„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (66)

2006-iųjų gegužės 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Motinos ašaros

Julė KILČIAUSKIENĖ

Ją sutikau sodų bendrijoje - moteris apie septyniasdešimt metų, o kai patikslinau, ir dar ketverius užbaigusi. Daug apie ką juk susitikę kaimynai sodiečiai pasišnekučiuojame, bet pirmiausia, jei šalia savesnių nėra, – kančias išliejame. Štai ir Aneliutės (vardai pakeisti) pagrindinis rūpestis – dukra Anželika ir vaikaitis Arnas.

Į sodus keltis gyventi ne kiekvienas miestietis drįsta: patogumų nedaug, nuo miesto ir jo gėrybių toli… Aneliutę atvedė svajonė ramiai senatvę gamtoje (tarp daržovių ir paukštelių) praleisti. Kai mirė vyras, pardavė nemažą butą Kauno centre, pinigus į tris dalis padalijo. Dviem dukroms ir sau. Už savąją ir nusipirko sodo sklypą su namuku. Čia gyventi atsikėlė su vaikaičiu, jaunesnės dukters sūnumi. Kodėl ne viena? Ogi todėl, kad vaikas neturėjo kitų namų, tik jos. Tėvas narkomanas mirė, motina narkomanė – kur diena, kur naktis, tai jį vis močiutė glaudė.

Jau iš paauglystės kylantis aštuoniolikmetis kiek savotiškas – mokytis nenorėjo, liko baigęs šešias klases. Bandė eiti į septintą vakarinėje – nepritapo, bandė kai kur dirbti – irgi… „Ne durnas, kad už minimumą nugarą lenkčiau“, – sakė jis. Bandė močiutė Anglijon išsiųsti – sugrįžo po savaitės: „Ne durnas, kad dykai pusę metų už kelionę ir sutartį, pusbadžiu laikomas kaip kalinys (apgyvendinti aštuoni viename pusrūsyje), atidirbinėčiau“. Vėl močiutei liko tą skolą kažkaip susukti. Nebuvo Arnas vienas užsidaręs, nenuobodžiavo, turėjo draugų iš gyvenvietės, berniukų ir mergaičių, ir sueidavo visi, net ir pas ją, kalbėdavosi, juokaudavo, rūkydavo ir, aišku, alaus atsigerdavo. Iš kokių pinigų? Ogi pats jaunuolis užsidirbdavo tai dvidešimt, tai penkiasdešimt litų per mėnesį - ką nors, žmonių prašomas, padėdavo. Jei pats neturėdavo, močiutę „paspausdavo“. Buvo iš stuomens ir iš liemens, ką jam reiškė niuktelėti senajai, kad ir atžagaria ranka – atsimins ilgam, mėlynė liks – bijos neduoti… Ir bijodavo, ir duodavo Aneliutė. Pensija buvo nemaža – visą gyvenimą dirbus, dar vyro priedas, dviese sode galima išsimaitinti. Tai ne blogiausia.

O blogiausia tai, kad jaunesnioji dukra Anželika, vis giliau klimpdama į narkomaniją, savarankiškai gyvent nebepajėgė. Nuo švirkštų gavo kraujo užkrėtimą, kojoje žiojėjanti žaizda vis plėtėsi. Pradėjo ateidinėti pas motiną. Kada dienai, kitai, kada mėnesiams atguldavo. Reikėjo ir ją maitinti, ir į vaistinę vis lakstyti adatų, dimedrolio. Reikėjo pakęsti jos pakvaitusį ligonės nuožmumą, neapykantą visam pasauliui, o pirmiausia jai – motinai ir sūnui. Ne, tai jau ne dukra buvo, o pūvantis, dar vaikštantis lavonas. Ir ko tik nepatyrė Aneliutė per tą slaugymą. Tik akys būdavo sausos pasakojant. Ta rauda ėjo iš jos širdies ir balso. Gal akys ir išdžiūvusios buvo. Gal ašarų ji nebeturėjo… Gal jomis nuplovė nedėkingųjų neapykantą ir skriaudas? Bet tai, kad galėdavo su kažkuo pasikalbėti, jos dalią lengvino.

Kai narkomanei dukrai pasidarė visai blogai ir motina nebepajėgė viena jos prižiūrėti, kreipėsi į gydytojus. Atvažiavo „Greitoji pagalba“, išsivežė jas abi į Kaišiadoris. Ir kas, apvažiavo visas ligonines ten, atvažiavo į Kauną, ir čia niekur nepriima – narkomanės nereikia. Vienoje Kauno ligoninėje dar kartą atstumta motina, prieš išeidama su vežimėlyje sėdinčia dukterimi, sustojo prie gydytojo ir jau ne savo balsu prabilo: „Gerai, gydytojau, kad jūs vaikystėje buvote geras, klusnus, klausėte savo tėvų, mokėtės, tapot gydytoju. Tai didelė Dievo dovana jums. O ką daryti tiems, kurie šios Dievo dovanos negavo, kurie tėvų neklausė, ėjo negerais keliais, ką daryti toms motinoms paskui su tokiais vaikais, kur juos dėti?“ Ir pastūmė vežimėlį su dukra, ir išlingavo į koridorių. Jis neilgas, o kur paskui – jau iš visur išvarytos…

Bet gal Dievas išgirdo jos kartų skundą – pasivijo seselė, liepė grįžti į kabinetą. Gydytojas ne ligonės, o motinos gailėdamas priėmė Anželiką. Paguldė savaitei, žaizdą išvalė, patikrino sveikatą. Deja, visi organai pažeisti: ir širdis, ir inkstai, ir kepenys, ir smegenys. Dar nusiuntė į kitą ligoninę, iš kurios ruošia narkomanus gydytis stacionare, tik reikia pačios ligonės parašo. „Ne! Mirsiu, bet narkotikų neatsisakysiu“, – toks buvo Anželikos sprendimas. Tai ir negalėjo jos priimti, ir parvežė su „greitąja“ pas motiną, į sodą. Čia ji dar paruseno kiek, kaip gydytoja sakė, kol širdis laikė. Juk ketverius metus išvaikščiojo su kraujo užkrėtimu, kai kiti po kelių dienų miršta.

Paskutinį vakarą jau nebepajėgė pati susileisti narkotikų – dešinė ranka sutino dešromis, nebevaldė jos visai. Paprašė motinos, bet Aneliutė nesutiko: „Dukra, mano rankos per visą gyvenimą prie šitų adatų neprisilietė ir dabar neprisilies. Kaip bus, taip“. Labai pyko Anželika ant motinos, kad nepadeda jai, tai šiaip taip kaire ranka suėmė adatą, paruošė ir pati susileido. Ir labai džiaugėsi, kad gerai, kaip niekad, pataikė - tiesiai į veną. Ir užmigo. Motina budėjo, laukė jos, atmerkiančios akis. Nebesulaukė.

Tik tuo Aneliutės vargai nesibaigė. Jokios kapinės dukros nepriėmė. Savaitę išlaikiusi šaldytuve, pagaliau ta laidojimo agentūra (ar kaip ten ją pavadinti) surado vietą Karmėlavoje, rajono kapinėse, už savo suteiktas paslaugas du tūkstančius litų (gerai kad ne eurų) pareikalavo. Už ką tiek daug, juk šermenų nebuvo? Tiek to, atsidūsta Aneliutė, svarbu, kad viską iki galo atliko. Palaidojo. Gal ir ne taip baisu, juk valstybė skiria laidotuvėms. Taip, skyrė ir Anželikai iš vienos įstaigos septyniasdešimt ir iš kitos penkiasdešimt litų, nes niekur nedirbusi, tik antros grupės invalidė.

Dabar jau rimsta motinos kančia. Ne dėl savęs, ne! Dėl dukters gyvenimo ir kančios rimsta, nes Anželikos nebėra gyvos. Tik Dievas, prašo motina, tegu jai atleidžia visa, ką blogo darė, aš dovanoju, tik Dievas tegu jos nebaudžia, juk ji mano dukra.

O vaikaitis? Jam jau dvidešimt ketveri – suaugęs vyras. Jis kiekvieną rytą močiutę pasveikina jau ne bučiniais (jų gal ir nebuvo niekada), o piktu ir žiauriu keiksmažodžiu. Oi, kartus jis močiutei. Ir pro saulės švieson žvelgiančias akis slenka tamsūs šešėliai: „Tegu Dievas jam atleidžia. Gal ką aš ne taip padariau, gal ne taip pasakiau. Nemokėjau. Gal tai mano kaltė“. Balsas lūžta. Jį užgniaužia sūrūs sūrūs vandenys širdy.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija