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Dievas nedaro skirtumo tarp jų, nes kiekviename mato savo paveikslo ir panašumo atspaudą“. Štai Jeremijo knygoje Dievas aiškiai pasako pranašui, kad pažino jį dar prieš patekimą į motinos įsčias ir pašventino jį dar prieš gimimą.

Kūriniuose suvokti Kūrėjo atspindį

Šis ryšys tarp žmogaus ir jo Kūrėjo suteikia žmogiškajai būčiai unikalų orumą kiekviename gyvenimo tarpsnyje ir yra priežastis, kodėl Bažnyčia gyvybę skelbia šventa, aiškino Popiežius, taip pat gausiai pasiremdamas savo pirmtako Jono Pauliaus II enciklika „Evangelium vitae“. Jis dar kartą pabrėžė, kad šis moralinis vertinimas galioja nuo pačios embriono egzistencijos pradžios, „netgi prieš jo implantavimą į motinos įsčias, kurios jį saugo ir maitina devynis mėnesius iki gimimo“. Kreipdamasis į tyrinėtojus ir pripažindamas jų „reiklaus ir vaisingo darbo“ rezultatus aiškinantis žmogiškosios gyvybės ištakas, Šventasis Tėvas kartu nurodė, kad vien tik mokslo pasiekimai niekada neleis galutinai suvokti žmogiškosios gyvybės slėpinio.

Iš tikrųjų kuo labiau protas įveikia tas pažinimo ribas, kurios iki tol atrodė neįveikiamos, tuo ryškiau iškyla vis naujos kliūtys, apie kurių buvimą anksčiau net nežinota, o „žmogus visada kaip buvo, taip ir lieka gili ir nesuprantama mįslė“. Ir šis tvirtinimas, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, taip pat galioja ir trečiojo tūkstantmečio pradžiai su jos žymiaisiais mokslo pasiekimais. Belieka tik apgailestauti, kad toje pažangoje, o kartu vis aiškiau suvokiant mokslinio pažinimo ribas žmogiškajam protui dažnai vis dar sunku suprasti, „kad, žvelgdami į kūriniją, mes sutinkame Kūrėjo atspaudą“.

Ten, kur pasibaigia eksperimentinės metodikos ir mokslinės verifikacijos galimybės, „prasideda nuotykinė kelionė į antgamtę“, į kurią leistis neturi bijoti kiekvienas tiesą (ne vien pinigus – M.B.) mylintis tyrinėtojas. „Brangūs tyrinėtojai ir ekspertai, aš viliuosi, kad jūs ne tik sėkmingai ištirsite tą realybę, kuri yra jūsų pastangų objektas, bet taip pat ją apmąstysite taip, kad kartu su atradimais iškils klausimai, vedantys į Kūrėjo atspindžio atradimą kūrinių grožyje“, – sakė Šventasis Tėvas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija