„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (67)

2006-iųjų birželio 16 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ar saugu gyventi Lietuvos vaikams?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

x

Ne vienerius metus Lietuvoje gimimų skaičius gerokai mažesnis negu mirčių. Trūkstant vaikų, užsidarinėja pradinės mokyklos. Paskaičiuota, jog dabartinių pirmokų yra trečdaliu mažiau negu devintokų. Taigi kiekvienas vaikas mūsų tėvynėje yra tikra Dievo dovana. Tik ar mokame tą dovaną vertinti ir saugoti? Jeigu prisiminsime šiurpią statistiką, jog kasmet Lietuvoje nusižudo viena moksleivių klasė, tai yra apie trisdešimt nepilnamečių, atsakymas į šį klausimą turėtų būti neigiamas.

Kaip rodo vyresniųjų klasių moksleivių tyrimai, atlikti praėjusiais metais, 27 proc. moksleivių rūko, 7 proc. vartoja hašišą, 31 proc. patyrė seksualinę prievartą, beveik pusė baudžiami fizinėmis priemonėmis, tai yra mušami diržu, rykšte, virve, laidu. 70 proc. vaikų arba septyni iš dešimties patyrė patyčias. Tiek pat tyčiojasi iš kitų. Draugiškas bendravimas tarp bendraamžių pasidarė retas reiškinys. Esant tokiai situacijai, net trečdaliui mokinių buvo kilę minčių pasitraukti iš gyvenimo. 5 proc. bandė žudytis arba buvo suplanavę, kaip tai padaryti. Iš bandžiusių žudytis 11 proc. tai darė daugiau nei du kartus. Mintys pasitraukti iš gyvenimo ateina į galvą net visai nedideliems vaikams, sulaukusiems septynerių, aštuonerių, devynerių metų.

Arčiausia vaiko yra tėvai. Popiežiškoji šeimos taryba įspėja: „Tėvams būtina rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su savo vaikais. Vaikai kaip dovana ir įpareigojimas yra jų svarbiausia užduotis, nors ne visada atrodo labai pelninga: ji svarbesnė už profesiją, už malonumą, svarbesnė už visuomeninę padėtį. Per tokius pokalbius – metams bėgant, jų turi būti vis daugiau – tėvai turėtų mokėti atidžiai klausytis, stengtis suprasti vaikus ir gebėti pripažinti, jog kai kuriose maišto formose gali glūdėti ir dalis tiesos. Sykiu tėvai turės padėti vaikams tinkamai reikšti savo būgštavimus bei troškimus, išmokyti juos pamatyti daiktų tikrovę ir taikyti savo protą – ne primesti tam tikrą elgesio būdą, bet parodyti antgamtinius bei žmogiškus motyvus, skatinančius taip elgtis. Didžiausios sėkmės susilauks tie tėvai, kurie skirs savo vaikams laiko ir tikrai su meile nusileis iki jų lygio“.

Deja, apie svarbą su meile „nusileisti iki jų lygio“ ne kiekvienam ateina į galvą. Svarbiausia priežastis, dėl kurios vaikas pradeda galvoti apie savižudybę, yra nesantaika su tėvais, taip pat pojūtis, jog yra nemylimas ir nereikalingas. Kai paauglys ima bėgti iš namų, nebelanko mokyklos, su niekuo nebesiskaito, keikiasi, mušasi, tėvai jį atveda pas psichologą ir sako: „Ką nors padarykit, gal užhipnotizuokit, kad jis pasidarytų kaip kiti, baigtų mokyklą, liautųsi „išsidirbinėti“, kad susitvarkytų“. Deja, psichologas nėra stebukladarys.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros dėstytoja dr. Danguolė Čekuolienė mums pataria persikelti į vaikų kūdikystę ir pasižvalgyti, kas tuomet vyksta. Jeigu tėvai mano, jog kūdikį tenkina tik pamaitinimas, švaros palaikymas, patogi lovutė, jie labai klysta. Britų psichoanalitikas Donaldas Vinikotas (Donald Winnicott) yra pasakęs: „Nėra tokio dalyko kaip kūdikis, yra kūdikis ir kas nors kitas“. Taigi būtina kūdikio išlikimo sąlyga yra kito suaugusio žmogaus buvimas greta. Pavyzdžiui, prof. Stasys Šalkauskis, kai jų šeima laukėsi kūdikio, buvo įsitikinęs ir dažnai kalbėdavo žmonai, jog tas „kitas“ turėtų būti motina. Niekas nepakeis vaikui jos meilės ir emocinio ryšio. Dr. D.Čekuolienės nuomone, globoti kūdikį sėkmingai gali tėvas, močiutė ar kitas suaugęs žmogus. Svarbu, kad tai būtų pastovus žmogus ir galėtų užtikrinti stabilių ir saugių ryšių formavimąsi. Prieraišumas prie suaugusiojo pradeda formuotis nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos. Kūdikis ir globėjas stengiasi prisitaikyti vienas prie kito. Pirmasis iš pradžių rodydamas teigiamas ar neigiamas būsenas, kurios išreiškiamos verkimu ar šypsena. Vėliau prisidės kalba. „Emocinė komunikacija visą gyvenimą išlieka intymių ir artimų santykių pagrindinė charakteristika. Jautrus globėjas visuomet stebės ir seks kūdikio būsenas ir sugebės į jas atsiliepti. Kūdikis pats negali susitvarkyti su kylančiais jausmais ar stresu, ir globėjas padeda tai padaryti. Kūdikio savastis atsiranda ne savarankiškai ar savaime, o per santykį su kitu žmogumi. Per tokį suderintą bendravimą kūdikis išmoksta palaikyti vidinę kūno, jausmų, psichinių būsenų pusiausvyrą. Komfortas, malonumas ir suderintų sąveikų abipusiškumas sukuria saugumo jausmą kūdikiui ir paskatina jį įsitraukti į ryšius su kitais. Be to, formuoja saugų prieraišumą, kuriuo vėliau grindžiami kiti kūdikio santykiai su aplinkiniais. Reikia žinoti, jog naujagimio ir kūdikio smegenys yra taip sudarytos, kad jas galutinai suformuoja aplinka, į kurią jos patenka. Tai vis dr. D.Čekuolienės pastebėjimai.

Pedagoginių psichologinių tarnybų asociacijos prezidentė Jolanta Karčiauskienė pastebi: „Nedidelė dalis tėvų, besikreipiančių dėl vaiko sunkumų, pripažįsta, jog tai kartu ir jų sunkumai, dėl kurių reikia konsultuotis ir jiems patiems. Kur kas dažniau tėvai nenori pripažinti nei savo indėlio į vaiko sunkumus, nei atsakomybės sprendžiant problemą. Stebimas augantis tėvų bejėgiškumas“.

Lietuvoje vaikų globos namuose gyvena per šešis tūkstančius vaikų. Dauguma turi tėvus, kurie nenori ar nesugeba rūpintis savo vaikais.

Kitos priežastys, dėl kurių vaikams kyla noras nusižudyti, yra tai, kad buvo nesuprasti ir atstumti draugų, „užsisėdo“ mokytojas, buvo reketuojami. Problemos rimtos ir įsisenėjusios, kurių pats vienas vaikas išspręsti nepajėgs. Ką jam daryti? Kur ieškoti pagalbos? Daugelis žino, kad veikia nemokama psichologinės pagalbos tarnybos „Vaikų linija“. Tie, kuriems pavyksta prisiskambinti, prašo padėti sureguliuoti santykius su bendraamžiais, su tėvais, kurie tik maitina ir rengia, dar baudžia už prastą pažymį; prašo padėti, kad nepravardžiuotų draugai, patarti, kaip atsikratyti minčių apie savižudybę ir t.t. Tačiau „Vaikų linija“ dažnai būna užimta. Anot šios tarnybos vadovo Roberto Povilaičio, pernai jie išklausė septyniasdešimt tūkstančių skambučių. Pusketvirto milijono bandė skambinti, bet dėl užimtumo neprisiskambino. „Juk mokykloje yra mokytojai“, – gali daug kas pasakyti. Taip, mokytojai mokykloje dirba, bet ne kiekvienas myli vaikus ir puola jiems padėti. Formuojama nuomonė, kad skųstis netinka, negražu, neetiška. „Skundikus priimu antradieniais. Kitomis dienomis nesiskųskite“, – su pašaipa sako pradinių klasių mokytoja. Mokykloje sujudimas kyla tuomet, kai pasipila kraujas, lūžta kaulai, skyla nosių kremzlės, kai kviečiama Greitoji pagalba.

Kai mokykloje dirba psichologas, mokytojai visas mokinių tarpusavio santykių problemas suverčia jam, tai yra nustumia nuo savęs ir užkrauna kitam, nors puikiai žino, kad psichologui tenka pustrečio tūkstančio vaikų. Susitikti su problemišku vaiku vieną kartą – tai tas pats, kaip nieko nepadaryti. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikalingas ilgas ir nuolatinis darbas. Būna, kai įpusėjus darbui direktoriaus pavaduotoja atveda dar problemiškesnį vaiką ir sako: „Dabar imkis šito. Šitam reikalingesnė pagalba“. Per tą laiką anas „atsėda“, grįžta į pirminę būseną, ir didelė psichologo darbo dalis nueina vėjais.

Psichologijos studijos ilgos ir sunkios. Darbas nelengvas, atsakingas, reikalaujantis aukštos kvalifikacijos. Darbo priemonių trūksta. Atlyginimai maži. Bėgiodamas per tris įstaigas, vos susirenka pusantro tūkstančio litų. Kartais ieškosi pelningesnio darbo.

Siekiant išspręsti psichologų trūkumo problemą, buvo organizuoti keleto mėnesių kursai ir perkvalifikuoti darbo netekę mokytojai. Tačiau šita išeitis naudos atnešė nedaug. Tokie „psichologai“ rimtas problemas spręsti nepajėgūs. Nesėkmės atvejai kankina jų pačių sąžinę, lydi sunkus kaltės jausmas.

„Išskirtinis kiekvienas brandžios valstybės bruožas, atspindintis demokratijos pamatų brandumą, – tai valstybės gebėjimas pasirūpinti silpniausiais jos visuomenės nariais – vaikais bei deramas dėmesys šeimai, kaip esminiam visuomenės elementui ir pagrindiniam valstybės institutui, kuriame auga ir bręsta naujas pilietis ir valstybės kūrėjas“, – tai Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės nuomonė.

Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kas ir kokie esame mes, kurie vaikuose matome tėvynės ateitį. „Jeigu norima išauginti vaikus, kurie būtų atsakinti už save ir kitus, turėtume pirmiausia apsižiūrėti iš visų pusių. Pasakyti, kokie esame nuostabūs ir gražūs, arogantiški ir nepakantūs, nemokantys iškęsti skausmo, besityčiojantys vieni iš kitų, problemas greitai bandantys spręsti savižudybėmis, alkoholiu, narkotikais ir kitomis tobulomis savęs žudymo priemonėmis. „Šiuo metu Lietuvai labai reikia mokslo ir valstybės susitarimo, kur link turime judėti. Turime apibrėžti, kokia yra mūsų vaikų misija, kokius keliame jiems uždavinius ir kokiam tikslui jie gyvena“, – rašo Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas gydytojas Linas Slušnys.

Nekaltinkime vieni kitų, bet padėkime Lietuvos vaikams kurti saugią aplinką. Visiems turėtų rūpėti tėvynės ateitis, kurią kurs jos vaikai.

Straipsnis parengtas išklausius tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Vaiko teisės: psichologinės pagalbos vaikui, šeimai, bendruomenei aspektai“, įvykusios LR Seime gegužės 19-20 dienomis, pranešimus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija