Laiškas šeimoms

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Mieli Broliai ir Seserys!

Motina Bažnyčia gerai žino, kad kiekvieno žmogaus kelias prasideda bei tęsiasi šeimoje ir yra šeimos labai paveikiamas. Artėjant pasaulio šeimų susitikimui su Šventuoju Tėvu šią vasarą Valencijoje, noriu kartu su Jumis apmąstyti svarbiausią būsimo susitikimo temą – tikėjimo perdavimą šeimoje.

Krikščioniška šeima ir Geroji Naujiena

Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog Geroji Naujiena yra skirta šeimoms, o pati krikščioniška šeima yra Geroji Naujiena pasauliui. Verta susimąstyti, kokia yra giliausia šios džiugios žinios prasmė. Gal tai Dievo įsakymai, teisingo elgesio principai, o gal gilieji pasaulio sąrangos dėsniai? Taip, Geroji Naujiena apima visa, kas išvardyta. Tačiau pirmiausia tai reiškia, kad nė vienas žmogus tikinčioje šeimoje nepaliekamas be meilės: nei jaunas, nei senas, nei tas, kuriam sekasi, kuris „svarbus“, nei tas, kuris sunkumų prislėgtas ar tarsi „nereikšmingas“… Tik toje šeimoje, kurioje jaučiamas meilės vienas kitam – taigi ir Dievo – alsavimas, perduodamas tikėjimas.

Kalbėdami apie tikėjimo perdavimą šeimoje, visų pirma turime omenyje vaikus. Kaip rašė žymus šveicarų teologas Hansas Ursas von Balthasaras, pirmasis vaizdas, pažadinantis kūdikį pasaulio suvokimui, yra ir to pasaulio gerumo liudijimas: motinos šypsena. Vaikas natūraliai suvokia Dievo, kaip jį supančio pasaulio Kūrėjo, buvimą. Kita vertus, tvirtai įtikėti, kad pasaulis yra pastatytas ant gerumo uolos ir kad tik meilė jį padarys laimingą, vaikas gali vien tada, kai apie tai kalbantys žmonės – jo tėvai – patys spinduoliuoja gerumu. Žinoma, nė vieni tėvai nėra tobuli; gyvenimo įtampos veikiami jie dažniau ar rečiau kasdienybės smulkmenose prasilenkia su aukštuoju meilės idealu. Tačiau mes, krikščionys, turime nuostabų žaizdų ir žaizdelių, kurias sukeliame vieni kitiems, gydomąjį balzamą – atsiprašymą. Prieš Kristaus meilę mes visi esame maži – jei tėčiai bei mamos išdrįsta tokiais būti, vaikų akyse Meilė išlieka didelė. Laimingi vaikai, kurie gali tokią meilę pamatyti – tada jie tikės ir tuo, kas nematoma.

Neatšaukiamas TAIP

Stiprioji uola, ant kurios stovi vaikas, yra meilė tarp jo tėvo ir mamos. Kaip popiežius Benediktas XVI kalbėjo Romos arkivyskupijos kongrese pernai birželio mėnesį, tik tuomet, kai tėvai laikosi neatšaukiamo taip vienas kitam, vaikas, jų meilės vaisius, tiki žmogumi ir nepraranda vilties susidūręs su gyvenimo sunkumais. Tėvams nesilaikant savo priesaikos, vaiko tikėjimo laivelis susvyruoja, nes nebeaišku, ar gyvenime yra absoliučiai tvirtų atramų, ar viskas reliatyvu. Koks gražus neatšaukiamas krikščioniškos santuokos taip meilei vienas kitam iki gyvenimo pabaigos! Šis taip nėra žmogaus išgalvotas. Jau Senajame Testamente Dievas elgiasi su išrinktąja tauta kaip sutuoktinis, nenustojantis mylėti jokių sunkumų akivaizdoje. Šią ištikimybę laiko pilnatvei atėjus Jis užantspaudavo ir padarė nebeatšaukiama savo Sūnaus įsikūnijimu ir Jo pralietu krauju. Kviečiu sutuoktinius dažnai mąstyti apie šį didingą slėpinį ir patirti jo gydančiąją galią kasdieniniuose tarpusavio santykiuose.

Kartais sakoma, jog reikalavimas neišsiskirti yra pernelyg griežtas ir pasenęs. Šis prieštaravimas buvo keliamas išties labai seniai – jau Jėzaus mokiniams ištikimybės priesakas atrodė sunkiai įvykdomas (plg. Mt 19, 10). Tačiau Kristus elgiasi radikaliai naujai: Jis panaikina tą gimtosios nuodėmės sukeltą širdžių kietumą, kuris neleidžia vienas kitam atleisti ir užsimezgusį konfliktą stumia santuokos subyrėjimo link. Kristus dovanoja sutuoktiniams laisvę – laisvę nuo pykčio ir pagiežos, nuo nuoskaudų nešiojimo širdyje, nuo nevilties, griaunančios bendrą gyvenimą. Neatšaukiamas taip vienas kitam atveria erdvę kūrybiškam sutuoktinių asmenybės išsiskleidimui. Ant stabilaus santuokos pamato stovintis žmogus natūraliai spinduliuoja gėrį visuomenei, nes jo širdies nesilpnina ir nedrasko skaudūs išgyvenimai, atimdami laiką ir jėgas, kurių reikia prasmingiems gyvenimo žygiams atlikti. Ar ne todėl ir mūsų visuomeniniame gyvenime taip gausu sumaišties bei išdrikimo, kad daugelis žmonių yra pažeisti nuolatinio skausmo intymioje savo namų erdvėje?

Žmogaus vertės ir tikėjimo vienovė

Didelius tikėjimo iššūkius šiandien patiria mūsų jaunimas. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, vadinamoji seksualinė laisvė yra kūno suvulgarinimas. Klaidingai manoma, jog tai, kas daroma su kūnu, asmens nepaveikia. Tačiau kūno nureikšminimas veda prie paties žmogaus nuvertinimo: ne tik kūnai, bet ir žmonės tampa lengvai pakeičiami. Nors vadinamasis liberalus požiūris į tarpusavio santykius sakosi išaukštinąs žmogaus kūną, iš tikrųjų yra visiškai atvirkščiai. Kai kūnas paliekamas už autentiško žmogiškojo buvimo ir asmens orumo ribų, jis yra paniekinamas. Tuo pasižymi vadinamosios „laisvos sąjungos“ ar „bandomosios santuokos“: neįvertinęs, koks brangus bei intymus yra savo kūno dovanojimas kitam, jaunas žmogus be galo nupigina ir savo asmens vertę.

Tokia meilės degradacija, kaip pažymėjo Šventasis Tėvas, yra viena efektyviausių žmogaus atskyrimo nuo Dievo priemonių. Tikėjimą maitina meilė: kai dažnų skausmingų išsiskyrimų pažeista jaunuolio širdis nebetiki žmonių gerumu, jai sunku tikėti ir Absoliutaus Gėrio egzistavimu. Toks žmogus ima abejoti ir savojo gyvenimo gerumu, ir savo asmens verte. Todėl noriu pakviesti tėvus, pedagogus ir visą visuomenę padėti jauniems žmonėms, vaikinams ir merginoms, suvokti, kokia brangi dovana yra jų bundantis vyriškumas ir moteriškumas. Tai Dievo duotas neįkainojamas lobis. Jis gali tapti viso gyvenimo laimės pagrindu, jei išsaugomas tikrajai meilei. Ir atvirkščiai – jo neįvertinus laukia ne vien širdies įskaudinimas, bet taip pat nusivylimas gyvenimu bei tikėjimo praradimas.

Pastaruoju metu Lietuvoje ima plisti pažiūros, kurios ypatingai prieštarauja krikščioniškam santuokos bei žmogaus kūniškos prigimties supratimui ir pakerta jį. Turiu omenyje pastangas homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų sąjungas prilyginti santuokai. Nors toks žingsnis pateikiamas kaip tolerancijos laimėjimas, iš tikrųjų jis paskatintų dar daugiau žmonių elgtis prieš prigimtį ir susidurti su pačiomis skaudžiausiomis problemomis. Statistika byloja, jog, priešingai skleidžiamai nuomonei, homoseksuali partnerystė yra daug kartų nepastovesnė už vyro ir moters sąjungą; ji visiškai nepajėgia apsaugoti nuo AIDS epidemijos, purtančios homoseksualių asmenų bendruomenes. Maža to, homoseksualų sąjungos prilyginimas santuokai ne vienoje šalyje buvo tik parengiamasis žingsnis reikalauti teisės įvaikinti vaikus. Iliuzijos, kad homoseksualus elgesys yra normalus, stiprinimas labai daug kainuotų mūsų visuomenei, kamuojamai įvairių moralinių žaizdų. Bažnyčia myli visus savo sūnus bei dukteris ir kaip tik dėl šios meilės ryžtingai gina prigimties dėsniais pagrįstą šeimos sampratą.

Skaudžiausi žmogiškųjų ryšių pažeidimai

Prabilęs apie šeimą, negaliu nepaminėti skaudžių problemų, susijusių su naujos gyvybės negerbimu. Abortas tebėra mūsų tautos rykštė, paliekanti žymiai skaudesnius kirčius, nei įsivaizduojame. Kaip rašė Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium Vitae, agresija prieš gyvybę pažeidžia žmogiškus ryšius pačioje intymiausioje gyvenimo erdvėje – šeimoje. Ką abortas padaro motinai, kuri pačios savo prigimties yra kviečiama būti gyvybės saugotoja? Moksliniai tyrimai liudija, koks didelis su abortais susijusių depresijų ir savižudybių skaičius, kaip atšąla motinos santykiai su jau gimusiais vaikais ir sutuoktiniu, kuris neretai yra aborto iniciatorius. Nauja gyvybė kartais sudrumsčia mūsų žmogiškus planus, tačiau juk Dievas mėgsta nustebinti ir išvesti iš dvasinio apsnūdimo. Pagarba gyvybei ir jos sveikinimas apsaugo ne tik beginklį kūdikį, prasidėjusį motinos įsčiose, bet ir pačios motinos širdį bei jos ryšius su artimaisiais. Pačia tikrąja žodžio prasme čia kalbame apie žmogiškosios „širdies ekologiją“. Kaip tokioje šeimoje, kurioje įvyko abortas, galima perduoti tikėjimą Dievo gerumu ir meilės švelnumu? Vaikai pajaučia įvykusią ir neišgedėtą tragediją net apie ją nežinodami; vienintelis kelias atkurti tėvų širdies ramybę – tai išpažinti padarytą klaidą ir išgyventi Kristaus atleidimą. Tik tada šeima gali atgauti tikrąją tikėjimo gyvybę.

Skatinant aklo tikėjimo technologijomis, kurios jau daug kartų nuvylė, plinta nepagarba pačiai trapiausiai ir gležniausiai gyvybės stadijai – žmogaus embrionui. Be abejo, mes labai mylime kiekvieną gimusį kūdikį, tačiau argi nėra per didelė kaina jo siekti kelių kitų žmogiškų būtybių sąskaita? Kaip galų gale atsilieps šeimai Dievo nustatytos tvarkos negerbimas? Apie šiuos padarinius turi susimąstyti visi, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie neišvengiamos embrionų žūties kai kuriais dirbtinio apvaisinimo atvejais, prie embrionų kamieninių ląstelių panaudojimo moksliniams tyrimams. Tai esminiai subtiliosios gyvybės ekologijos pažeidimai, panašūs į abortuotų kūdikių panaudojimą kosmetikos pramonėje… Bažnyčia moko, jog kūdikis yra Dievo dovana, o ne šeimos teisė. Tėvai, pasiryžę šią dovaną „įsigyti“ bet kokiu keliu, veikia tuo pačiu, mūsų visuomenėje dažnai regimu būdu, kai tikslo siekiama visiškai nepaisant priemonių. Ar lengva bus pakviesti į tikėjimą gyvybės šventumu taip „įsigytą“ vaiką?

Turime prisiminti ir dar vieną beginklių žmonių grupę – senelius. Kaip rašė Jonas Paulius II, šeima yra ta vieta, kurioje žmogus yra vertinamas ne už tai, ką jis turi, bet už tai, kas jis yra ir kad jis yra. Išskirtinio dėmesio ekonominiam vystymuisi laikais tie, kurie nieko negamina ar neparduoda, neretai išstumiami iš gyvenimo centro ir mūsų sąmonės. Bet juk, kaip sakė amerikiečių filosofas arkiv. Fultonas J. Sheenas, pagyvenę žmonės tautai yra tai, kas kultūrai yra istorija. Tauta ir šeima be atminties yra pasimetusi, praradusi susivokimą realybėje. Tad ryšys su senjorais reikšmingas ir šeimos kaip meilės bendruomenės stiprybei, ir visuomenine prasme. Vyresnioji mūsų tautos karta dėl valstybę ištikusios tragedijos yra persmelkta skausmo ir nelemtų išgyvenimų. Tačiau tik pasistengę su atvira meile priimti jų sunkius pasirinkimus, geriau suvoksime, kaip tas grubiai tildytas skausmas paveikė jaunesniąsias kartas. Eidami šiuo keliu galėsime giliau atskleisti ir įveikti mūsų pačių patiriamas psichologines įtampas, didžiulį tragiškų savižudybių mastą ir visuotinį vertybinį nusilpimą. Tik tauta, kurios žmonės turi drąsos atvirai žvelgti į dramatišką savo ir savo tėvų tikėjimo išlaikymo bei susvyravimo istoriją, gali atkurti ryšį su Dievu. Tada tikėsime ne vien per šventes.

Meilė ir kryžius

Pasaulio šeimų susitikimo Valencijoje paruošiamosios katechezės įvade teigiama, jog žmogiškoji meilė praranda savo galią tada, kai ji yra atskiriama nuo kryžiaus. Suprantama, natūralus instinktas mus skatina vengti sunkumų, tačiau iššūkiai tampa lengvesni tik tada, kai neišsigąstame jų naštos. Tai galima pasakyti ne tik apie skaudžių praeities kompromisų įvertinimą, bet ir apie kasdieninį gyvenimą šeimoje. Meilę vienas kitam galime išsaugoti tik ryžęsi pakentėti dėl mylimo žmogaus kasdien regimo netobulumo – juk visų pirma esame netobuli mes patys. Pasirengimas mylėti nepaisant kito klaidų ir silpnybių yra tikras krikščioniškos šeimos ženklas; toks ryžtas ir jį palaikanti malda pastato meilę ant pamato, tvirtesnio nei emocijos. Meilė paremiama nenugalima kryžiaus galia, kurią mums liudija kiekvieną sekmadienį Bažnyčios skelbiamas Kristaus Prisikėlimo džiaugsmas.

Baigdamas prašau, kad Švenčiausioji Mergelė Marija užtartų mūsų pastangas stiprinti šeimą. Pasak Šventojo Tėvo apmąstymo, skirto Gavėnios pradžiai, Dievo Motina užtarė jaunavedžius Kanos vestuvėse, prašydama Sūnaus paversti vandenį vynu. Vėliau, stovinčią Kryžiaus papėdėje, ją pirmąją palietė naujasis Šventosios Dvasios vynas, išsiliejęs iš pasiaukojusio Kristaus. Mūsų tėvai ir protėviai tvirtai tikėjo Gailestingumo Motinos globa sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tad ir mes melskime, kad jos užtarimo dėka Šventoji Dvasia gaivintų mūsų tikėjimą meilės ir šeimos ateitimi.

2006 metų gegužės mėnuo

© 2006 „XXI amžius“