Pažeminta moteris gali atsitiesti

Panevėžio vyskupijos „Caritas“ socialinė darbuotoja Lina Ramutytė Autoriaus nuotrauka

Bandymas prostitutes atvesti į doros kelią – ar tai ne tas pats, kas mėginti lazda vandenyje pradurti skylę? Šia tema kalbėjomės su Panevėžio vyskupijos „Caritas“ socialine darbuotoja Lina RAMUTYTE, kuri yra baigusi Panevėžio kolegiją.

Projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterims aukoms“ Panevėžio vyskupijoje pradėtas vykdyti nuo 2005 metų pradžios. Jūs vienintelė tiesiogiai už jį atsakote. Tad noriu paklausti: prostitucija – tai būdas nesunkiai užsidirbti ar moteriai lytiškai bendrauti su vyrais?

Kalbėsiu konkrečiai apie savo klientes. Visų pirma tai merginos, kilusios iš pažeidžiamos aplinkos, iš rizikos šeimų, kurių tėvai išsiskyrę arba jie gyvena kartu, bet yra priklausomi nuo alkoholio. Tokioje aplinkoje vyrauja visiškas skurdas, socialinis apleistumas. Beveik 90 proc. tokioje aplinkoje išaugusių merginų yra patyrusios seksualinę prievartą, buvo prievartaujamos tėvų, patėvių, motinos draugų ir pan., kas labai paveikė ir sužalojo jų psichiką. Tai labai žemo, 6-7 klasių išsilavinimo, tikrai ne gražuolės, paprastos mergaitės, merginos ar moterys. Jos neturi socialinės patirties, nėra susiformavusi jų intelektualinė vertybinė branda, bet jos sukaupusios didelį nesėkmių bagažą, save menkai vertinančios vargo pelytės.

Kaip prasideda jų kelias į prostituciją?

Yra du būdai. Pirmuoju atveju merginoms tiesiog siūlomas darbas. Iš pradžių suteneris įvertina situaciją, iš kokios aplinkos kilusi jo būsimoji auka. Nuvažiavęs į vietą išsiaiškina, kuri šeima – daugiavaikė, ar merginos tėvai geria. Yra stebimos internatinės mokyklos, vaikų globos namai, kur mergaitės yra našlaitės arba sutrikusio intelekto, be galo naivios. Įvertinęs situaciją, suteneris ima kalbinti tą mergaitę, jai žada kone aukso kalnus. Tarkim, nuvažiavusi į užsienį ji neva dirbs kambarine, padavėja ar barmene, ten nebūtina mokėti tos šalies kalbą, bet bus mokami dideli pinigai ir laukia labai geras pragyvenimas. Suteneriai save vaizduoja tarsi geradarius; perka joms maistą, drabužius, kosmetiką. Mergina išvežama taip, tarsi vyktų savo noru. Nuvykus į vietą, tokios merginos iš karto parduodamos albanams.

Aišku, yra merginų, kurioms tiesiai pasakoma, kad vyksta dirbti prostitutėmis, kur jų laukia dideli pinigai, kur jos net galės rinktis klientus. Viskas pavaizduojama vos ne kaip pasaka. Tačiau ta auka nežino, kad ji bus parduota kaip kokia nevertinga prekė, kad tų žadėtų pinigų neregės, visus jos uždirbtus pinigus pasiims suteneriai, ji bus prievartaujama. Mergina net nenutuokia, kokioje aplinkoje gyvens. Dažniausiai ten nebūna net kur nusiprausti, jos laikomos nežmoniškomis sąlygomis.

Ar teko sutikti moterų, kurios dirbo prostitutėmis užsienyje ir grįžo iš ten turtingos?

Per tą laiką, kai dirbu šį darbą, nesu sutikusi tokios prostitutės, kad iš užsienio būtų grįžusi su dideliais pinigais ar brangiais daiktais. Įdomu pamatyti, kai jos parvyksta iš Londono ar Kairo. Migracijos tarnybos darbuotojai jas mato tempiančias maišus drabužių, tiksliau, visiškų skudurų. Tas moteris tenka vežti į prekybos centrą ir nupirkti būtiniausių drabužių, apauti normaliais batais. Tam lėšų gaunama iš katalikiškų organizacijų.

Ar į „Caritas“ kreipiasi ir ieško pagalbos tos nukentėjusios moterys?

Retas atvejis, jog čia ateitų pačios moterys ir sakytų, kad joms reikalinga parama. Apie jas sužinau iš kitų tarnybų: policijos, vaikų teisių apsaugos tarnybos, tarptautinės migracijos tarnybos, kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios bendrauja su tokios rizikos grupėmis. Pasitaiko, jog kokio daugiaaukščio namo gyventojai praneša apie įtariamą prostitucijos lizdą.

Ką tada darote?

Gavusi adresą ir sužinojusi vardą bei pavardę, ieškau, kur ta mergina gyvena. Mano veiklos sritis – visa vyskupija. Nesirenku vietos, tai gali būti ir tolimiausias kaimas arba miestas. Norėdama užmegzti tiesioginį ryšį, paprastai vykstu viena. Pasiimu maisto paketą, drabužių.

Nuvykus į vietą visko pasitaiko, tačiau iš namų nė karto nebuvau išvaryta. Žmones, pas kuriuos vykstu, teigiamai nuteikia ir tai, kai pasisakau esanti „Caritas“ socialinė darbuotoja.

Prisiminkite, koks buvo pirmasis jūsų vizitas.

Pirmąją moterį nurodė vienos nevyriausybinės organizacijos darbuotoja. Su ja ir vykau į susitikimą, kur mūsų turėjo laukti ta moteris. Rita (jos vardas pakeistas) atėjo su maždaug 3-4 metukų sūneliu. Kavinėje ją pavaišinome kava, kartu pavalgėme. Moteriai išklojome, kokią jai pagalbą galime suteikti. Paprastai mano klientės būna kalbios, išsipasakoja apie patirtą skausmą, savo patirtį. Aišku, pasitaiko ir uždaroko būdo moterų. Rita mūsų visiškai nesivaržė. Nors jos gyvenimo patirtis buvo didelė, tačiau ji dar nebuvo palaužta.

Kokio amžiaus paprastai būna jūsų klientės?

Jauniausiai buvo l4, vyriausiai – apie 35 metus. Keturiolikmetė buvo iš didelės šeimos. Su ja sunku buvo kalbėtis. Ji džiaugėsi, kad suteneris nemuša, duoda valgyti, nuperka drabužių. Jai to ir pakanka, nes namuose patyrė nepriteklių, smurtą. Mergaitei tenka aptarnauti apie šešis klientus per dieną. Buvo pastebimas nedidelis protinis mergaitės atsilikimas, ji buvo socialiai apleista, nelankė mokyklos. Tokia žiauri realybė.

Laikraščiai kartais parašo apie elitines prostitutes, kurios moka po kelias kalbas, turi aukštojo mokslo diplomus. Tokių klienčių jums teko sutikti?

Vadinamųjų elitinių prostitučių neteko sutikti. Nebuvo tokių ir iš studenčių. Protingos, aukštesnį išsilavinimą įgijusios moterys tokios veiklos nesiima. Dažniausiai panašūs straipsniai paveikia kilusias iš asocialių šeimų merginas.

Drabužiai, maistas... O kuo dar galite padėti nukentėjusiai moteriai?

Mano, kaip socialinės darbuotojos, tikslas – išmokyti savarankiškai tvarkytis. Tvarkant dokumentus, kartu su nukentėjusiąja einu kaip jos draugė ar giminaitė. Nė vienoje institucijoje darbuotojai nesistebi, kad moteris, padirbėjusi užsienyje, grįžo be dokumentų.

Užmezgamas su moterimi kontaktas ir įvertinama, kokios būtinos pagalbos tai klientei reikia, nustatomi jos socialiniai, materialiniai, saugumo poreikiai. Galime tai moteriai suteikti būstą, laikiną pastogę, kurios adresas neviešinamas. Jeigu klientė nesaugiai jaučiasi Panevėžyje, ją galime perkelti į kitą miestą. Nuperkame maisto, drabužių, medikamentų.

Prostitutėmis dirbusios moterys būna sužalotos tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Tenka nuvesti jas pas bendrosios praktikos gydytoją, ginekologą, psichologą. Jos būna sumuštos, apkrėstos lytiškai plintančiomis ligomis. Galime mokėti už tyrimus, gydytojų ir advokatų konsultacijas. Menko išsilavinimo merginos darbo biržoje gauna pasiūlymų lankyti siuvėjų, kompiuterininkų kursus, kad turėtų pažymą, jog yra įgijusi kažkokių įgūdžių. Bandome jas įdarbinti. Su kliente intensyviai dirbama pusę metų.

Buvę moterų suteneriai tikriausiai jus pažįsta. Ar nesulaukiate jų grasinimų?

Aš nesu policininkė, nors stoju suteneriams skersai kelio. Paprasčiausiai dirbu savo darbą. Ir nemanau, kad šis mano darbas – lyg kova su vėjo malūnais. Jeigu netikėčiau sėkme, išvis negalėčiau to dirbti. Šis projektas vis pratęsiamas, ir tai rodo, kad einame teisingu keliu.

Kokia jūsų nuomonė apie prostitucijos legalizavimą?

Prostitucija nėra profesija. „Caritas“ pasisako prieš jos legalizavimą, nes tai nėra kokių nors moters teisių atkūrimas. Vis tiek atsirastų tokių vyrų, kurie moteris laikytų prievarta. Turint prostitucijai palankų įstatymą, vyrai galėtų drąsiai pirkti moterį, išeiti iš savo šeimos.

Ar pritartumėte tam, kad būtų nedraudžiami abortai?

Tarp klienčių pasitaiko ir nėščių moterų. Jeigu jau pati nusprendžia, kad darys abortą, tai jos pasirinkimui neprieštaraujame.

Kaip į jūsų darbą žiūri pažįstami, draugai?

Turiu nemažai draugų, ir jie tolerantiškai vertina mano darbą. Vaikinas, su kuriuo draugauju, irgi palaiko mane, tai man didelė parama. Turiu trylikos savanorių būrį; tarp jų yra studenčių ir moterų, kurios aukoja savo laisvalaikį, nes taip nori save realizuoti. Jos ragina prostitutes prabilti apie savo skausmą. Gaila, jog daug kas mano, kad mergina, buvusi prostitute, nebegali grįžti į visuomenę, į ją integruotis. Parpuolusioms moterims nebijokime paduoti rankos. Juk jos – irgi mūsų visuomenės dalis.

Kalbėjosi
Bronius VERTELKA

Panevėžys

© 2006 „XXI amžius“