„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (66)

2006-iųjų gegužės 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvenimas – Dievo dovana

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Jau įpratome paskutinįjį balandžio sekmadienį minėti Gyvybės dieną. Pirmą kartą mūsų tėvynėje Gyvybės diena paminėta prieš dvylika metų Vilniuje. Iniciatyvos tuomet ėmėsi Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos nepavargstančios moterys. Konferencijomis, eisenomis per miestą, kitais viešais renginiais buvo skelbiama gyvybės kultūra, atkreipiamas dėmesys į naujausius popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtus šia tema dokumentus, dar ne visada suspėtus išversti į lietuvių kalbą. O jų būta daug. Enciklikoje „Evangelium vitae“ drąsiai ir aiškiai išreiškiama nesenstanti tiesa: „Niekas (nei institucija, nei žmogus) negali jokiu būdu leisti nužudyti nekaltą žmogų, gemalą ar užuomazgą, kūdikį ar suaugusį, seną žmogų, ligonį, sergantį neišgydoma liga ar mirštantįjį. Negana to, niekam neleidžiama prašyti įvykdyti nužudymą nei sau pačiam ar pačiai, nei asmeniui, patikėtam jo globai; jis taip pat negali sutikti su tokiu prašymu nei aiškiai, nei netiesiogiai. Jokia valdžia negali teisėtai patarti atlikti tokį veiksmą ar jį leisti“.

„Laiške šeimoms“ Šventasis Tėvas taip pat kalbėjo nedviprasmiškai: „Vos tik prasidėjusi, paskui jau gimusi, nauja būtybė yra skirta iki galo išreikšti savo žmogiškumą, „surasti“ save kaip asmenį. Tai galioja absoliučiai visiems, net chroniškiems ligoniams… Pagrindinis žmogaus pašaukimas yra „būti žmogumi“ pagal gautos dovanos dydį; pirmiausia pagal tą „talentą“ – buvimą žmogumi, o tik vėliau pagal kitus talentus“.

„Laiške pagyvenusiems žmonėms“ Jonas Paulius II rašė: „Žmogus panardintas laike: jis gimsta ir miršta laike. Gimimo diena tampa pirmąja jo gyvenimo data, o mirties diena paskutiniąja: tai alfa ir omega, žmogiškojo gyvenimo pradžia ir pabaiga… Tikėjimas nušviečia mirties slėpinį ir suteikia giedrumą senatvei“.

Sostinėje šiais metais Gyvybės dienos paminėjimas prasidėjo Vilniaus Arkikatedroje šv. Mišiomis, kurias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Sakydamas pamokslą, jis pabrėžė, kad kiekviena pradėta gyvybė turi amžiną vertę. Gyvybės lopšys yra šeima. Pagarba pradėtai gyvybei apsaugo motinos širdį, sutvirtina jos ryšius su artimaisiais. Kūdikio besilaukianti moteris yra gražiausias dalykas pasaulyje. Gimęs kūdikis – tėvo ir motinos meilės vaisius – yra Dievo dovana šeimai, visuomenei. Tačiau dažnai užsimezgusi gyvybė sudrumsčia žmonių planus, ir jie ją stengiasi pašalinti. Užuot išsivadavę iš nelauktos situacijos, jie patiria skaudžius pėdsakus pačioje intymiausioje gyvenimo erdvėje. Šeimoje trūkinėja žmogiškieji ryšiai, apima depresijos, dažnai atvedančios iki savižudybių. „Abortai – tautos rykštė“, - sakė kardinolas.

Po šv. Mišių Arkikatedros klebonas kun. Ričardas Doveika šeimas pakvietė į Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro organizuotą renginį, įvykusį parapijos namuose. Visus atvykusius nuoširdžiai sutiko ir pasveikino kardinolas A.J.Bačkis.

Dvi simpatiškos merginos Jūratė ir Nastutė pristatė spalvotų skaidrių rinkinį „Gyvybės kelias“ ir apie kiekvieną skaidrę turėjo ką pasakyti.

Po septynių savaičių: „Jau apvaisinimo metu manyje buvo visa genetinė informacija, kaip aš vystysiuosi ir augsiu. Nuo pradžių buvo nulemta, kokia bus mano akių spalva, ūgis, kūno sudėjimas. Aštuonioliktą dieną pradėjo plakti mano širdelė. Aš jau turiu rankas ir kojas, matosi mano nosytė ir burna“.

Po aštuonių savaičių: „Aš jau galiu išsižioti, turiu lūpas ir liežuvį. Pažiūrėkite, kaip moku judinti kojų ir rankų pirštelius. Visi pagrindiniai mano organai dirba – širdutė, smegenys, plaučiai, inkstai ir kepenys, nors jie dar nėra visiškai išsivystę. Aš jaučiu prisilietimus ir skausmą“. Ir t.t.

Viena iš Gyvybės dienos prieš dvylika metų minėjimo pradininkė gydytoja dr. Auksė Narvilienė pastebėjo, jog keičiasi visuomenės požiūris į žmogaus gyvybę, keičiasi mokytojų mentalitetas. Lietuvoje buvo laukiama Gyvybės dienos. Tuomet dar kartą buvo prisiminta, kad gyvybė yra šventa ir neliečiama.

Diakonas Sigitas Grigas (dabar jau kunigas, gegužės 6-ąją Vilniaus Arkikatedroje priėmęs kunigystės šventimus) perskaitė išsamią paskaitą „Žmogus – Dievo paveikslas“. Jam maloniai sutikus, pacituosime keletą įsimintinų pastraipų.

Kiekvieno žmogaus asmens vertingumas yra transcendentinė vertybė, kaip tokia visuomet pripažįstama tų, kurie sąžiningai ieško tiesos. Šios tikrybės šviesoje iš tiesų reikėtų aiškinti visą žmonijos istoriją. Kiekvienas asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą (plg. Pr 1, 26-28) ir dėl to iš pagrindų orientuotas į savo Kūrėją, palaiko nuolatinius santykius su visais, apdovanotais tokiu pačiu vertingumu. Dievas žmogų kviečia patirti visišką gyvenimo pilnatvę, kuri neapsiriboja vien žemiškuoju gyvenimu, bet nepalyginamai pranoksta jo ribas.

Žmogaus galutinis siekis – dalyvauti pačiame Dievo gyvenime, o tai kiekvieną žmogiškąją būtybę įpareigoja gerbti gyvybės didybę ir pripažinti jos vertingumą net šio žemiškojo gyvenimo kelionėje. Prieš Dievo veidą visi žmonės be išimties lygūs savo vertingumu visais gyvenimo tarpsniais ir bet kuriomis politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ar kultūrinėmis aplinkybėmis. Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, kuriame tiek daug žiaurumo, bado, skurdo, neteisybės, netikrumo, kiekvienas žmogus, kurio širdis išlieka atvira gėriui ir tiesai, savo proto galia ir neapsakomos Dievo malonės veikimu gali aiškiai pajusti ir suprasti prigimtinį įstatymą, įrašytą mūsų viduje – ginti ir teikti didžiausią pagarbą kiekvienai gyvybei nuo pat jos prasidėjimo momento iki pabaigos.

Šiandieniniame pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie žmogaus teises ir laisves, labai dažnai pamirštama arba tiesiog paminama esminė žmogaus teisė – teisė gyventi. Žmogaus egzistencijoje šios teisės galiojimas įgyja ypač begalinę svarbą reikšmingiausiais momentais: gimimo, kai dar negali savimi pasirūpinti ir apginti save; senatvėje, kai jau nebegali to padaryti. Derėtų prisiminti visiems, kurie norėtų spręsti gyvybės klausimus, jog vienintelis gyvybės dovanotojas ir Viešpats yra Dievas. Todėl jokiam žmogui nevalia spręsti, kam dovanoti, o kam atimti gyvybę, nes ji šventa ir neliečiama.

Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas, taigi ir Dievo, kuris yra jo absoliutus ir vienintelis Valdovas, įžeidimas: „Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis; jis nėra jos savininkas, o tik prižiūrėtojas, nes tik Dievas yra gyvybės Valdovas“. Televizijoje ir žiniasklaidoje mirgantys faktai, jog kai kuriose šalyse priimami įstatymai, nesiderinantys su gyvybės neliečiamumo ir išsaugojimo privalumu, verčia mus sunerimti. Kas anksčiau buvo normaliai nepriimtina ir net laikytina nusikaltimais, dabar priimama tarsi tai būtų norma. Ypač derėtų atkreipti dėmesį į mediciną, kuri dėl savo pašaukimo privalo ginti žmogaus orumą, jo gyvybę, tačiau, deja, vis dažniau jos dėka vystomi metodai ir eksperimentai, nukreipti prieš paties žmogaus gerovę. Žmogiškosios gyvybės kilnumas, pripažįstamas jau nuo pat pradžios, nes ją teikia Dievas, išlieka visą gyvenimą – iki natūralios biologinės mirties, taip pat siejamas su žmogaus galutiniu tikslu – vienijimuisi su Dievu amžinybėje, Jo meilės ir pažinimo artumoje. Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, tiesiog instinktyviai myli ir saugo gyvybę, suprasdamas, kad ji yra gėris – pamatinis gėris, apimantis visą ir kiekvieną žmogaus asmenį. Galime net neabejoti, kad visos kitos vertybės, tegul ir aukštesnės (pavyzdžiui, laisvė), be pamatinio gyvybės gėrio supratimo, žmogui irgi netenka prasmės ir nustoja egzistavusios.

Tuo pat metu, kai diakonas S.Grigas skaitė paskaitą, Filharmonijoje vyko taip pat prasmingas renginys, skirtas Gyvybės dienai.

Šiais metais Gyvybės dienos paminėjimo renginių geografija išsiplėtė: Šiauliai, Rietavas, Druskininkai… Į kai kuriuos jų skaityti paskaitą buvo pakviesta Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė dr. doc. Alina Šaulauskienė.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija