|
Motinos ašaros
Julė KILČIAUSKIENĖ
Ją sutikau sodų bendrijoje - moteris apie septyniasdešimt
metų, o kai patikslinau, ir dar ketverius užbaigusi. Daug apie ką
juk susitikę kaimynai sodiečiai pasišnekučiuojame, bet pirmiausia,
jei šalia savesnių nėra, kančias išliejame. Štai ir Aneliutės
(vardai pakeisti) pagrindinis rūpestis dukra Anželika ir vaikaitis
Arnas.
Į sodus keltis gyventi ne kiekvienas miestietis
drįsta: patogumų nedaug, nuo miesto ir jo gėrybių toli
Aneliutę
atvedė svajonė ramiai senatvę gamtoje (tarp daržovių ir paukštelių)
praleisti. Kai mirė vyras, pardavė nemažą butą Kauno centre, pinigus
į tris dalis padalijo. Dviem dukroms ir sau. Už savąją ir nusipirko
sodo sklypą su namuku. Čia gyventi atsikėlė su vaikaičiu, jaunesnės
dukters sūnumi. Kodėl ne viena? Ogi todėl, kad vaikas neturėjo kitų
namų, tik jos. Tėvas narkomanas mirė, motina narkomanė kur diena,
kur naktis, tai jį vis močiutė glaudė.
Jau iš paauglystės kylantis aštuoniolikmetis kiek
savotiškas mokytis nenorėjo, liko baigęs šešias klases. Bandė
eiti į septintą vakarinėje nepritapo, bandė kai kur dirbti irgi
Ne durnas, kad už minimumą nugarą lenkčiau, sakė jis. Bandė
močiutė Anglijon išsiųsti sugrįžo po savaitės: Ne durnas, kad
dykai pusę metų už kelionę ir sutartį, pusbadžiu laikomas kaip kalinys
(apgyvendinti aštuoni viename pusrūsyje), atidirbinėčiau. Vėl močiutei
liko tą skolą kažkaip susukti. Nebuvo Arnas vienas užsidaręs, nenuobodžiavo,
turėjo draugų iš gyvenvietės, berniukų ir mergaičių, ir sueidavo
visi, net ir pas ją, kalbėdavosi, juokaudavo, rūkydavo ir, aišku,
alaus atsigerdavo. Iš kokių pinigų? Ogi pats jaunuolis užsidirbdavo
tai dvidešimt, tai penkiasdešimt litų per mėnesį - ką nors, žmonių
prašomas, padėdavo. Jei pats neturėdavo, močiutę paspausdavo.
Buvo iš stuomens ir iš liemens, ką jam reiškė niuktelėti senajai,
kad ir atžagaria ranka atsimins ilgam, mėlynė liks bijos neduoti
Ir bijodavo, ir duodavo Aneliutė. Pensija buvo nemaža visą gyvenimą
dirbus, dar vyro priedas, dviese sode galima išsimaitinti. Tai ne
blogiausia.
O blogiausia tai, kad jaunesnioji dukra Anželika,
vis giliau klimpdama į narkomaniją, savarankiškai gyvent nebepajėgė.
Nuo švirkštų gavo kraujo užkrėtimą, kojoje žiojėjanti žaizda vis
plėtėsi. Pradėjo ateidinėti pas motiną. Kada dienai, kitai, kada
mėnesiams atguldavo. Reikėjo ir ją maitinti, ir į vaistinę vis lakstyti
adatų, dimedrolio. Reikėjo pakęsti jos pakvaitusį ligonės nuožmumą,
neapykantą visam pasauliui, o pirmiausia jai motinai ir sūnui.
Ne, tai jau ne dukra buvo, o pūvantis, dar vaikštantis lavonas.
Ir ko tik nepatyrė Aneliutė per tą slaugymą. Tik akys būdavo sausos
pasakojant. Ta rauda ėjo iš jos širdies ir balso. Gal akys ir išdžiūvusios
buvo. Gal ašarų ji nebeturėjo
Gal jomis nuplovė nedėkingųjų neapykantą
ir skriaudas? Bet tai, kad galėdavo su kažkuo pasikalbėti, jos dalią
lengvino.
Kai narkomanei dukrai pasidarė visai blogai ir
motina nebepajėgė viena jos prižiūrėti, kreipėsi į gydytojus. Atvažiavo
Greitoji pagalba, išsivežė jas abi į Kaišiadoris. Ir kas, apvažiavo
visas ligonines ten, atvažiavo į Kauną, ir čia niekur nepriima
narkomanės nereikia. Vienoje Kauno ligoninėje dar kartą atstumta
motina, prieš išeidama su vežimėlyje sėdinčia dukterimi, sustojo
prie gydytojo ir jau ne savo balsu prabilo: Gerai, gydytojau, kad
jūs vaikystėje buvote geras, klusnus, klausėte savo tėvų, mokėtės,
tapot gydytoju. Tai didelė Dievo dovana jums. O ką daryti tiems,
kurie šios Dievo dovanos negavo, kurie tėvų neklausė, ėjo negerais
keliais, ką daryti toms motinoms paskui su tokiais vaikais, kur
juos dėti? Ir pastūmė vežimėlį su dukra, ir išlingavo į koridorių.
Jis neilgas, o kur paskui jau iš visur išvarytos
Bet gal Dievas išgirdo jos kartų skundą pasivijo
seselė, liepė grįžti į kabinetą. Gydytojas ne ligonės, o motinos
gailėdamas priėmė Anželiką. Paguldė savaitei, žaizdą išvalė, patikrino
sveikatą. Deja, visi organai pažeisti: ir širdis, ir inkstai, ir
kepenys, ir smegenys. Dar nusiuntė į kitą ligoninę, iš kurios ruošia
narkomanus gydytis stacionare, tik reikia pačios ligonės parašo.
Ne! Mirsiu, bet narkotikų neatsisakysiu, toks buvo Anželikos
sprendimas. Tai ir negalėjo jos priimti, ir parvežė su greitąja
pas motiną, į sodą. Čia ji dar paruseno kiek, kaip gydytoja sakė,
kol širdis laikė. Juk ketverius metus išvaikščiojo su kraujo užkrėtimu,
kai kiti po kelių dienų miršta.
Paskutinį vakarą jau nebepajėgė pati susileisti
narkotikų dešinė ranka sutino dešromis, nebevaldė jos visai. Paprašė
motinos, bet Aneliutė nesutiko: Dukra, mano rankos per visą gyvenimą
prie šitų adatų neprisilietė ir dabar neprisilies. Kaip bus, taip.
Labai pyko Anželika ant motinos, kad nepadeda jai, tai šiaip taip
kaire ranka suėmė adatą, paruošė ir pati susileido. Ir labai džiaugėsi,
kad gerai, kaip niekad, pataikė - tiesiai į veną. Ir užmigo. Motina
budėjo, laukė jos, atmerkiančios akis. Nebesulaukė.
Tik tuo Aneliutės vargai nesibaigė. Jokios kapinės
dukros nepriėmė. Savaitę išlaikiusi šaldytuve, pagaliau ta laidojimo
agentūra (ar kaip ten ją pavadinti) surado vietą Karmėlavoje, rajono
kapinėse, už savo suteiktas paslaugas du tūkstančius litų (gerai
kad ne eurų) pareikalavo. Už ką tiek daug, juk šermenų nebuvo? Tiek
to, atsidūsta Aneliutė, svarbu, kad viską iki galo atliko. Palaidojo.
Gal ir ne taip baisu, juk valstybė skiria laidotuvėms. Taip, skyrė
ir Anželikai iš vienos įstaigos septyniasdešimt ir iš kitos penkiasdešimt
litų, nes niekur nedirbusi, tik antros grupės invalidė.
Dabar jau rimsta motinos kančia. Ne dėl savęs,
ne! Dėl dukters gyvenimo ir kančios rimsta, nes Anželikos nebėra
gyvos. Tik Dievas, prašo motina, tegu jai atleidžia visa, ką blogo
darė, aš dovanoju, tik Dievas tegu jos nebaudžia, juk ji mano dukra.
O vaikaitis? Jam jau dvidešimt ketveri suaugęs
vyras. Jis kiekvieną rytą močiutę pasveikina jau ne bučiniais (jų
gal ir nebuvo niekada), o piktu ir žiauriu keiksmažodžiu. Oi, kartus
jis močiutei. Ir pro saulės švieson žvelgiančias akis slenka tamsūs
šešėliai: Tegu Dievas jam atleidžia. Gal ką aš ne taip padariau,
gal ne taip pasakiau. Nemokėjau. Gal tai mano kaltė. Balsas lūžta.
Jį užgniaužia sūrūs sūrūs vandenys širdy.
© 2006 XXI amžius
|
